Dėkoti už laisvę – tai ir būti laisvam

Siųsti Versija spausdinimui

Paskutinį rugpjūčio sekmadienį gausus piligrimų būrys, lydimas kardinolo Sigito Tamkevičiaus SJ, Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo ir arkivyskupo emerito Liongino Virbalo, išėjo į padėkos už laisvę žygį nuo Katauskių gyvenvietės iki Šiluvos. Tai simbolinis aktas, leidžiantis ne tik kovoti už laisvę dėl laisvės, tačiau, kaip pažymi arkivyskupas metropolitas K. Kėvalas, ir dėkoti už ją.
Padėka taip pat nėra tik simbolinis fakto išlaikymas arba akimirkos džiaugsmas. Gebėti priimti malonę ir būti už ją dėkingiems yra nuolatinis tikinčiojo kelias, kurį vienaip ar kitaip savo gyvenimais miname. Šįkart jis buvo eitas draugėje, susirinkus ne dviem ar trims, bet daugybei. Ta daugybė 7 km maldose ir mindami kelią kojomis prisiminė, kas yra dėkingumas, kas yra laisvė, kaip mūsų laisvė neįmanoma be tikėjimo. Tiek Lietuvos kaip visuomenės laisvė, kai Bažnyčia ir rezistencija buvo neatsiejamos viena nuo kitos pusės, tiek ir vidinės laisvės proveržis, kuriam būtina meilė. Kelionėje meldžiantis rožinį išgirdome, kad meilės įsakymui nėra padaryta jokių išlygų, mes privalome pamilti ne tik tuos, kurie mums geri, gražūs, malonūs, tačiau ir mylėti kiekvieną žmogų visa širdimi, visu protu. Taigi viskuo, kas esame, turime būti pripildyti meilės, nes tik tada pajausime, kas yra laisvė. Juk laisvė yra ne egocentriškas poreikis realizuoti savo norus, tai savotiškas gebėjimas pamilti kitą su visais jo poreikiais ir rasti vietos tam savo gyvenime.
O būti dėkingi visada turime už ką, net ir kiekvienas išbandymas mus priartina prie vilties, prie džiaugsmo, prie tikėjimo. Tai ypač pajautėme bendrystėje, kai po penketo kilometrų ir sukalbėtos rožinio maldos sustojome aikštelėje, o joje laukė arbata bei vietinių gyventojų ir keliautojų suneštos naminės vaišės. Ta paprasta akimirka – valgymas drauge buvo dar viena padėkos verta akimirka, kai laisvai išreikšdami tikėjimą galėjome drauge būti kasdienybėje. Juk Dievas itin jautriai prabyla į mus ne tik ir ne tiek kriziniais momentais, kiek mūsų kasdienėje būtyje. O kartais būtent kasdienybėje sunkiausia būti dėkingiems.
Po puodelio arbatos piligrimystė tetruko kelis kilometrus šilu, Kryžiaus keliu iki Šiluvos šventovės. Kiekvienas sustojimas prie Kryžiaus kelio stočių – koplytėlių buvo lydimas Dievo Motinos komandų atstovų skaitinių ir giesmės. Ši bendra būtis, giesmės gaudesys šile, rodėsi, veikia kažkur toliau žodžių ir proto, lygmenyje, kuriame paliečiama kur kas daugiau nei žmogiškas racionalumas, bet būtent visas žmogiškas gyvenimas ir būtis.
Itin svarbu tai, kad tikinčiųjų malda buvo prasmingai papildyta savanoriškų darbų, prie jų šiemet prisidėjo Kauno arkivyskupijos piligrimai, šeimų judėjimas – Dievo Motinos komandos – šeimos, kurios Šiluvoje savaitgalį dalyvavo rekolekcijose, Šiluvos draugijos nariai, Jono Pauliaus II bendruomenė, jos jaunieji savanoriai rūpinosi eisenos tvarka. Gausus jaunimo būrys, maldos, lydimos vyresniųjų, ir mažųjų juokas – visa tai susipynė kelyje į šventovę, visa tai ir buvo piligrimystė.
Tad tie septyni kilometrai buvo ne tik trumpalaikė vienadienė padėkos apraiška, tačiau pirmiausia tai buvo atminties išsaugojimo, vilties ir maldos piligrimystės žygis. Tam, kad praeities kartų nuopelnai būtų gyvi šiandien, tam, kad galėtume kurti ateitį. O svarbiausia, kad nepamirštume dėkoti ne tik žmogui, bet ir visada mus kelyje lydinčiam Dievui. Tam, kad laisvė būtų ne tik sąvoka, tačiau ir gyvas reiškinys. Todėl kasmet paskutinį rugpjūčio sekmadienį prasminga keliauti padėkos už laisvę piligrimystę ne tik dėl praeities, bet ir dėl dabarties bei ateities pasaulio.

Šiluvos piligrimų centro informacija

Komentarų nėra