Darbą – prašau. Bet be algos

Statistika ir realybė

Oficialioji statistika nuolat skelbia, kad Lietuvoje jau kurį laiką mažėja bedarbių. Tačiau su pažįstamais ir artimaisiais nedarbo problemas aptarinėjantys žmonės neretai stebisi ir sako: na, tikrai realiame gyvenime nėra jokių požymių, kad darbo daugėtų.
Pasirodo, kad Lietuvoje kuriamos labai specifinės darbo vietos, kurios naudingos ne į darbą priimtam žmogui, bet darbdaviui. Jau ne tik analitikai pastebėjo, kad neretai daug darbuotojų priimama į mažas įmones ir kad darbuotojų kaita tokiose įmonėse yra labai didelė. Tai, suprantama, dažniausiai reiškia tik viena: darbuotojai čia laikomi tik bandomuoju laikotarpiu. Jam pasibaigus, tokiam pačiam laikotarpiui priimama nauja darbo laukiančių kandidatų „partija“ ir tokiu negarbingu būdu užtikrinamas nuolatinis nemokamas darbo jėgos resursų srautas.

Apgavo vertėjas

Kaip tai atrodo realiai, pamatė „Alio, Raseinių“ krapštotyrininko giminaitė, kuri buvo pakviesta dirbti į vieną bendrovę vertėja iš vokiečių kalbos. Tariamasis darbdavys
paaiškino, kad vadinamuoju bandomuoju laikotarpiu reikės išversti didelį aplanką specialios techninės literatūros, susijusios su jūrų uostų veikla. Giminaitė kelias savaites vertė tą medžiagą, kartais iki išnaktų. Kai visų dokumentų pluoštas pagaliau buvo išverstas ir įteiktas darbdaviui, šis po kelių dienų pranešė, kad bandomasis laikotarpis pasibaigė, bet vertėja į darbą nepriimama.
Po kurio laiko giminaitė paskambino draugei ir pasiūlė jai kažkur vakare nueiti. Tačiau draugė paaiškino, kad visiškai neturi laiko: sėdi prie dokumentų krūvos, kurią reikia išversti iš lietuvių kalbos į anglų. Mat tokia yra į darbą pažadėjusios priimti bendrovės bandomojo laikotarpio užduotis. Paaiškėjo, kad tokias sąlygas iškėlė ta pati bendrovė, kuriai buvo prireikę ir vokiško vertimo. Kadangi vokiečių kalbos specialistės draugė vertimo darbus jau buvo beveik pabaigusi, nusprendė jų nenutraukti, tikėdamasi, kad galbūt šį kartą darbas bus pasiūlytas. Tačiau toliau viskas klostėsi taip, kaip ir vokiečių kalbos specialistei: išverstus dokumentus bendrovės atstovai pasiėmė ir netrukus pranešė, jog bandomasis laikotarpis pasibaigė, tačiau vertėja į darbą nebus priimta.
Suprantama, specialistės pasijuto apgautos. Su pagrįstomis pretenzijomis jos kreipėsi į Darbo biržą, parašė pareiškimus policijai. Praėjo jau keli mėnesiai, tačiau jokio atsakymo jos dar negavo.
Na, o „vertimų“ firma, aišku, pateikia duomenis, kad pas ją nuolat kažkas įsidarbina. Tokie duomenys taip pat „mažina“ nedarbą Lietuvoje.

Vertelgos šaiposi

Darbo inspekciją nuolat pasiekia skundai žmonių, kurie darbdaviams lenkė nugaras įvairiose kavinėse, restoranuose, baruose ir už tai negavo jokio darbo.
„Iš pradžių žadami aukso kalnai. Įsidarbinant kalbama apie padorų atlyginimą, o po poros mėnesių darbdavio elgesys pasikeičia – žadėtų pinigų jis jau nebenori mokėti.
Atsikratęs vienų, jis priima kitus, tačiau kažin, ar kitiems mokės“, – Darbo inspekcijos specialistams skundėsi darbdavio apmulkintas žmogus.
Kitas nukentėjęs pasakojo: „Man pažadėjo 1,5 tūkst. litų algą. Bent jau tokia ji turėjo būti pirmą mėnesį. Tačiau vėliau sąlygos ėmė keistis. Aišku, į blogąją pusę ir labai
sparčiai. Mačiau, kaip per mėnesį darbovietėje pasikeitė visas būrys darbuotojų – arba jie patys išeidavo, arba būdavo priversti. Prieš mane dirbęs vyras už dvi savaites gavo 140 litų. O juk dirbome po 12 valandų ir nei vienam darbuotojui nebuvo sudarytas darbo grafikas“. Darbdaviai kartais atvirai pasityčioja iš darbuotojų. Pasak Darbo inspekcijai įteikto vieno skundo, kai darbuotojas paprašė atlyginimo, jam buvo mesti priekaištai dėl vagiliavimo: esą iš virtuvės vogdavo maistą. Kitam bandomuoju laikotarpiu įsidarbinusiam jaunuoliui buvo pasakyta: pinigų negausi, nes niekam neįrodysi, kad čia esi dirbęs.

