Dar kartą apie Prezidentą Joną Žemaitį-Vytautą

Lietuvos Respublikos Seimas 2019-uosius metus yra paskelbęs Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininko generolo Jono Žemaičio-Vytauto metais. Be to, 2019 m. vasario 16 d. sukanka 70 metų nuo LLKS Tarybos Deklaracijos pasirašymo, po kuria, greta kitų signatarų, yra LLKS Prezidiumo pirmininko Vytauto parašas. Raseinių kraštas artimai susijęs su J.Žemaičio partizanine veikla, todėl norisi ją dar kartą prisiminti.
Nors J.Žemaičio seneliai ir kiti giminės nuo seno gyveno Raseinių krašte, jo tėvai daug kraustėsi: Jonukas gimė 1909 m. Palangoje, ankstyvąją vaikystę ir Pirmojo pasaulinio karo metus praleido Lomžoje, Lenkijoje. Tik 1917 m. šeima grįžo į Lietuvą, apsistojo pas brolį Antaną Kiaulininkų kaime netoli Šiluvos, vėliau – Raseiniuose. 1926 m.
baigęs šešias Raseinių gimnazijos klases Jonas įstojo į Karo mokyklą Aukštojoje Panemunėje, baigė ją 1929 m., po kelerių metų karo tarnyboje porą metų tobulinosi Prancūzijoje. Grįžęs J.Žemaitis tarnavo 1-ajame, o nuo 1939 m. – 4-ajame artilerijos pulkuose. Kilus karui, buvęs Lietuvos karininkas nuo 1942 m. gyveno Kiaulininkų kaime ir dirbo Šiluvos žemės ūkio kooperatyvo vedėju, o 1944 m. įstojo į Vietinę rinktinę ir greitai buvo paskirtas Vietinės rinktinės 310-ojo bataliono vadu. Likvidavus rinktinę, J.Žemaitis iš tarnybos pasitraukė. Antrosios sovietinės okupacijos metu jis slapstėsi bunkeryje, įrengtame dėdės Antano ūkyje Kiaulininkuose. Prasidėjus ginkluotam pasipriešinimui, 1945 m. pradžioje buvo pakviestas į Bedančių miške įsikūrusį Povilo Morkūno būrį, davė Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) nario priesaiką, netrukus buvo paskirtas Žebenkšties rinktinės, veikusios Raseinių apskrityje, štabo viršininku. 1945–1946 m. J.Žemaitis drauge su kitais LLA nariais – J.Čeponiu, P.Bartkumi, A.Zaskevičiumi – telkė išsiblaškiusius Raseinių, Tauragės, Kražių, Šiaulių ir Kėdainių apylinkių būrius, organizavo Jungtinės Kęstučio apygardos kūrimą, kurios vadu tapo J.Kasperavičius. 1946 m. rudenį A.Zaskevičiui išvykus į Vilnių, į BDPS Prezidiumą, J.Žemaitis tapo Žebenkšties (pervadintos Savanorio) rinktinės vadu. Dėl didesnio saugumo jis dažnai keitė ir savo slapyvardžius: Darius, Adomas, Mockus, Matas, Ilgūnas, Tylius, Žaltys, Tomas, Lukas, Žilius, o nuo 1948 m. pasivadino ir partizanų dokumentus pasirašinėjo Vytauto vardu. 1947 m. gegužės pabaigoje Gėgių k. (tarp Raseinių ir Eržvilko) sušauktame Kęstučio apygardos vadų suvažiavime štabo viršininku išrinktas J.Žemaitis. Partizanų vadovybė siekė centralizuoti partizanų veiklą įsteigiant tris sritis. 1948 m. vasarą įkurtai Vakarų Lietuvos (Jūros) sričiai vadovauti išrinktas J.Žemaitis. Tačiau greitai jis šias pareigas perdavė A.Milaševičiui, o pats užsiėmė visos Lietuvos pogrindžio centro steigimu ir 1948 m.
liepos 12 d. tapo Vieningos laisvės kovos sąjūdžio organizacijos vadu. Nuo 1948 m. rudens J.Žemaitis su P.Bartkumi laikėsi ties Šiaulių, Radviliškio ir Šiaulėnų valsčių riba, tolėliau nuo NKVD-MGB būstinių. Tikriausiai todėl Minaičiai (netoli Šiaulėnų) 1949 m. vasario pradžioje buvo parinkti visų partizanų apygardų vadų suvažiavimui. Suvažiavime įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), J.Žemaitis išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku, Vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu, jam suteiktas generolo laipsnis. 1949 m. gegužę J.Žemaitis ir LLKS Prezidiumo sekretorius P.Bartkus persikėlė į Ariogalos apylinkes, kur suėjo Kėdainių, Pernaravos, Ariogalos, Čekiškės, Krakių valsčių ribos. Šiose vietose įrengtuose bunkeriuose LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas gyveno iki 1950-ųjų kovo. 1949 m. rugpjūčio 13 d. žuvus P.Bartkui, LLKS Tarybos prezidiumo sekretoriumi tapo L.Grigonis. Jo ir J.Žemaičio susitikimai su ryšininkais, įgaliotiniais dažnai vykdavo Daugėliškių (netoli Ariogalos) bunkeryje. Ryšininkas K.Bersėnas pasakojo, kad partizanų vadas kartą pagyręs bunkerio maskuotę – skruzdėlyną.
