Nijolė KAVALIAUSKIENĖ
[1]
Svajonės – mažos peteliškės, dažniausiai ištirpstančios liepsnos purpure ir tik kartais sušildančios mūsų širdis…
(Rita Japkevičienė)
Tokia šviesi, gera pavasario diena…
Širdis pilna džiaugsmo, meilės, dainų ir žiedų…
Pavasaris naują gyvybę dovanoja, neša viltį ir svajonę…
Lina Lazauskienė dar vaikystėje žaltvyksle sutviskusią svajonę – būti kirpėja – vijosi, šventai saugojo širdyje.
Vaikystės svajonė blykstelėjo kibirkštimi, tapo didžiausios ugnies dalele.
Lina gimė 1969 metais sausio 8 dieną Raseinių rajone Padubysio kaime. Mažoji Linutė ištisas dienas praleisdavo su lėlėmis: jas šukuodavo, rišdavo kaspinus. Visaip gražindavo seseris, mamą, drauges. Tad, baigusi Skaraitiškės aštuonmetę mokyklą, net nedvejodama įstojo į tuometinę Šiaulių 43-ąją profesinę technikos mokyklą. Po trejus metus trukusio mokslo tapo profesionalia kirpėja. Pirmuosius kirpėjos darbo žingsnius žengė tuometiniame Raseinių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate. Po vienerių metų darbo grįžo į Katauskių kaimą, o vėliau pagal išsipirktą patentą dirbo Raseiniuose.
Šiuo metu Lina dirba Raseinių rajono neįgaliųjų dienos užimtumo centre neseniai įrengtoje kirpykloje. Jos klientai – ne tik centro darbuotojai, lankytojai, ateina žmonių iš miesto, kartais atvažiuoja ir iš kaimo. Tiek vyrai, tiek moterys kartą apsilankę pas vikriai besisukančią kirpėją, nusprendžia neieškoti kitų kirpyklų ar grožio salonų. Lina savo klientus patraukia paprastumu, nuoširdumu ir kruopščiu darbu. Ji maloniai, šiltai bendrauja, pataria, kokį kirpimą pasirinkti, kokia spalva moterims nusidažyti plaukus. Kirpykloje labai jauku, aplinka panaši į namų, interjerą puošia įvairios servetėlės, puokštės, malonios smulkmenos, čia visuomet švaru ir tvarkinga. Klientai džiaugiasi, kad kirpykloje jiems gera ir patogu.
Nors Lina pakylėta, veidą puošia šypsena, bet jos gyvenimas nelepino. Kol gyveno šeimoje, kaime, teko sunkiai dirbti. Nemažas ūkis sugadino jaunai moteriai sveikatą. Jau iškentė dvi stuburo operacijas, ateityje laukia dar viena. Likimas taip susiklostė, kad liko viena. Vyras paliko šeimą. Gražiausius jaunystės metus, meilę, ištikimybę, rūpestį paaukojo žmogui, kuris galbūt nebuvo to vertas, šešiolika vedybinių metų nugrimzdo praeitin. Liko prisiminimai, išgyventi jausmai.
,,Esu viena, bet ne vieniša. Ir tėvai, ir dvi seserys gyvena Raseiniuose. Mes labai vieningi“, – džiaugiasi Lina. Linos Lazauskienės namuose gėrėme žaliąją arbatą, klausėmės lietuviškos muzikos. Nors jos siela kartais jaučiasi vieniša, trūksta šilto žodžio skambėjimo, mylimojo prisiglaudimo, moteris nenusimena, tiki, kad ji ateityje dar sutiks gerą žmogų, kuris ja rūpinsis, nepaliks nelaimėje.
Linos namuose jauku ir gera. Daug gėlių. Jai patinka auginti įvairias gėles. Jų pilnas balkonas, kambarys. ,,Aš pailsiu nuo jų, galiu visą dieną krapštytis“, – pasakoja Lina.
Keletas klausimų Linai Lazauskienei (toliau N.K. ir Lina).
N.K.:- Jūs visada pasitempusi, gražiai susišukavusi. Ar daug laiko skiriate sau? Kas jus apkerpa, sušukuoja?
Lina:- Savo priežiūrai skiriu daug laiko. Noriu gerai ir gražiai atrodyti. Kerpuosi, šukuojuosi pati, net plaukų dažus pirmiausiai išbandau ant savo plaukų. Patinka pagulėti vonioje.
N.K.:- Tikriausiai vyro išėjimas iš namų, santuokos griūtis jums buvo nelengvas išbandymas?
Lina:- Tuo metu buvo sunku ir skaudu. Bet suėmiau save į rankas – ne pasaulio pabaiga. Nei aš pirma, nei paskutinė. Kitiems žmonėms būna dar sunkiau. Toks gyvenimas, ir nieko nepakeisi.
N.K.:- Ar sunku gyventi vienai moteriai?
Lina:- Man visapusiškai padeda tėvai, seserys. Turiu daug draugių. Per gimtadienį tiek daug prigužėjo, kad kambary vos tilpo. Bet kartais būna sunku.
N.K:- Be gėlių auginimo, kokių dar turite pomėgių?
Lina:- Skaitau knygas, daugiausiai meilės romanus, žiūriu televizorių, susitinku su draugėmis, turiu kompiuterį, patinka naršyti internete. .
N.K:- Ar tikite horoskopais? Gal turite kokį mėgstamą skaičių?
Lina:- Perskaitau. Bijau tikėti horoskopais. Mano laimingas skaičius -trylika. Jis neša sėkmę. Kiekvieną mėnesį laukiu tryliktos dienos. Tą dieną man visuomet sekasi. Sėkmė – lemtis. Kaip lemta, taip ir bus.
N.K.:- Sapnais tikite?
Lina:- Kartais. Bijau blogų sapnų.
N.K:- Koks metų laikas gražiausias?
Lina:- Pavasaris, kai sprogsta medžiai, atgyja gamta. Nekenčiu rudens.
N.K:- Kokios spalvos patinka?
Lina:- Mėlyna, rožinė.
N.K:- Kokia spalva nutapytumėte savo gyvenimą?
Lina:- Mano gyvenimas buvo margas, tai margą ir nutapyčiau, bet ateitį matau šviesią.
N.K:- Ar jaučiate finansinę, ekonominę krizę?
Lina:- Taip, sunkiai išgyvenu. Jei tėvai nepadėtų, nežinau ką daryčiau. Bijau žiemos, didelių mokesčių.
N.K.:- Ką galvojate apie mūsų Vyriausybę?
Lina:- Mes nieko negalime pakeisti- tai baisiausia. Kuo toliau, tuo blogiau. Vyriausybė neįsivaizduoja, kaip žmonės vargsta. Mano finansinėje padėtyje jie išgyventų kokias tris dienas. Daugiau tikrai neištemptų. .
N.K:- Ačiū už malonų pokalbį. Linkiu, kad visos jūsų svajonės išsipildytų, džiaugsmu sušiltų. Svajokit svają iki dangaus, ir dangus atsiųs Jums mylimą.