Dirmantų šeimos pėdomis – nuo Raseinių iki ministro kabineto
Å iais metais minimos Lietuvos kraÅ¡to apsaugos ministro, pedagogo, vieno iÅ¡ lietuviÅ¡kojo karo mokslų, geodezijos ir topografijos pradininkų, profesoriaus, generolo Stasio Dirmanto 50-osios mirties metinÄ—s. Ta proga balandžio 11 dienÄ… 12.00 valandÄ… Raseinių kraÅ¡to istorijos muziejuje bus pristatytas leidinys – Deltuvos kultÅ«ros almanachas „Eskizai“, kuriame aptariamas Dirmantų indÄ—lis kuriant Lietuvos valstybÄ™. Leidinį pristatys autorius ir redaktorius Vytautas ÄŒesnaitis. Prisiminimais apie Å¡eimos istorijÄ… dalinsis Boleslovo Dirmanto anÅ«kÄ— Vijoleta GudanaviÄienÄ—.
Profesorius gen. S. Dirmantas – Lietuvos krašto apsaugos ministras
„Jei kalbama apie žmogų, kuris yra plaÄiai pasireiÅ¡kÄ™s, daugiau nuveikÄ™s, sakoma, kad jis buvo Å¡akota asmenybÄ—. Å is posakis labai tinka mÅ«sų gražiosios Žemaitijos sÅ«nui prof. gen. Stasiui Dirmantui.“ („Karys“ 1975 m.)
S. Dirmantas gimÄ— 1887 metais lapkriÄio 14 dienÄ… Raseiniuose, žemaiÄių bajorų Stanislovo ir Jadvygos Dirmantų Å¡eimoje. Augo kartu su broliais Boleslovu (bÅ«simu UkmergÄ—s burmistru, advokatu, aktyviu visuomenininku) ir Leonu bei seserimi Jadvyga-Juzefa. Stasys – jauniausias Å¡eimoje. Pradžios mokslus baigÄ— tÄ—vų namuose, mokÄ—si rusiÅ¡kose SkaudvilÄ—s ir Å ilalÄ—s liaudies mokyklose. VÄ—liau bÅ«simas generolas tÄ™sÄ— mokslus VarÅ¡uvos realinÄ—je gimnazijoje, kurioje aktyviai įsitraukÄ— į patriotinÄ™ veiklÄ…: Ä—mÄ—si saugoti ir platinti nelegaliÄ… lietuvių literatÅ«rÄ…. Už Å¡iÄ… veiklÄ… buvo paÅ¡alintas iÅ¡ gimnazijos, kurį laikÄ… mokslus tÄ™sÄ— privaÄioje mokykloje, taÄiau ilgai netrukus grįžo į LietuvÄ…. ÄŒia 1908 metais eksternu baigÄ— Vilniaus valstybinÄ™ realinÄ™ gimnazijÄ…, o po metų įstojo į Maskvos geodezijos institutÄ…, kur įgijo inžinieriaus geodezininko specialybÄ™. 1910 metų rugsÄ—jo 14 dienÄ… S. Dirmantas vedÄ— bajoraitÄ™ DomicelÄ™ OlÅ¡auskytÄ™. Å i santuoka įregistruota Kaune, karmelitų bažnyÄioje. BaigÄ™s Maskvos geodezijos institutÄ… kurį laikÄ… dÄ—stÄ— Tomsko technologijos institute. PrasidÄ—jus Pirmajam pasauliniam karui tarnavo Rusijos kariuomenÄ—je artilerijos karininku.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę S. Dirmantas su šeima grįžo į tėvynę. Pirmosios
(A. Voldemaro) VyriausybÄ—s buvo paskirtas ŽemÄ—s Å«kio ir valstybÄ—s turtų ministerijos įgaliotiniu Vilniaus–UkmergÄ—s rajone ir miÅ¡kų urÄ—du, vadovavo ir dÄ—stÄ— geodezijÄ… matininkų kursuose, įkÅ«rÄ— matininkų profesinÄ™ sÄ…jungÄ…. 1919 metais S. Dirmantas buvo pakviestas į Lietuvos kariuomenÄ™. BÅ«damas karo tarnyboje, be savo tiesioginių pareigų, jis dÄ—stÄ— artilerijÄ…, topografijÄ…, topometrijÄ… ir geodezijÄ… įvairiose mokyklose bei kursuose. ParaÅ¡Ä— pirmuosius karybos vadovÄ—lius „Patrankos ir baterijos nutaikymas“, „Patrankos sviedinys“, skelbÄ— straipsnius karinÄ—je spaudoje. S. Dirmanto žymiausias spausdintas darbas – topografijos vadovÄ—lis, iÅ¡leistas 1923 metais. Daug jo straipsnių iÅ¡ karo ir technikos mokslų srities, ypaÄ technikos mokslo istorijos temomis, buvo paskelbta įvairiuose žurnaluose.
