Dar­žas šei­mą mai­ti­na!

Pirmą kartą susitinkame su „Alio, Raseiniai“ skaitytojais. Ir neatsitiktinai. Juk daržininkų mėgėjų yra kas antroje šeimoje, o valgytojų – kiekvienas mūsų. Daug! Todėl ir sumanėme parengti puslapį daržininkams. Norime patarti, kaip pasiruošti pavasario darbymečiui, kaip surikiuoti šeimos daržo lysveles, kokias veisles pasirinkti. Matyt, tai ypač svarbu šiandieną, juk neramus laikmetis, o gal ir sunkmetis atėjo…

Mūsų visas dešimtmetis sėkmingai bendrauta su „Naujo ryto“ skaitytojais. Nenustebkite, kad kai kurios mintys ir pasikartos, nes pagrindinės daržininkystės tiesos ne tiek daug keitėsi. Bet naujovių yra daug. Ypač pasikeitė daržovių veislių asortimentas, o ir šiandienos požiūris į daržą. Keitėsi ir daržininkų karta. Antai, vyresnieji, metų naštos prislėgti, jaunesniems paliko darbelius darže. Taigi, žinių daug reikia. Tačiau ne visi spėja perskaityti ilgas, o kartais nuobodžias ir brangias daržininkystes knygeles. Todėl čia, jūsų mėgstamame laikraštyje, didžiausio pavasario darbymečio metu, stengsimės parašyti tai, kas tuo metu yra svarbiausia.

Su­ma­ny­ta dau­giau pa­gel­bė­ti ma­žų­jų dar­žų šei­mi­nin­kams. No­rė­ta pa­tar­ti dirb­ti taip, kad pra­leis­tos die­nos dar­že te­ik­tų džiaugs­mą, kur­tų gro­žį ir nau­dą. Kad ma­žiau bū­tų ne­sėk­mių, ku­rios ga­li nuo šios veik­los at­bai­dy­ti bū­si­mus dar­ži­nin­kus – mū­sų vai­kus ir anū­kus.

Sėk­lų ir jų veis­lių ap­lin­kui gau­sy­bė, tai­gi ne­leng­va dar­ži­nin­kui iš­si­rink­ti, ku­ri iš jų der­lin­giau­sia, ska­niau­sia ar įdo­miau­sia. To­dėl ir no­ri­me su Ju­mis su­si­tik­ti šio laik­raš­čio pus­la­piuo­se, pa­tar­ti, kad leng­ves­ni bū­tų šei­mos dar­žo rū­pes­tė­liai. No­ri­me su­pa­žin­din­ti su nau­jo­vė­mis, at­sa­ky­ti į jū­sų klau­si­mus. Pa­kal­bė­si­me ir apie tai, kad sėk­lų pre­ky­ba per daug sku­ba pel­nin­giau­siu ta­ku – bliz­gan­čiuo­se pa­ke­tė­liuo­se kas­met vis ma­žė­ja su­fa­suo­tų sėk­lų kie­kiai…

Kar­tais pa­svars­to­ma, kad gal vi­sai ne­rei­kia šei­mos dar­žo, kai pre­ky­bos cent­ruo­se dar­žo­vių gau­su. Tai kam varg­ti? Bet­gi pluoš­te­lio kra­pų, sau­je­lės sa­lo­tų ar svo­gū­nų laiš­kų, pun­de­lio ri­di­kė­lių ar mor­kų ne­ver­ta kas­dien kaž­kur ieš­ko­ti. Sa­va­me dar­že tik nu­skin­tos ar nu­rau­tos dar­žo­vės ne tik švie­žes­nės, bet ir kur kas ska­nes­nės. O ir sve­tur pa­gal la­bai in­ten­sy­vias te­chno­lo­gi­jas iš­au­gin­tos dar­žo­vės nė­ra tiek ver­tin­gos, kiek iš sa­vo dar­žo, au­gin­tos eko­lo­gi­nė­mis są­ly­go­mis. Juk ne pa­slap­tis, kad ten, si­e­kiant il­ges­nio eu­ro, nau­do­ja­ma la­bai daug che­mi­nių me­džia­gų.

Pa­skai­čiuo­ki­me: šiais lai­kais dar­žo­vės me­tams šei­mai kai­nuo­ja ge­ro­kai per tūks­tan­tį li­tų. Vie­nam žmo­gui, pa­gal me­di­kų re­ko­men­da­ci­jas, per me­tus rei­kia su­val­gy­ti 100-120 kg dar­žo­vių. Ke­tu­rių as­me­nų šei­mai jau bus 400-500 kg. Jei pirk­si­me anks­ty­vų ir įvai­res­nių dar­žo­vių, už ki­log­ra­mą mo­kė­si­me tik po 2-3 li­tus, ir tai su­si­da­rys mi­nė­ta su­ma. Bet­gi mū­sų mėgs­ta­miau­sios, o ir ver­tin­giau­sios dar­žo­vės kaip po­mi­do­rai, pa­pri­kos, ri­di­kė­liai, sa­lo­tos kai­nuo­ja bent keleriopai dau­giau. Tik tos fi­nan­si­nės naš­tos, at­ro­do, ir ne­jau­čia­me, nes pre­ky­bos cent­ruo­se kas­dien pirk­da­mi tai lyg pa­mirš­ta­me…

Taigi, su­si­mąs­ty­kim, ar iš­ties lai­kai to­kie sun­kūs, kiek de­juo­jam. Gal mū­sų op­ti­miz­mo sto­ka ir pik­tu­mo pe­rtek­lius kaip tik su­si­jęs su pra­sto­ka mi­ty­ba dar­žo­vė­mis. Gal to­dėl tiek daug po­li­ti­kuo­ja­me, jog rim­tiems dar­bams pri­trūks­tam lai­ko ir svei­ka­tos. To­dėl ver­ta pri­si­min­ti, kad mi­ty­ba dar­žo­vė­mis per am­žius bu­vo vie­nas svar­biau­sių tau­tos kul­tū­ros ro­dik­lių. Tai prieš tūks­tant­me­čius ži­no­jo nors ir skir­tin­gas mi­ty­bos tra­di­ci­jas tu­rė­ju­sios senosios civilizacijos. Es­mė ir šian­dien ta pa­ti – svei­kas žmo­gus, lai­min­ga šei­ma, stip­ri vals­ty­bė!