Darbo netekusi moteris mano, jog tai – valdžios kerštas

Aušra ŠNEIDERYTĖ

Lopšelio-darželio „Liepaitė“ judesio korektorė Romena Drąsutienė nuo rugsėjo nebedirbs – jos etatas buvo panaikintas. Dar gegužės pradžioje kalbėdama „Alio, Raseiniams“ Romena sakė: „Nebijau kritikuoti nei darželio, nei rajono valdžios – blogiau jau vis tiek nebus. Teko ir Savivaldybėje ant raudono kilimėlio lankytis, ir grasinimų klausyti. Ką jie dar padarys?“. Šis komentaras išsakytas po Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos atstovų ir „Liepaitės“ darbuotojų susitikimo. Gegužės pabaigoje rajono Savivaldybės taryba panaikino judesio korekcijos pedagogo
etatą rajono darželiuose. R. Drąsutienė neteko darbo. „Joks čia sutapimas. Tiesiog kalbėjau, ko nereikia, todėl netekau darbo. Manau, kad su manimi buvo susidorota, nes burnojau prieš valdžią“, – savo įtarimus dėsto kol kas laikinai dirbanti pedagogė.

„Buvau savo vietoje“

„Aš neliūdžiu. Sveikame kūne sveikas ir mąstymas. Nebus to darbo, bus kitas. Aišku, nėra malonu, tačiau išgyvensiu. Turiu puikią šeimą, kuri mane palaiko. Galvoju pozityviai – bus metas kažką gyvenime keisti“, – sako R. Drąsutienė. Vėliau priduria, kad keisti vis tik nieko nesinorėjo. Šį darbą dirbo apie dešimtį metų ir jautėsi jame atradusi savo pašaukimą.

„Tai mano svajonių darbas. Pati sportuoju, myliu vaikus. Lengva dirbti, kai tai daroma su meile ir teikia malonumą. Darbe su mažyliais reikalingos gilios psichologinės žinios. Reikia mokėti paskatinti nedrąsius vaikus, nuraminti audringus. Norėdama geriau suprasti savo mažuosius sportininkus, baigiau dar vieną specialybę – socialinę pedagogiką. Svarsčiau ir apie tolesnį kvalifikacijos kėlimą. Gaila, dabar tai nebeaktualu“, – apie darbą kalba pašnekovė. Anot jos, etato panaikinimas buvo nemaloni staigmena. Apie tai išgirdę nesidžiaugia ir tėvai. Juk nuo rugsėjo vaikai paliekami be gabaus ir kvalifikuoto pedagogo, atsakingo už fizinį vaikų lavinimąsi.

Judesio korekcijos pamokėlės pripažintos prabangos dalyku, todėl dabar vaikų fizine veikla rūpinsis pačios auklėtojos. Romenai kelia įtarimą tai, kad dešimt metų buvęs reikalingas etatas staiga pripažintas nebūtinu. „Keista, kad tiek laiko mano etatas buvo reikalingas. Važinėjau po seminarus, kursus, nuolat  tobulinausi. Rūpinausi ne tik vaikų fizine veikla, bet ir organizavau įvairias šventes, keliones. Mokiau vaikus šokio, įvairių sporto šakų pradmenų. Šiais metais, siekiant užtikrinti vaikams visavertį fizinį lavinimąsi, buvo nupirkta brangi įranga – keturi kalnų laipiojimą imituojantys treniruokliai. Jie kainavo apie 18 tūkstančių litų. Taip pat darželyje yra įvairių čiužinių, iš kelių dalių susidedančių kopėtėlių, šokinėjimo kamuolių ir kitų prietaisų. Jie yra mobilūs – prieš kiekvieną užsiėmimą juos reikia sumontuoti, vėliau išmontuoti. Kiekvienai amžiaus grupei jie pritaikomi individualiai. Su jais reikia mokėti dirbti. Auklėtojos nėra tam apmokytos. Be to, ar viena auklėtoja suvaldys grupę vaikų didelėje sporto salėje? Šiuo metu ten būname dviese – aš ir grupės auklėtoja. Ir tai pasitaiko, kad kuris vaikas užsigauna. Vienam žmogui fiziškai neįmanoma sužiūrėti treniruokliais besikarstančių judrių mažylių grupės. Jei ten dirbs viena auklėtoja, bus daug traumų, arba tiek pinigų kainavę treniruokliai stovės nenaudojami“, – svarsto Romena.

