Džiugi šventė Kejėnuose
Atskubėjęs rudens lygiadienis suteikia progą sujungti praeitį ir ateitį dabarties akimirkoje. Sušvelnėjęs saulės spindulių intensyvumas atneša rudenį. Kaip ir kasmet, rugsėjo 22 d. susirinkę Kejėnų archeologiniame komplekse švenčiame ne tik rudens lygiadienį bet minime ir Baltų vienybės dieną – lietuvių ir latvių istorinį bendrumą, bendradarbiavimą, tradicijų atminimą.
Per kelis šimtmečius, maždaug 2000 m. pr. Kr., prasidėjusi šio krašto istorija tęsiasi. Mūsų protėviai tapo baltais. V–VI a. jau buvo susidariusios visos šiandien žinomos pagrindinės baltų gentys: žemaičiai, žiemgaliai, sėliai, prūsai, kuršiai ir kt., o 1236 m. įvykęs garsusis Saulės mūšis atnešė pergalę prieš Kalavijuočių ordiną. Šis mūšis įrodė baltų vienybės galią ir svarbą, paskatino valstybingumo raidą padėdamas pamatus Mindaugo karalystei.
Žemė ir istorija – mūsų rankose. Privalome saugoti gamtą ir puoselėti puikias tradicijas. Mūsų globojamame Kejėnų archeologiniame komplekse yra piliakalnis (I–II tūkstm.), pilkapiai (II–IV tūkstm.) ir senkapiai (XII–XIII a.). Rajone tai viena iš vietų, kur buvo išlikę ir ištyrinėti pilkapiai. Jau tapo gražia tradicija kaimų bendruomenėms kasmet organizuoti pavasario ir rudens lygiadienius bei minėti Baltų vienybės dieną. Tai Milašaičių (pirmininkas Romanas Daujotas) ir Palukščio (pirmininkas Romas Rudžinskas) bendruomenių nuopelnas. Pagerbdami protėvių atminimą, išreikšdami pagarbą pilkapiuose uždegame aukurą ir atsineštas žvakeles.
Šiais metais mūsų šventėje dalyvavo rajono vicemeras Jonas Vazgys, Tarybos narys Darius Ulickas, VVG „Raseinių krašto bendrija“ specialistė Milda Mikolaitienė, 6 kaimų bendruomenių pirmininkai, draugai. Džiaugiuosi kartu dalyvavusiais Kėdainių rajono Kalnaberžės bendruomenės nariais, su kuriais esame pasirašę bendradarbiavimo sutartį.
Šventėje mus džiugino du Raseinių r. kultūros centro kolektyvai, jubiliejinės Dainų šventės dalyviai: Ariogalos šokių kolektyvas „Sutartinis“ (vad. Marija Kvietkuvienė) ir folkloro ansamblis „Degule“ (vad. Asta Nikžentaitienė). Šokėjai atliko Dainų šventės repertuaro lietuvių ir latvių šokius, o folkloro ansamblis virpino mišką savo skardžiais balsais, drauge šoko ir dainavo. Skambėjo eilės ir dainos, skirtos Lietuvai.
Dainų šventės 100-mečio proga piliakalnį puošė fotografijų paroda, Lietuvos ir Latvijos bei kaimų bendruomenių vėliavos. Mūsų stiprybė – vienybėje. Miške ramuma. Tyla. Tarsi susikaupusi gamta įsiklauso į save. Kaip ir Žemė. Mes esame virsmo, judėjimo, saviraiškos procese ir kiekvienas apmąstome istoriją, savo kelią, geriau pajuntame širdies dūžius. Smagu pabūti santarvėje su savimi, su gamta. Lietuviai tikėjo lygiadienio magija. Vakarai buvo laikytini šventvakariais, tikėta, kad išsimaudžius upelyje, kuris teka iš rytų, žmogus tampa tyras ir sveikas. Keletas šventės dalyvių, nepabijoję aukštų šlaitų, nusileido ir nusiprausė Šventupyje – apeiginiame upelyje, tekančiame iš rytų. Šventa buvo laikoma ir ugnis, kuri mus šildo, maitina ir šviečia.
Te lygiadienio metu ant visų piliakalnių uždegti vienybės laužai tampa mūsų stiprybės ir vienybės simboliu. Ačiū visiems dalyviams ir organizatoriams, kurie padėjo kurti šventę.
Gražina Pečkaitienė