1933-iaisiais S. Dirmantas iÅ¡Ä—jo į atsargÄ…, jam buvo suteiktas pulkininko laipsnis. Apdovanotas Vytauto Didžiojo 3 laipsnio ordinu. VÄ—liau įsijungÄ— į politikÄ…. 1935 metais tapo kraÅ¡to apsaugos ministru. Å iame poste pakeitÄ— kraÅ¡tietį, nuo Å iluvos kilusį PranÄ… Å niukÅ¡tÄ…. Dirbant KraÅ¡to apsaugos ministerijoje S. Dirmantui suteiktas generolo laipsnis. Jo, kaip kraÅ¡to apsaugos ministro, pareiga buvo „tautÄ…, valstybÄ™ ir kariuomenÄ™ ruoÅ¡ti karui“. 1938 metais kraÅ¡to apsaugos ministras S. Dirmantas pasitraukÄ— iÅ¡ pareigų ir sugrįžo dirbti į universitetÄ…. 1944 metais teko trauktis iÅ¡ Lietuvos į Vakarus. Apsigyveno Reutlingeno mieste, Vokietijoje. ÄŒia buvo įsikÅ«rÄ™s VLIK‘as, į kurio veiklÄ… netrukus įsitraukÄ— ir Dirmantas. Jis dirbo VLIK‘o Vykdomosios tarnybos finansų tarnyboje ir planavimo komisijoje, taip pat pirmininkavo Raudonojo Kryžiaus Reutlingeno skyriui, dÄ—stÄ— lietuviams skirtoje Niurtingeno-Gmiundo aukÅ¡tojoje technikos mokykloje. BÅ«damas iÅ¡eivijoje S. Dirmantas liko uolus patriotas. 1950 metais persikÄ—lÄ™s į JAV ir apsigyvenÄ™s ÄŒikagoje plaÄiai įsijungÄ— į lietuvių organizacinÄ™ mokslinÄ™ ir kultÅ«rinÄ™ veiklÄ…. Dirmantas inicijavo LaisvÄ—s kovų paminklo statybÄ…, įkÅ«rÄ— Ilinojaus lietuvių bendruomenÄ—s centrÄ…, taip pat dalyvavo Lietuvos istorikų draugijos veikloje ir kt. Gyvendamas JAV toliau raÅ¡Ä— karinius ir mokslinius straipsnius, ypaÄ daug dÄ—mesio skyrÄ— LDK istorijai. NugyvenÄ™s ilgÄ… prasmingÄ… gyvenimÄ… S. Dirmantas mirÄ— 1975 metais sausio 26 dienÄ… ÄŒikagoje.
Apie būsimą pirmąjį Ukmergės miesto burmistrą ir Dirmantų šeimos ryšį
Stasio brolis Boleslovas Dirmantas, mokydamasis Šiaulių gimnazijoje, 1903 metais slapta lankė Jono Jablonskio lietuvių kalbos kursus. Baigęs gimnaziją mokslą tęsė Peterburgo universiteto teisės fakultete. Čia įgijo advokato specialybę. B. Dirmantas 1917 metų rugsėjo mėnesį kaip Ukmergės atstovas dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, kur buvo svarstomos Lietuvos valstybės atkūrimo problemos, dalyvavo organizacinio komiteto darbe. 1917 metais įkūrė ir dvejus metus vadovavo Ukmergės „Saulės“ draugijos gimnazijai (vėliau tapusiai A. Smetonos gimnazija). Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, 1918–1919 metais buvo paskirtas eiti Ukmergės apskrities viršininko pareigas, o 1920 metais gruodžio 2 dieną išrinktas Ukmergės miesto burmistru. Šias pareigas ėjo iki 1926 metais vasario 24 dieną. Iki pirmosios sovietų okupacijos B. Dirmantas buvo renkamas Miesto tarybos nariu. Sovietams okupavus Lietuvą
