[1]Ugnė TIMONYTĖ
Praeitame mūsų laikraščio numeryje pasirodė „Informacija apie atjunkintų paršelių auginimo veiklos atrankos išvadą dėl poveikio aplinkai vertinimo“. Kaip nurodo šis dokumentas, Nemakščių seniūnijos Švendūnos kaime danų kapitalo įmonei „Saerimner“ atstovaujanti UAB „Piglita“ ketina auginti atjunkintus paršelius, primena, kad tam net poveikio aplinkai vertinimas neprivalomas, o motyvuotus pasiūlymus tuo klausimu galima pateikti per 20 dienų. Taigi, viena savaitė jau praėjo…
Brovėsi prieš penkmetį
Ši žinia nei nemakštiškiams, nei Raseinių krašto bei visos Lietuvos žmonėms nėra nauja. Apie tai jau prieš penketą metų trimitavo visa žiniasklaida. Apie danų kiaulių invaziją į gražiausius mūsų šalies kampelius ir apie nelabai sėkmingą vietos gyventojų priešinimąsi tam bei labai didelį vietos valdininkų keliaklupsčiavimą atėjūnams mes tuokart labai daug kartų rašėme. „Daužėme“ jų ketinimus atvežti kiaules į Rozalimo pušyną bei Tytuvėnų regioninį parką, kartu su skaitytojais aiškinomės, ar reikia
Pakruojo rajonui 11 kiaulių kompleksų ir ar tikrai kvepia srutos „Mūšos“ komplekse. Tuo metu pirmieji SOS signalai atskriejo ir iš Nemakščių, kur danų bendrovė „Saerimner“, dar 2004 m. nusipirkusi seniai neveikiantį (ir apskritai gana neilgai veikusį) „Švendūnų“ gyvulininkystės kompleksą, sovietmečiu auginusį po trejetą tūkst. bekonų, ketino pradėti savo veiklą. Tuokart jie sakėsi per metus auginsią po 33 tūkst. kiaulių. Danai sakėsi ateiną bent jau 50-čiai metų ir tam esanti įkurta „Saerimner“ dukterinė įmonė „Piglita“, kurios direktoriumi esąs paskirtas Arvydas Žąsinas. Pažvelkite į praeitame „Alio, Raseinių“ numeryje išspausdintą informaciją – elektroninio pašto adresas nurodytas arvydas.zasinas@saerimner.com.
Tuokart, 2006 metais, Nemakščių žmonės sužinoję apie tokius danų ketinimus, tiesiog pakraupo – juk kiaulės apsigyventų kone pačiame miestelyje. Antra, jis būtų vos už 20 metrų nuo Palėjos upeliuko, kuris savo vandenis plukdo į Šešuvį. Čia pat – ir tvenkinys, ir kapinės, netgi 15 sodybų įeina į komplekso sanitarinę zoną. O dar baisiau žmonėms pasidarė tuomet, kai jie suprato, kad jau nusilenkė danų norams ir pasirašė sutinką, jog jų žemėje būtų laistomos srutos, kad jie neprieštarauja tokiai
kaimynystei.
Greitai atsitokėjo
Bet tuokart Nemakščių krašto žmonės greitai atsitokėjo, suprato esą „išdurti“ ir suskubo padėtį taisyti, žurnalistams pasakodami, kaip tai atsitiko: ateidavo pas žmones tokia ponia ir sakydavo, kad visi pasirašė, aplinkinių pavardes suminėdavo, o tu vienas toks belikai. Žmonės pasimesdavo, pasijusdavo kažko nesuprantą ir skubėdavo pasirašyti. Pas kitus ta ponia atėjusi teiraudavosi, ar tu čia nestatysi restorano, gydymo įstaigos, ar kaimo turizmo sodybos? Ne? Tuomet pasirašyk. Nemakštiškiai netruko išsiaiškinti, kad ta ponia, kaulijusi jų parašiukų, buvo „Saerimner“ darbuotoja. Prisimenu, kaip tuokart žmonės sakė, kad bene svarbiausias argumentas buvo žinia, kad jau pasirašęs net Alfredas Bardauskas: „Šis žmogus mūsų krašte yra didelis autoritetas. Labai protingas, apsukrus verslininkas, dirbęs vadovaujamąjį darbą. Jei šis jau pasirašė, vadinasi, taip ir reikia.“
Bet A. Bardauskas tuokart tapo vienu tų, kuris ėmė kelti žmones prieš dvokiančią kaimynystę, nors iš tiesų už ją buvo pasirašęs. „Buvo pats darbymetis, javapjūtė. Prie sandėlio atvažiavo vienas iš jų ir klausė, ar aš neprieštaraučiau, jei jie čia versliuką pradėtų, po trejetą tūkst. kiaulių užaugintų. Aš – nepavydus žmogus. Auginkite, sakiau. Ir, neturėdamas laiko gilintis kas ir kaip, brūkštelėjau parašą. Tik vėliau atsitokėjau, ką visa tai reiškia.“ A. Bardauskas nuo savo krašto žmonių neslėpė ir to, kad jam galutinai akis atvėrė vieno jo moksladraugio, tuokart dirbusio „Saerimner“ bendrovėje, skambutis: girdi, gal tu prie rajono valdžios prieini, reikėtų sutvarkyti tuos reikalus. „Tada ir suklusau: vadinasi, kažkas yra nešvaraus, jei tokių kelių ieško“. (Beje, tas moksladraugis pokurio laiko buvo išprašytas iš „Saerimner“, kai srutomis Dubysą užteršė. O šiandien jis murdosi Tytuvėnų piligrimų centro bei Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblio gaisro skandale.)
