Edmundas Antanavičius

Viktoras VITKUS

Knygos „O mes ar sugrįšim…“ autorius Vytautas Putna dedikacijoje rašė: „(…) Pavasarį paukščiai į tėviškę grįžta, o mes ar sugrįšim kada? – dainuodavo tremtiniai Igarkoje. Visi svajojo sugrįžti į Lietuvą, tik ne visiems ta svajonė išsipildė. 1989 – 1990 m. ekspedicijų organizatoriai („Tremtinio“ klubas, vėliau LPKTS) padėjo buvusiems  Sibiro tremtiniams įvykdyti mirusiųjų paskutinę valią – būti palaidotiems Tėvynės žemėje.“

Tremties pradžia

-  Iš kur Tamsta kilęs, kur augote?
- Gimiau 1938-12-24 Raseinių rajone, Viduklės valsčiuje, Užrudžio kaime. Iki 1948 metų baigiau Bagdonavos pradžios mokyklos 3 klases.
- Tai tuomet kartu su šeima ir buvote ištremtas?
- 1948 m. gegužės 22 dieną mus ištrėmė į Sibirą. Be tėvų šeimoje buvo 6 vaikai. Tai buvo vienas pirmųjų Lietuvos žmonių trėmimų. Maždaug 3.30 val. ryto mūsų sodybą apsupo stribai ir liepė krautis mantą, kinkyti arkliukus ir vykti į Viduklės geležinkelio stotį. Tėvas turėjo 30 ha žemės, gyvulių, arklių. Buvo gana sudėtingas laikotarpis: naktį ateidavo partizanai, o dieną užplūsdavo garnizonas. Tekdavo slėptis, nes buvome įspėti, kad išveš į Sibirą. Po keletą naktų nemiegodavome namuose. Gegužės 19 d. atėjęs enkavedistas teiravosi, kur yra broliai, seserys, kokia šeimos sudėtis ir panašiai.
- Kokia buvo kelionė į tremtį?
- Atvykusius į Viduklės geležinkelio stotį, mus suvarė į vagonus. Viename vagone turėjome talpintis apie 60 žmonių. Buvo suformuotas ne-pilnas ešelonas, kuris vyko į Radviliškį, čia prisijungė dar nemažas skaičius tremtinių, Nemenčinėje laukė naujas papildymas. Prasidėjo sunki kelionė. Keliavome 5-6 vagonuose, prie Smolensko mūsų vagonus perkabino į galą. Už Sverdlovsko įvyko traukinių katastrofa – susidūrė lietuvių tremtinių ir prekinis ešelonai, žuvo nemažai žmonių. Po šio įvykio buvo atrakinti vagonai, mums leido nusiprausti dušuose, dezinfekavo drabužius (прожарка), nes buvo didelis parazitų antplūdis. Po mėnesio kelionės atsidūrėme Krasnojarske. Laukdami laivų čia praleidome apie 3 paras. Tada buvome įsodinti į garlaivius „Marija Uljanova“, „Josifas Visarionovičius Stalinas“, „Ordžonikidzė“ ir dvi savaites plaukėmė į Šiaurę ankštuose ir tvankiuose triumuose. Man, kartu su 400-500 žmonių, teko plaukti laivu „J. V. Stalinas“. Nuplaukę 2300 km, atsidūrėme už poliarinio rato Igarkoje.
- Kas laukė Igarkoje?
- Išsilaipinome ant Jenisejaus kranto ir laukėme apgyvendinimo. Buvome susodinti į vežimus ir nuvežti į barakus. Trys šeimos apsigyvenome maždaug 10 kv. m kambarėlyje. Prieš tai šiuose barakuose gyveno kaliniai. Gerai, kad vėliau tame kambarėlyje liko tik mūsų šeima. Vietos gyventojus valdžia nuteikinėjo prieš atvykėlius, tačiau čiabuvių priešiškumas greitai išnyko, kai jie pamatė, kad lietuviai yra dori ir sąžiningi žmonės. Vaikai, kaip ir suaugę, nedykinėjo, turėjo prasimanyti maisto. Statėme kilpas žvėrims ir paukščiams, prakirtę apie 1,5 metro storio ledą, Jenisejuje gaudėme žuvis. Vieną kurapką parduodavome už 1 rub., zuikį – už 5 rub., o poliarinę lapę, kas pasitaikydavo retai, – net už 25 rub. Nepajėgdamas parsinešti visą sugautą žuvį, dalį apkraudavau ledu, kad galėčiau vėliau parsinešti. Dažnai lapės nugvelbdavo laimikį.
- Kokie darbai laukė šeimos?  Ar greitai pavyko  įsidarbinti?
- Mama ir tėtis buvo įdarbinti miško pramonės kombinate, kaip ir daugelis lietuvių. Ir mes, vaikai, nedykinėjome. Būdamas 10 metų pradėjau lankyti mokyklos trečiąją
klasę. 15 metų baigęs septynias klases taip pat pradėjau dirbti miško pramonės kombinate, kur susipažinau su Vytautu Putna. Kartu su juo krovėme į rietuves lentutes, kitus medžio ruošinius. Vėliau jis išėjo dirbti vairuotoju, o aš pasilikau mechaninėse dirbtuvėse. Igarkoje baigiau amatų mokyklą, kur įgijau elektriko, suvirintojo, tekintojo ir šaltkalvio specialybes.
- Ar Igarkoje buvo žmonių, kuriuos su malonumu prisimenate ir dabar?
- Buvo, ir ne vienas. Daug igarkiečių mena fizinio lavinimo mokytoją, daugkartinį Igarkos čempioną, 1942 m. Igarkos tremtinį latvį Leopoldą Baranovskį.
- Kiek laiko praleidote Igarkoje?
- Ten „viešėti“ teko nuo 1948-ųjų iki 1956 metų lapkričio 1d. Kai mums suėjo 16 metų, galėjome išvykti, tačiau laukėme, kol tėvai gavo leidimus, o lapkričio 7 dieną išlipome Viduklės geležinkelio stotyje, ten pat, iš kur buvome ištremti.