B. Dirmantas emigravo į Vokietiją. 1950 metais mirė Rotenmiunsteryje, ten buvo ir palaidotas.
Lietuvos nacionalinÄ—je Martyno Mažvydo bibliotekoje yra saugomas S. Dirmanto dokumentų fondas, Å¡eimos korespondencija, kuri leidžia iÅ¡ Å¡iek tiek arÄiau pažvelgti į Å¡iÄ… Å¡eimÄ…. Analizuojant jų vienų kitiems siųstus laiÅ¡kus tampa aiÅ¡ku, kad ir tarp svainių, ir tarp brolių ir sesÄ—s, ypaÄ tarp Stasio bei Boleslovo, buvo stiprus ryÅ¡ys, Å¡ilti santykiai. LaiÅ¡kuose jie dalijasi ir džiaugsmais, Å¡eimos pagausÄ—jimais, ir užklupusiais rÅ«pesÄiais, ligomis, nesibodi praÅ¡yti vieni kitų pagalbos. O dažnai iÅ¡siilgÄ™ vieni kitų ir pasibara, kodÄ—l laiÅ¡kų ilgai neraÅ¡o, paÅ¡maikÅ¡tauja dÄ—l vienų ar kitų Å¡eimos atsitikimų. KiekvienÄ…kart stengiasi iÅ¡taikyti progÄ… susitikti.
Nors Dirmantų Å¡eima bajoriÅ¡kos kilmÄ—s ir visi vaikai nuo mažens kalbÄ—jo lenkiÅ¡kai, lietuvių kalba ir lietuvybÄ— jiems buvo labai svarbi, ypaÄ Stasiui. Å tai viename laiÅ¡ke sesuo Juzefa dÄ—koja broliui, kad Å¡is paskatino jÄ… raÅ¡yti lietuviÅ¡kai, nors ji ir nemokÄ—jo to daryti: „…prisimenu, kaip tu mane barei, kad lenkiÅ¡kai raÅ¡iau – ir mano pavydÄ—jimo tiems, kas lietuviÅ¡kai galÄ—jo raÅ¡yti. <…> Tu man ir padÄ—jai savo nedrÄ…sumÄ… perlaužti – dabar jau ir gÄ—dos nustojau, „kaip moku, taip Å¡oku“, – raÅ¡o Juzefa ir palinki, kad brolis ir toliau gyventų TÄ—vynÄ—s naudai. VÄ—liau, jau užimdami aukÅ¡tas pareigas – Stasys bÅ«damas Lietuvos kraÅ¡to apsaugos ministru, Boleslovas – UkmergÄ—s kraÅ¡to burmistru – broliai aptaria ir visuomeninį bei politinį to meto Lietuvoje gyvenimÄ…, tariasi dÄ—l naujų idÄ—jų, palaiko vienas kito užnugarį.
Lietuvai minint valstybÄ—s atkÅ«rimo Å¡imtmetį Raseinių kraÅ¡to istorijos muziejuje atidengta vizuali ekspozicija „Šimtas Asmenybių Lietuvai“. Ekspozicija skirta įamžinti Raseinių kraÅ¡to žmonÄ—ms, įneÅ¡usiems didžiausiÄ… indÄ—lį į ValstybÄ—s (1918–2018) kÅ«rimÄ… ir stiprinimÄ…, Raseinių kraÅ¡to garsinimÄ… Lietuvoje ir pasaulyje. Tarp Å¡imto iÅ¡kilių asmenybių Å¡ioje ekspozicijoje puikuojasi ir kraÅ¡tieÄio S. Dirmanto pavardÄ—.
Lina VapseviÄienÄ—,
Raseinių krašto istorijos muziejaus
muziejininkÄ—
