Ugn? TIMONYT?
[1]
Raseini? šeimos gydytoj? centro gydytoja Marina Ulinskaja šiomis dienomis parsivež? garbing? apdovanojim? „Už sugr?žint? sveikat?, šilt? ir ger? žod?, nepaprast? r?pest?, kruopšt? ir s?žining? darb?“. Pacient? vardu jai d?kojo sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys, Lietuvos gydytoj? s?jungos pirmininkas Liutauras Labanauskas, Rima Balanaškien? iš „Sveikatos ABC“ bei renginio glob?ja Alma Adamkien?. Tokie apdovanojimai šiemet buvo ?teikti 30-?iai šalies gydytoj?, ta?iau iš provincijos j? buvo tik ketvertas (be raseinišk?s M.Ulinskajos apdovanojimus gavo Vilkaviškio, Prien? bei Pasvalio gydytojai), visi kiti – iš didmies?i?.
Netik?tas pripažinimas
Dar vykdama pokalbiui pas gydytoj? Marin? žinojau, jog j? reik?s „tardyti“, jog ji yra itin kukli ir jai lengviau yra apži?r?ti pulk? ligoni? nei valandžiuk? šnektelti su žurnalistais.
Ir iš ties?, gydytoja M.Ulinskaja sak?si n? nežinanti, kaip visa tai vertinti? Be abejo, labai malonu, kai tavo tri?sas b?na ?vertinamas ir dar tokiu aukštu lygmeniu, bet tikrai ne d?l apdovanojim? dirbta. Sako, myl?jau, myliu savo darb?, dirbu j? iš širdies, o visa kita, matyt, ateina savaime. „Aš dar esu krapštuk?, stengiuosi visk? padaryti iki galo, ?vertinti visus niuansus, aš negaliu palikti koki? nors neaiškum?. Tiesiog toks yra mano b?das.“ Gydytoja prisipaž?sta, jog ji esanti medik? iš pašaukimo, nes pasirinkdama ši? profesij? ji ?gyvendino savo vaikyst?s svajon?. Ne, ji negalinti pasakyti, iš kur tas potraukis atsirad?s, nes nei šeimoje, nei artim? gimini? rate medik? nebuvo, o j? ši profesija trauk? it
magnetas, tod?l kai at?jo metas apsispr?sti kur stoti, joki? dvejo-ni? nebuvo – tik ? tuometin? Kauno medicinos institut?.
[2]Tremtis ? žemai?ius
Tikriausiai, M.Ulinskajos b?do savyb?s bei meil? darbui pad?jo jai ištverti ir pirm?j? jos gyvenimo tremt?, kai j?, vos baigusi? institut?, „atitr?m?“ ? Vidukl?. Dažnam jaunam miesto žmogui toks provincijos užkampis didelio džiaugsmo nekelt?, o Marinai buvo dar sunkiau: „Ne tik tod?l, jog buvau tikra miestiet?, gimusi ir užaugusi Kaune, visiškai nepažinojau kaimo gyvenimo, jo papro?i?, kaimie?i? gyvenimo b?do. Man teko ?veikti ir kalbos barjer?. Aš gi net lietuviškai nemok?jau, o ?ia – iškart pas žemai?ius. Aš Kaune mokiausi rus? mokykloje, institute – rus? grup?je. Bet skausmas, kaip greitai supratau, bet kokia kalba vienodai išreiškiamas. Greitai su žmon?mis susigyvenome“, – pasakoja šiandien itin taisyklingai lietuviškai kalbanti gydytoja.
? Vidukl? M.Ulinskaja atvyko kaip pediatr?, už tai j? šiandien paž?sta daugelis rajono gyventoj?. Ir ne tik rajono, nes jos gydyti vaikiukai šiandien jau yra suaug? žmon?s ir jie labai pla?iai yra pasklid? po pasaul?. Darbas su mažaisiais pacientais gydytojai leido grei?iau pažinti ir prast?j? kaimo pus?, asociali? žmoni? gyvenim?.Lankydama mažiausiuosius, ji toki? dalyk?li? prisiži?r?jusi…
Teko paaukoti
M.Ulinskaja, ? Vidukl? atvykusi pagal paskyrim?, neslepia, jog ji itgerv? giedros laukusi „tremties“ pabaigos, kuomet baigsis tie trys metai ir ji gal?s sugr?žti ? savo vaikyst?s miest?, ? Kaun?.