Netrukus susizgribo ir kiti ūkininkai, kurie nutraukė neseniai sudarytas sutartis dėl srutų laistymo.
Vytauto Oržekausko pozicija
Prieš penketą metų „Saerimner“ atstovai susidūrė ir su griežta rajono valdžios atstovų pozicija. Iki tol svetimšalių kiaules mums peršantieji buvo įpratę prie nuolankaus vietinių politikų keliaklupsčiavimo. Tuo tarpu Raseinių rajono ekologas Vytautas Oržekauskas turėjo daug rimtų priekaištų danų ketinimams, o ypač jų poveikio aplinkai vertinimo ataskaitai, kuri, jam atrodė, yra parašyta tiesiog iš lubų. Ekologui buvo apmaudu, kad ruošiant poveikio aplinkai ataskaitą, visiškai nebuvo atsižvelgta į sovietinių metų pamokas. Gi sovietmečiu čia buvęs kompleksas. Nors gyvavo ir labai neilgai, buvo net labai užteršęs giluminį gręžinį. Tik po keleto metų, kai kompleksas „numirė“, reikalai pamažu vėl ėmė taisytis. V. Oržekauskui buvo nesuprantama, kodėl poveikio aplinkai vertintojai tematė dvi saugotinas teritorijas, jei jų yra trys? „Pro kompleksą prateka Palėjos upelis. Poveikio aplinkai vertintojas juo visiškai nepasidomėjo. Jūs siūlote daugiau nei 23 tūkst. kubinių metrų paviršinių gruntinių vandenų surinkti ir išlieti į aplinką be jokio valymo. Tai yra kažkas baisaus. (…) Neobjektyviai kiaulių komplekso atžvilgiu vertinamas ir 0,4 ha ploto Švendūnų tvenkinys, esantis Palėjos- Upynos–Šešuvio–Jūros baseine. Nors tas tvenkinys kone prigludęs prie komplekso, liko neįvertinta, kiek jo užterštumas gali turėti įtakos Jūros zoologiniui–ichtiologiniui draustiniui“, – kaip iš gausybės rago pylėsi ekologo priekaištai. V. Oržekauskui nieko vertos pasirodė ir trumpalaikės sutartys su ūkininkais dėl srutų laistymo. Jei atsitiks taip (kaip ir atsitiko), kad ūkininkai sutartis nutrauks, kur tuomet bus dedamos srutos? Daug dvejonių dėl galimos veiklos tuokart turėjo ir Maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko pavaduotojas Vytautas Šileika.
Trumpiau sakant, tuokart pirmąją kovą prieš kiaulininkus laimėjo Nemakščių krašto žmonės, padedami sąžiningų ir savo darbą išmanančių rajono specialistų.
Vyko į piketus
Nemakščių krašto žmonių garbei reikia pasakyti, kad jie, laimėję pirmąjį mūšį prieš danų kiaules, gebėjo įvertinti, jog karas nėra baigtas. Jie dalyvavo piketuose, kuriuos organizuodavo savo valdžios išduoti (ar parduoti) Pakruojo, Tytuvėnų, Šiaulėnų (Radviliškio r.) ar Bugenių (Mažeikių r.) gyventojai. Nemakščių žmonės vyko garsiai išrėkti, kad jie nepritaria danų verslui, kuris nuodija Lietuvos žmonių gyvenimus, naikina mūsų gamtą. Žodis „teršia“ šiuo klausimu neatitiktų tikrovės. Piketuose buvo klausiama, kas atstatys danų padarytą žalą mūsų gamtai? Kas laukia mūsų vaikų? Nemakštiškių gretos piketuose nebuvo gausios, tačiau išskleisti jų plakatai buvo labai svarbūs bendroje Lietuvos kovoje prieš danų kiaulių invaziją.
Vis tik jie sugrįžo
Po Raseinius gal jau nuo pavasario ėmė vaikščioti gandas, kad danai su savo kiaulėmis ir jų lietuviškais piemenimis vėl ruošiasi sugrįžti į Nemakščius. Žmonės kalbėjo, kad per tą laiką jie „pasitvarkė“ įstatymus, susimažino iki minimumo sanitarines zonas, pasirūpino, kad nebereikėtų poveikio aplinkai vertinimo ir kt. Žinoma, gandais tikėti neverta, tačiau tokios kalbos vis tik vertė suklusti. O štai neseniai tapo akivaizdu, kad tie gandai nebuvo anaiptol iš piršto laužti – danai su savo kiaulėmis išties ketina pareiti. Vieną ankstų rytą meras R. Ačas, atėjęs į darbą dar gerokai prieš jo pradžią, rado jo belūkuriuojančius „Piglitos“ atstovus. Praeitame laikraščio numeryje ir jų informacija atsirado apie tokius ketinimus.
Pirmadienį meras R. Ačas su kitais valdančiosios daugumos atstovais lankėsi Nemakščiuose, kur susitikę su gyventojais aptarė šią temą. Po susitikimo nemakštiškiai džiūgavo: meras pažadėjo, kad pirmiausiai bus atlikta gyventojų apklausa, ar jie pageidauja tokio objekto šalia savo miestelio, ir tik po to seks kiti žingsniai ta tema.