Darbščiose rankose – mūsų kaimo ateitis

Pranas LAURINAVIČIUS [1]

  Pavažiavus Girkalnio miesteliu pietų link, ties vandentiekio bokštu atsiduri, ko gero, aukščiausiame Girkalnio taške. Čia stabtelėjus, galima išvysti žalią vasaros laukų panoramą. Šioje laukų peizažo tolumoje, lyg kokiame prerijų slėny, matosi šviesi sodyba. Į ją veda gerokai vasaros lietaus nuskalbtas žvyrkeliukas. Maloniai nustembi išvydęs idealiai sutvarkytą kiemo aplinką, gražiai žydintį gėlyną, o jame – mūsų aplinkai įprastą lauko akmenį. Šioje sodyboje akmenų labai daug. Kiekvienas radęs savo paskirtį ir vietą.
Nuostabus akmenukais grįstas baseinėlis, čiurlenantis kriokliukas, takeliai grįsti akmenimis, net prie ūkinių pastatų, kur irgi žydi gėlės – akmenų kompozicijos… Visų šių grožybių sumanytoja ir dizainerė – sodybos šeimininkė Danutė Anusevičienė. Šiems sumanymams įgyvendinti tarnauja bendras sutarimas – talkina vyras Vidmantas, dukros Rasa ir Neringa.
  Kalbi su šio gražaus vienkiemio šeimininkais, o jie vis apie ateitį, apie naujus planus, sumanymus porina, nors, rodos, kad čia ir taip viskas puiku: erdvus kiemas, graži dekoratyvinė tvora supa visą sodybą, jauki pavėsinė, pirtelė. Jų manymu, reikia dar daug medžių pasodinti – ateity planuose sužaliavęs pušynas, kuris saugotų nuo laukais bėgančių įsismarkavusių vėjų. Kiemo teritorijoje gražiai atrodo nedidelis parkelis jau su ge-
rokai ūgtelėjusiais medžiais.
  Šios sodybos užuomazga, pati pradžių pradžia -  be galo didelė svajonė ir vagonėlis, kuriame nemažai pragyventa Vidmanto mamos žemėj, atgautoj 1993 metais.
  „Dabar turim 20 ha nuosavos žemės ir apie 50 ha nuomojamės. Visi laukai, ganyklos – aplink sodybą. Pieno ūkį pradėjom turėdami 7 karves. Šiuo metu turim 42 ir 10 prieauglio. Pieną kas antrą dieną išveža AB „Pasvalio sūris“. Pasinaudoję Kaimo rėmimo fondais,
įsigijom modernią pieno šaldymo įrangą. Mes, kaip ir kiti ūkininkai, esame nusivylę tuo, kad pieno supirkėjai – monopolininkai – mus skriaudžia. Anksčiau pieno supirkimo kainos buvo lyg ir normalios, planavom ateitį pagal tas pajamas. Staiga kainos krito, viskas apsivertė. Sunku, kai negali planuoti dėl valstybės sprendimų nestabilumo. Nemeluosim – būta ir nusivylimo, ir nerimo, finansinių sunkumų esama ir dabar, bet yra, kaip yra. Stengiamės neprarasti vilties, žiūrim, kaip kuo taupiau išsiversti – nesamdom darbininkų. Abu su Vidmantu vienodai darbuojamės su melžimo ir šienavimo technika – valdau traktorių, rulonuoju, dirbu visus darbus, kurie reikalingi mūsų šeimyniniame ūkyje“,- pasakoja ponia Danutė. [2]

  Malonu pabendrauti su žmonėmis, kurie pilni ryžto, neverkšlendami kuria savo ir savo vaikų ateitį – Lietuvos ateitį. Mūsų šalies kaimo ateitis – tokių darbščių žmonių, kaip Danutės ir Vidmanto Anusevičių, gyvenančių Girkalnio seniūnijoje, Šeimyniškių kaime,
rankose…