Bet Tas, kuris aukš?iau, tur?jo savo plan? jos atžvilgiu: „Per t? laik? Lietuva sulauk? Nepriklauso-myb?s. Nuplauk? m?s? lauktas butas Kaune, prie kurio eil?je jau stov?jome, ir taip nebeliko kur gr?žti. Pas t?vus gr?žti nesinor?jo, nes vis tik buvome atskira jauna šeima, nuomotis svetimus kampus irgi netrauk?, tad dar kuriam laikui pasilikome. Ir taip – iki šiol. Tik iš Vidukl?s ? Raseinius persik?liau“, – šypsosi gydytoja. Bet ir su Vidukle ryšys nenutr?ko, nes jos bute liko gyventi s?nus.
Gera praktika
M.Ulinskaja prisipaž?sta, jog jai teko ragauti ir administrator?s darbo, vadovauti poliklinikai. Bet šis darbas, tikriausiai, ne jai, nors nepasakyt?, jog jis nesisek?: „Kai dirbi, tai ir sekasi. O darbas ambulatorijoje man labai daug dav?. Aš ?ia atlikau toki? praktik?, kaip karo lauko ligonin?je: ir žaizdas siuvau, ir mirštan?iuosius reanimavau, ir n?š?iosiomis r?pinausi – visko pabandžiau. Kiekviena tokia patirtis buvo labai naudinga ir, kaip dabar suprantu, b?tina.“Šiandien gydytoja M.Ulinskaja dar du kartus per savait? ir ? Skaudvil? nuvažiuoja: ? provincij? gydytojai nesiveržia, o ten dirbanti gydytoja viena nebesusp?ja, tad tenka patalkinti.
Jei atsukt? rat?
Gydytoja, paklausta, kaip ji elgt?si, jei kas atgalios atsukt? gyvenimo rat?, ar ji v?l rinkt?si medik?s profesij?, n? negalvodama atsako: „Taip. aš niekada nepriekaištavau sau, jog negerai pasirinkau.Esu ten, kur turiu b?ti. Žinoma, sunkum? b?na kaip ir visur, nes tai yra gyvenimas. Pavyzdžiui, mane slegia pacient? eil?s prie gydytoj? kabinet?. Žinau, jog jos – ne d?l gydytoj? kalt?s, bet vis tiek slegia. Eil?s atsirado kartu su kompensuojamaisiais vaistais. Nuo tada žmon?s priversti kas m?nes? ateiti prasit?sti vaistuk?. Toki? j? yra nemažai ir per tai susidaro eilut?s. Yra ir daugiau silpn? viet?, bet kur j? neb?na…“ Jei gydytoja Marina stebuklingos burtininko lazdel?s pagalba gal?t? iš naujo rinktis profesij?, ji pasi-rinkt? siauresn? specializacij?: „Po teisybei, terapeute aš n? nenor?jau b?ti. Tai v?liau atsirado tokia vis? gal? specialyb? kaip šeimos gydytoj?. Baigiau antr?j? rezident?r?. Bet vis tiek manau,jog vis? gal? meistr? n?ra. Tur?damas siauresn? srit? labiau gali ? j? ?sigilinti, visus niuansus numatyti, nepalikti joki? sprag?“. Sako, ligos kaip ir žmon?s, kartais b?na labai klastingos, apsimet?liškos, tod?l reikia labai gerai išmanyti j? „psichologij?“, jog jas ?veiktumei. O tai yra ?manoma tik siauresn?s specializacijos specialistui.
Ar gydytoja M.Ulinskaja jau tvirtai prigijo žemai?i? žem?je? „Ir taip, ir ne. Meluo?iau, jei saky?iau, jog man netr?ksta miesto gyvenimo, o ypa? ten vykstan?i? kult?rini? rengini?, koncert?, spektakli?, parod? ir t.t.“ Raseiniai, nors ir turi skambiai vadinam? Kult?ros centr?, bet ko vertas pavadinimas, jei sal?je esi priverstas s?d?ti su kailinukais. Deja, nuo vien pavadinimo kult?ros daugiau neatsiranda. „Bet prie šiandienos susisiekimo galimybi? ir t? sprag? nesunku užpildyti – kiek jau iki to Kauno. Nuvažiuojame, pabuvojame ten, kur mus traukia, ir v?l gr?žtame. Manau, jog mano namai jau ?ia, nes kaip ne kaip, o jau tre?i? dešimtmet? aš žemai?i? krašte skai?iuoju.“