–  Kaip atvykus Jus pasitiko žmonės?
–  Niekas mūsų čia nelaukė, norėjome grįžti į savo namus, bet ten jau buvo įsikūręs „Stalino“ vardo kolūkis. Gyvenamajame dviejų galų name veikė kontora, biblioteka.
Namas, statytas 1946 metais, stovėjo Gylių centre, aplink jį buvo ūkiniai pastatai, sodas, mūsų žemė. Visi žemės ūkio padargai, gyvuliai buvo nacionalizuoti. Vadovas Ūsas mums pareiškė, kad netrukdytumėm jiems gyventi ir grįžtumėm ten, iš kur atsiradome, arba įsikurtumėm Kaliningrado srityje. Teko apsistoti pas seserį Viduklėje, kur gyvenome mėnesį. Raseiniuose dėdė turėjo nebaigtą statyti namą, kur mes ir įsirengėme kambarėlį.
– Kaip pavyko įsidarbinti?
–  Kadangi buvau tremtinys, niekas Raseiniuose priimti į darbą nenorėjo. Mano turimos specialybės tikrai buvo reikalingos autotransporto įmonėje, bet ir čia laukė žodžiai: „(…) prašom netrukdyti, mums tokių nereikia…“ Galop pavyko įsidarbinti Statybos remonto kontoroje, įsikūrusioje po karo apgriauto banko pastato sveikojoje
dalyje. Pradėjau dirbti santechniku, atstatinėjau gimnazijos avarinės būklės santechnikos sistemą, kartu su S. Šliažu teko remontuoti buvusio advokato Dikino namą.
– Pabuvojus tremtyje gal neteko tarnauti sovietų armijoje?
– Ne, 1957 m. buvau pašauktas tarnybon. Ir vėl atgal patekau už poliarinio rato. Štai tokia gyvenimo ironija. Du metus tarnavau Špicbergene, Naujojoje žemėje, Kandalakšoje, Murmanske. Tais laikais ten maistas buvo labai geras. Gaudavome sviesto, puodelį kavos, sriubos, antrą patiekalą. Turėjome labai gerą, šiltą japonišką
aprangą, nes klimato sąlygos buvo atšiaurios. Tarnaujant teko dirbti šarvuotų tankų dirbtuvėse. 1959 m. spalio mėnesį grįžau į Raseinius.
– Ar pasikeitė Jūsų darbovietė?
– Grįžęs vėl įsidarbinau į tą pačią vietą, tik ji buvo perorganizuota įtarpkolūkinę statybos organizaciją. 1963 m. išėjau dirbti į Šiaulių 42 statybos valdybą. Teko statyti gyvenamuosius namus Raseiniuose, sandėlius Viduklėje, paukštininkystės tarybinio ūkio pastatus Viduklėje, Raseinių 2 –ąją vidurinę mokyklą. Tuomet dirbau darbų vykdytoju. 1965 m., įsikūrus KMK Nr. 12 (kilnojamoji mechanizuota kolona), priklausiau Šiaulių statybos trestui, kur iki 1968 m. dirbau mechaniku. 