Blogis gimdo blogį

Kaip žinoma, nesąžiningumas gimdo nesąžiningumą: įsiutinti tokio įžūlaus darbdavių elgesio, kai kurie darbuotojai ryžtasi atviriems nusikaltimams. Pavyzdžiui, pasibaigus darbo dienai susišluoja iš kasos visus pinigus ir dingsta. Tuomet darbdavys patenka į gana keblią situaciją: neturi jokių įrodymų, kad apsivogęs žmogus pas jį dirbo, todėl surasti nusikaltėlį labai sunku. Antra vertus, nieko nuostabaus, jei baruose, restoranuose, kavinėse įdarbinti žmonės kartais ryžtasi vagiliauti: jei supranti, kad gali negauti atlyginimo, dalį jo stengiesi pasiimti po ranka pasitaikiusiomis prekėmis, pavyzdžiui, dešrelėmis, majonezu, sausainiais, alumi ir panašiai.
Tenka pripažinti ir tai, kad darbdaviai prieš samdomus žmones nevengia elgtis arogantiškai. „Visi žinome, kad darbdavys kasmet du kartus su šeima dešimčiai dienų išvažiuoja ilsėtis prie Viduržemio arba Adrijos jūros. Lyg ir nieko nuostabaus. Tačiau kai jis taip elgiasi darbuotojams nemokėdamas atlyginimo, tai atrodo, kaip atviras pasityčiojimas iš samdomųjų padėties“, – pasakojo vienoje Kauno bendrovėje dirbanti moteris.
Oficialioje statistikoje tas su šeima neužmirštantis papoilsiauti vyras, aišku, registruojamas kaip darbo vietų kūrėjas, o pinigų negaunantys žmonės – kaip įsidarbinę.
Tad ko verta tokia statistika ir koks yra jos tikslumas?

Pokyčių nedaug

Europos Sąjungos (ES) statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, pastaraisiais mėnesiais, atsižvelgus į sezoninius pokyčius, nedarbo lygis euro zonoje nepakito ir siekė 9,9 proc., kaip ir balandį. Praėjusių metų gegužę jis sudarė 9,7 proc. Visoje ES nedarbas šių metų gegužę siekė 9,3 proc., kaip ir balandį. 2010 m. gegužę nedarbas ES sudarė 9,7 proc.
„Eurostat“ skelbia, kad, pavyzdžiui, paskutinį pavasario mėnesį darbo ES neturėjo 22,378 mln. žmonių, įskaitant 15,510 mln. bedarbių euro zonoje. Pavasario pabaigoje, palyginti su balandžiu, bedarbių skaičius ES sumažėjo 5 tūkst., o euro zonoje bedarbių gretos padidėjo 16 tūkst. Palyginti su 2010 m. geguže, bedarbių skaičius šių metų gegužę ES sumažėjo 904 tūkst., o euro zonoje – 551 tūkst. Mažiausias nedarbo rodiklis šių metų gegužę buvo užregistruotas Nyderlanduose (4,2 proc.), Austrijoje (4,3 proc.) ir Liuksemburge (4,5 proc.), o didžiausias – Ispanijoje (20,9 proc.), Lietuvoje (16,3 proc. pirmąjį 2011 m. ketvirtį) ir Latvijoje (16,2 proc. pirmąjį 2011 m. ketvirtį).
Gegužę, palyginti su tuo pačiu mėnesiu prieš metus, nedarbas sumažėjo 19-oje, padidėjo 8-iose ES šalyse. Šiuo laikotarpiu nedarbas daugiausia sumažėjo Estijoje (nuo 18,8 proc. pirmąjį 2010 m. ketvirtį iki 13,8 proc. pirmąjį 2011 m. ketvirtį), Latvijoje (nuo 19,9 iki 16,2 proc.), Vokietijoje (nuo 7,2 iki 6 proc.), Vengrijoje (nuo 11,2 iki 10 proc.) ir Slovakijoje (nuo 14,5 iki 13,3 proc.).
Daugiausia nedarbas išaugo Graikijoje (nuo 11 proc. pirmąjį 2010 metų ketvirtį iki 15 proc. pirmąjį 2011 metų ketvirtį), Bulgarijoje (nuo 10,1 iki 11,2 proc.), Kipre (nuo 6,4 proc. iki 7,4 proc.) ir Slovėnijoje (nuo 7,3 proc. iki 8,3 proc.).

Žvilgsniai į užsienį

Suprantama, jog esant tokiai situacijai, nemenka dalis lietuvių ir toliau žvalgysis ten, kur darbo rinkos plotuose yra daugiau laisvos vietos ir kur darbdaviai galbūt sąžiningesni.  Beje, tas sąžiningumas darbo rinkoje atsiranda ne šiaip sau, bet labai aktyviai dalyvaujant valdiškoms institucijoms. Pavyzdžiui, jei Norvegijoje įsidarbinęs emigrantas negauna žadėtų pinigų, jis drąsiai gali kreiptis ne tik į vietinę policiją, bet ir profesinę sąjungą. Šios institucijos jam nepasakys, kaip Lietuvoje, kad, girdi, negalime nieko pakeisti, bet imsis konkrečių priemonių, su kuriomis darbdaviai labai vengia susidurti.
Jei Lietuvoje situacija nesikeis ir darbdaviai toliau savivaliaus, gali susidaryti labai unikali situacija: žmonės turės po du, po tris darbus, bet atlyginimo – neturės. Būsime daugiausiai dirbantys ir mažiausiai uždirbantys Europos darbštuoliai. O turtuoliais bus kiti.