Mano, jog buvo atleista iš keršto

Apie darbo netekimo priežastis Romena kalba spėliodama. „Gali būti, kad esu neteisi. Tačiau manau, jog darbo netekau dėl rajono mero Remigijaus Ačo principų. Jo svainė, mūsų darželio direktorė, yra nuostabus žmogus. Puikiai su ja sutariu. Ji minkšto charakterio, netikiu, kad tai buvo padaryta jos iniciatyva. Tačiau meras jau seniai ieškojo būdų mane pašalinti. Su manimi reikėjo susidoroti. Su juo akistatoje teko pabūti po to, kai darželyje buvo sukeltas skandalas dėl profsąjungos kūrimosi. Tuomet, kai meras pradėjo pas mus važinėti ir drausminti, aš netylėjau. Matyt,
buvau per drąsi, prieštaravau, garsiai išsakiau tai, ką kiti galvojo. Beveik prieš metus po vieno komentaro jūsų laikraščiui buvau iškviesta į Savivaldybę. Ten atstovas ryšiams su visuomene Sigitas Gudžiūnas mokė mane gyventi. Patyriau didžiulį psichologinį spaudimą. Buvo labai baisu. Išėjau su ašaromis akyse“, – prisimena moteris.

Netekusi darbo Romena kreipėsi į darželio direktorę Aušrą Jankauskienę, prašydama galimybės dirbti kitu etatu. Tačiau aukštą kvalifikaciją turinčiai, penkiolika metų darželyje dirbančiai pedagogei vietos neatsirado. Romena sako, jog visai nesistebėtų, jei nuo rugsėjo, jai išėjus iš darbo, etatas būtų grąžintas. Gal kitu pavadinimu ir, žinoma, su kita darbuotoja. Taip ramiai būtų įvykdyta kadrų kaita ir nepalankus valdžiai žmogus pašalintas iš savo vietos.

Šiuo metu R. Drąsutienė yra išsiuntusi raštą Švietimo ir mokslo ministerijos kancleriui Dainiui Numgaudžiui. Rašte išdėstoma susiklosčiusi padėtis ir prašoma išsiaiškinti, ar nėra jokių galimybių tęsti fizinį vaikų lavinimą ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Į kanclerį kreipėsi ir LŠDPS Raseinių rajono susivienijimo pirmininkas Vytautas Bulotas.

„Žmonės turi nustoti bijoti“

V. Bulotas sako, kad šis atvejis – tikras akibrokštas profsąjungai ir bendruomenei. „Nebuvo tartasi su bendruomene, nebuvo klausta tėvų nuomonės. Manau, jog sprendimas priimtas neapgalvotai. Nuo to nukentės ne tik rajone darbo neteksiančios trys judesio korekcijos pedagogės, bet ir jų lavinami vaikai“, – sako V. Bulotas.

Anot jo, dabartinė valdžia propaguoja žmonių engimą, todėl visuomenė turi keisti mąstymą ir pradėti už save kovoti. „Žmonės turi nustoti bijoti, galvoti apie darbdavį kaip apie poną. Neturėtų būti bijoma ir rajono valdžios. O jei taip yra, gal metas išeiti į gatves? Man atrodo, kad tokia valdžia, kaip mūsų, veši baimėje. Šiuo metu žmonės vykdo valdžios valią, bet juk turėtų būti atvirkščiai. Žinoma, tai utopinės mintys. Kaip sakė žymus Švedijos žurnalistas, filologas ir visuomenės veikėjas Jonas Ohmanas, lietuviai turi baudžiauninkų mentalitetą. Esame linkę paklusti, o ne kovoti. Ohmanas ne kartą pabrėžė, kad mūsų bėdų priežastis – silpnos ir net juokingos profsąjungos. Nemokame kovoti už savo teises, savo darbą. Kur tai matyta, kad žmogus pats rašytų prašymą atleisti iš darbo? Lietuvoje tai neretas atvejis. Pas mus visiškai normalu, kai už uždarų durų darbuotojui liepiama pačiam pasiprašyti, jog jį atleistų. Niekur kitur Europoje to nepamatysime. Darbas yra vertybė ir savo teisę į jį reikia ginti. Gaila, kad mes kol kas labiau bijome viršininko, nei bedarbystės. Dar vienas populiarus pareiškimas – savo noru išeinu neapmokamų atostogų. Tokias
nesąmones darbuotojai taip pat dažnai verčiami pasirašyti. Tačiau kaip žmogus gali panorėti negauti atlyginimo, kad būtų nutrauktos socialinės garantijos? Nelogiška. Tokiu atveju, pajutus spaudimą, reikia griebtis viešumo. Apie tai pranešti bendradarbiui, profsąjungai, žurnalistui. Vienintelis kelias – garsiai kalbėti. Tik šito bijo valdžios žmonės. Juk nukenčia jų įvaizdis“, – aiškina pirmininkas, linkėdamas žmonėms drąsiau kovoti už savo teises į darbą.