1968 m. buvau pakviestas dirbti į Lietuvos žemės ūkio technikos susivienijimą darbų vykdytoju gamybos, mechanizacijos ir elektrifikacijos srityje. Teko mechanizuoti fermas, žemės ūkio mechanines dirbtuves ir kt. Šiai įstaigai atidaviau 10 metų. Pradėjus statyti Girkalnio kiaulininkystės kompleksą, tuometinis KMK vadovas A. Daugiala pakvietė mane į savo įstaigą, kur teko dirbti iki pat pensijos (1995 m.). Stačiau Paupio žuvininkystės ūkio kompleksą, gyvenamuosius namus, karvidžių kompleksą Gabšiuose, Verėduvos gyvenamuosius namelius, Eržvilko vidurinės mokyklos priestatą, Raseinių specialiąją mokyklą ir kitus objektus.
– Ar grįžus iš tremties turėjote kiek laisvo laiko?
– Pirmiausia laisvą laiką užėmė mokslai. Grįžęs baigiau vakarinę vidurinę mokyklą. Dirbdamas – Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Turėjau laiko ir sportui – už Raseinius žaidžiau futbolą, mėgau šaudymą, svarsčių kilnojimą.
– Keletą žodžių apie šeimą.
– Vedžiau 1960 m. balandžio 17 d. Su mylima moterimi pragyvenau 51 metus. Turiu sūnų ir dukrą. Sūnus baigęs Veterinarijos akademiją, dukra – Juozo Gruodžio konservatoriją. Vyriausias anūkas, programuotojas, baigė Šiaulių universitetą, vidurinysis anūkas, dirbantis Anglijoje, baigė Žemės ūkio universitetą, jauniausias anūkas ką tik baigė vidurinę mokyklą. Turiu 6 metukų proanūkę. Štai toks mano gyvenimo kraitis.
– Grįžkime prie Sąjūdžio laikų. Kokie prisiminimai dar liko apie tą laikotarpį?
– Į Sąjūdį atėjau savo noru, niekieno neragintas, kitaip ir negalėjo būti. Norėjosi, kad Lietuva kuo greičiau atsistotų ant kojų. 1989-1990 m. klubas „Tremtinys“ surengė ekspediciją, kurios tikslas – lietuvių tremtinių palaikų pervežimas iš Igarkos į Lietuvą ir perlaidojimas tėviškėje. Šios akcijos organizaciniame darbe nuo Raseinių rajono teko dalyvauti ir man.
1990 m. buvau Sąjūdžio remiamas 18 – os rinkiminės apygardos kandidatas į rajono Liaudies deputatų tarybą. Norėjau būti su pažangia Lietuvos tauta. Teko dalyvauti ir tragiškuosiuose sausio įvykiuose, buvau stiprokai sužeistas į koją. Ir dabar kaip stipendininkas krutu, nenuleidžiu rankų.
– Tai Jūs pensiją vadinate stipendija?
– Taip, stipendija. Tikiu, kad sulauksime geresnių laikų ir pradėsime gauti normalias pensijas. Tikiu, kad baigsis totali emigracija, jaunimas nepaliks namų. Išvykęs ir mano anūkas. Kas išlaikys tuos stipendininkus? Gal ta parama, kuria mes remiame valstybę, bus kada grąžinta.
– Atrodo, kaip anksčiau tremtis palietė kiekvieno lietuvio giminę,taip dabar iš kiekvienos šeimos greitai išvyks bent po vieną žmogų.
Dėkoju už pokalbį.