Kadangi visą laiką buvo labai sunku palaikyti ryšį su Pietų Lietuva, artėjant 1951–1952 m. žiemai norėta Prezidiumo Pirmininką įkurdinti Tauro apygardoje. Vakarų srities vadas A.Bakšys-Germantas ragino paspartinti susitikimą, kol neužklupo sniegas. Dėl nelemto nesusipratimo – supainiojus datas – susitikimas neįvyko ir J.Žemaitis įkurdintas pas Mindaugo būrio vadą Juozą Palubecką-Simą. Bunkeris įrengtas po lazdynais pelkėje, Šapališkės miške, maždaug už 1 km nuo Pavidaujo kaimo. Mažutėje 2×3 m žeminėje žiemojo J.Palubeckas, jo sesuo Elena, slapyvardžiu Liudas, ir J.Žemaitis-Vytautas. Šeimininkės našta teko Elenai, Juozas rūpinosi produktais, ryšiu, buvo asmens sargybinis, palaikęs ryšį su Kęstučio apygardos vado pavaduotoju J.Vilčinsku.
Šaltis, nuovargis, nervinė įtampa padarė savo – 1951 m. gruodžio pradžioje J.Žemaitį ištiko mikroinsultas. Užsnigus be galimybės išeiti ligonis drėgname bunkeryje gyveno be jokios medicininės pagalbos. Germanto liudijimu, vadas netgi norėjęs nusišauti. 1952 01 30 datuotas atsistatydinimo raštas: „Šiandien dėl ligos nustojau vykdyti pareigas.“ Pavaduotojais paskyrė A.Bakšį-Germantą ir S.Staniškį-Viltį, o pastarieji įgaliojo A.Ramanauską-Vanagą laikinai eiti šias pareigas. 1952 m. pavasarį, kai nutirpo sniegas, Simas į bunkerį atvedė medicinos seserį Marytę Žiliūtę-Eglutę, kuriai, gydant ligonį, neakivaizdžiai talkino legaliai gyvenęs gydytojas A.Nikšas. Ilgas valandas bunkeryje J.Žemaitis šnekučiuodavosi su Marija Žiliūte apie prieškarinį gyvenimą, Vakarų Europą (nes abiem teko mokytis užsienyje), kultūrą. Prisimindavo civilinį gyvenimą, tėvus, trumpo šeiminio gyvenimo akimirkas ir savo sūnų Laimutį. Po mamos mirties 1946 m. partizanų vado ryšininkės berniukui prieglobstį surado pas Kaune gyvenusią Oną Liubinavičienę (Žiaunytę). Tauragės apskr. Batakiuose gyveno jos tėvai ir brolis. Kartas nuo karto Liubinavičienė ar jos sesuo Danutė parveždavo Laimutį pas savo tėvus į Batakius, kur jį dar iki ligos aplankydavo tėvas partizanas. Vis stiprėjant šnipinėjimui ir augant pavojui susitikti, ryšiai tarp sūnaus Laimučio ir tėvo visiškai nutrūko, berniukas augo su Liubinavičiaus dokumentais ir tėvo nei pavardės, nei statuso ilgą laiką net nežinojo. Su savo tėvais ar kitais giminėmis J.Žemaitis palaikyti ryšių taip pat negalėjo, nes jie visą laiką buvo sekami. Kai Jonas išėjo į mišką, jo tėvai gyveno Kiaulininkuose. Nebepakeldami stribų persekiojimų ir mušimo, Jonas ir Petronelė Žemaičiai slapčiom pasitraukė į Palangą, paskui slapstėsi tarp karo griuvėsių Klaipėdoje, o gyvenimą baigė netoli Gargždų, Laugalių kaimo senelių namuose, kur juos taip pat kartkartėmis vis aplankydavo stribai. Partizano dukterėčia Rūta Kotryna pasakojo, kad seneliai gyveno skurde ir nuolatinėje baimėje, sielojosi ir dėl tremtyje esančios dukros, ir dėl miške kovojančio Jono. Žemaičių namus Kiaulininkų kaime stribai iš keršto išardė, rąstus išvežė į Tytuvėnus, kur jie ilgai gulėjo aikštėje prie cerkvės. Vėliau iš šių rąstų buvo pastatyta valgykla, dabar ten gyvenamasis namas.
