Darbas tapo atgyvena – gyvenkime kaip vėžliai

Arūnas Dambrauskas

Čiučia liūlia     

   Vienas būdų, kovojant su nedarbu, atsikratyti priklausomybės nuo darbo. Vyriausybė labai nuoširdžiai stengiasi, kad kuo daugiau šalies žmonių atsikratytų šios žeminančios priklausomybės, todėl vis platesniam gyventojų ratui siūlo įsijungti į laisvų, jokių įsipareigojimų nevaržomų bedarbių gretas.  

  Tik netekęs darbo, žmogus gali pagaliau surasti ramybę – nereikia niekur eiti, skubėti. Snauskite, žmonės, čiučia liūlia, tarsi sako Vyriausybė, nuosekliai didina mokesčius ir verčia darbdavius nuosekliai mažinti darbo vietas.

  Kai kas skundžiasi ir sako, kad Lietuvoje nėra laisvės – mat darbo vietos nelaisvos.                

  Tačiau argi darbu kasdieniu gyvas žmogus? Pradinukai žino, kad žmogus gyvas yra vandeniu ir oru.      

  Mokslininkai įrodė, kad be deguonies žmogus gali išgyventi vos kelias minutes, be vandens – vos kelias dienas, o be darbo gali išgyventi šimtą metų. 

  Taigi, darbas, galima sakyti, yra visiškai nereikalingas ir nenaudingas, netgi kenksmingas, nes žmonės yra linkę persidirbti.               

  Kai kurie prie darbo prisirišę individai taip degraduoja, kad įgyja nuo jo priklausomybę: vis daugiau laiko skiria nebe šeimai, bet darbui.      

    Ir maistas – atgyvena   

  Nelabai reikalingas yra ir maistas. Jis organizmui suteikia mažai jėgų, bet daug darbo. Antai mėsą skrandis virškina net aštuonias valandas. Tai juk visa darbo diena. Todėl Vyriausybė stengiasi atpratinti žmones ir nuo maisto.                   

  ,,Žmonės, suteikime ramybę savo skrandžiams, kepenims, inkstams, tegul ir jie ilsisi“,- tarsi išmintinga ir didžiai rūpestinga motina ragina Vyriausybė. Sakote, jūsų skrandis visai nieko prieš kasdien aštuonias valandas padirbėti su mėsos kilogramu ar bent jau su dešros pusmetriu.        

  Jei taip, jūsų skrandis yra labai blogų įpročių vergas. Vyriausybė labai apdairiai stengiasi išlaisvinti jį iš tos vergijos, todėl daro viską, kad žmonės galėtų nusipirkti kuo mažiau maisto.

  Mėsą reikėtų pakeisti vandeniu. Jis neapsunkina organų visokiomis virškinimo prievolėmis. Be to, gerai žinomi siaubingi atvejai, kai žmonės tiesiog užspringsta maistu.        

  Gali praversti keturi litai 

  Netrūksta bevalių žmonių, kurie nepajėgia atsikratyti priklausomybės nuo maisto. Jiems tiesiog būtina kasdien prisivalgyti. Tačiau norintiems tobulėti, Vyriausybės pasamdyti išmoningi mitybos specialistai parengė unikalią atsisakymo nuo maisto programą, kurią sudaro du etapai: atpratimas nuo  darbo, atpratimas nuo pinigų ir, galiausiai, maisto atsisakymas.       

  Siūloma ir tarpinė programa, pagal kurią per dieną maistui reikėtų skirti tik keturis litus.              

  Pusryčiams – avižinė košė su šlakeliu pieno (83 centai), pietums – su svogūnais ir šiek tiek šoninės pakeptos bulvės (1,43 lito), vakarienei – paskaninta miežinių kruopų košė ir arbata (1,28 lito).                 

  Gali būti, kad netrukus Lietuva taps jogų valstybė, kur žmonės sugebės išgyventi ir be pinigų, ir be maisto. Jiems užteks tiktai oro, kuris labai apdairiai iki šiol dar yra neapmokestintas.

  Pažįstamas jogas teigė, kad vasaros metu gali išgyventi visiškai nenaudodamas parduotuvėje perkamo maisto. Jis geria pievose augančių visokiausių žolių arbatą, naudoja šaltinio vandenį, kiaulpienių šaknys jam atstoja maistingus riešutus ir panašiai.          

  Didžiausi malonumai ir gyvenimo prasmė meditacijoje. Bedarbiai turi ypač puikias galimybes užsiimti meditacija – gali daug dienų tiesiog žiūrėti pro langą arba į televizorių ir džiaugtis visiška laisve nuo darbo, maisto, pinigų ir prisiminti tuos šlovingus laikus, kai visi lietuviai buvo tokie turtingi, kad kailinius vilkėjo ne tik vyrai ir moterys, bet ir vaikai. Tiesa, jie gyveno miškuose. Tačiau gali būti, kad įvedus visuotinį nekilnojamojo turto mokestį, miškuose apsigyvens ir tam tikra dalis šiuolaikinių lietuvių. Taigi, šlovingi laikai jau  ne už kalnų.               

  Yra pastebėta, kad maisto trūkumas skatina savišvietą. Būtent: kai prasideda baisus seilėtekis, žmonės pagal skelbimus susiranda įvairias konferencijų vietas, kur yra rengiami furšetai ir banketai, ir čia nejučia tampa ne tik maisto, bet ir pažangių idėjų vartotojais.                      

     Judėti nebūtina    

  Kadangi išsilaisvinus nuo pinigų, darbo ir maisto nebėra prasmės eiti į turgų arba nėra už ką nuvažiuoti į mišką pasirinkti uogų, šių gėrybių galima gauti gausiais kiekiais vartojant alų, brendį ir vyną. Kaip žinoma, vynas daromas iš uogų, brendis yra distiliuotas vynas, o alus gaminamas iš javų.

  Egzistuoja prietaras, kad be darbo kiurksantis žmogus tarsi ima pūti, kad jam reikia judėjimo, veiklos ir panašių dalykų.                  

  Tačiau tokius prietarus įtikinamai paneigia Brazilijos medikas ir medicinos mokslų daktaras Paulas Uliratanas. Štai ką jis sako: ,,Jeigu nuolatinis vaikščiojimas būtų naudingas, paštininkai būtų nemirtingi. Banginiai visą gyvenimą plaukioja, geria vandenį, valgo žuvį ir vis dėlto jie labai stori.

Kiškiai bėgioja ir šokinėja be paliovos, bet gyvena jie  ne ilgiau kaip penkiolika  metų. Vėžliai ne bėgioja ir nieko neveikia, o gyvena 450 metų“.