Grįžkime į 1953 m. pavasarį. Vado sveikata pagerėjo. Naktimis išlipdamas iš bunkerio, jis džiaugėsi, kad jau mažai šlubuoja ir netrukus eidamas nebepaliks pėdsakų. Dar šiek tiek sustiprėjus sveikatai, pakviestam į bunkerį J.Vilčinskui Vytautas pasisakė ketinąs vėl imtis vadovavimo LLKS – gegužės mėnesį jis vėl grįžo į LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininko pareigas.
1953 m. gegužės 23 d., išdavikams padedant, buvo areštuotas J.Palubeckas. Ištvėręs 6 paras, įveiktas žiaurumu ir klasta, adjutantas išdavė vadavietę Šimkaičių miške. Kiek J.Žemaitis buvo svarbus sovietinei valdžiai rodo tai, kad jį suimti buvo nurodyta gyvą, o, po pirminių tardymų Vilniuje, apklausti vežė pačiam L.Berijai į Maskvą. Nušalinus L.Beriją nuo valdžios, J.Žemaitį vėl pargabeno į Lietuvą, tardė. Mirties nuosprendžiui įvykdyti jis vėl buvo išvežtas į Maskvą. Išliko Vidaus reikalų ministerijos Butyrkų kalėjimo specialiosios dalies viršininkės Čiupiatovos surašyta pažyma: „Pabaltijo karinės apygardos tribunolo 1954 06 07 nuosprendis Jonui Žemaičiui įvykdytas 1954 m. lapkričio 26 d.“
Kuo didesnė sukaktis, tuo labiau ji būna nutolusi nuo šiandienos. Jau beveik septyni dešimt­mečiai skiria mus nuo pokario įvykių ir nuo tos neįkainojamos dovanos, kurią mums savo kraujo kaina paliko partizanai ir J.Žemaitis-Vytautas – Lietuvos karininkas, rezistentas, Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų organizatorius bei vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius, dimisijos brigados generolas, kovojančios Lietuvos Prezidentas. Skaudu pripažinti, kad atgavę Nepriklausomybę mes dar neskubėjome atiduoti jam pagarbos. Tik 1995 m. rašytojas E.Ignatavičius ir režisierius J.Sabolius garsiau apie J.Žemaitį prabilo dokumentiniame filme „Ketvirtasis prezidentas“. 1996 m.
jo tėviškėje Šiluvoje buvo pastatytas koplytstulpis. 1997 m. jis Vasario 16-osios proga LR Prezidento dekretu buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu, po metų – 1998 m. sausio 26 d.
LR Prezidento dekretu jam buvo suteiktas Dimisijos brigados generolo laipsnis, o tų pačių metų lapkričio 20 d. jo vardas buvo suteiktas Kauno karo akademijai. 1999-ųjų vasario 16-ąją generolui J.Žemaičiui Krašto apsaugos ministerija atidengė paminklą, 2004 m.
paminklas jam buvo pastatytas Palangoje ir t. t. Ir tik 2009 m. kovo 12 d. LR Seimas priėmė deklaraciją, kurioje pripažino, kad nuo 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos priėmimo iki mirties J.Žemaitis buvo kovojančios prieš okupaciją Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Lietuvos Prezidento pareigas. 2009 m. Prezidento Jono Žemaičio vardas buvo suteiktas Raseinių gimnazijai. Porą metų anksčiau jo vardu buvo pavadinta ir Šimkaičių pagrindinė mokykla. 2018 m. lapkričio 25 d., švenčiant atkurtos Lietuvos kariuomenės šimtmetį, pašventintas memorialas Kęstučio apygardos partizanams, kuriame tarp apygardos vadų įrašytas ir J.Žemaičio-Vytauto vardas.
Dar 1995 m. buvo surastas ir Jurbarko tremtinių iniciatyva atstatytas paskutinis J.Žemaičio bunkeris Šapališkės miške, pastatytas atminimo akmuo. Dalis radinių iš atstatomo bunkerio buvo perduota Raseinių krašto istorijos muziejui. Šiemet, minėdami Generolo Jono Žemaičio metus, dar kartą norime pakviesti lankytojus į pokario pasipriešinimui skirtą muziejaus ekspoziciją. Joje eksponuojami radiniai iš vadavietės Šapališkės miške. Čia lankytojų laukia staigmena – trumputė kelionė laiku į 1953 m. gegužės 30-ąją… Laukiame Raseinių krašto istorijos muziejuje.
Loreta Kordušienė,
muziejininkė