Nijol? PETROŠI?T?
[1]
Elen? Šiaulien? Lyduv?nuose žmon?s vadina keistuole. Anaiptol ne kiekvienam ji yra priimtina, bet be jos sunku b?t? ?sivaizduoti Lyduv?nus. Ji – savotiškas šios gyvenviet?s simbolis, tarsi Lyduv?n? tiltas. „Aš žinau, jog daug kas mane vadina kvaiša. Bet man jokie vertinimai n?ra svarb?s, nes aš turiu armonik?.“
Gatv?s muzikant?
Lyduv?n? seni?naitis Stasys Kaušius pasakoja, kad Elena, nepaisant met? laik? ar oro s?lyg?, kiekvien? sekmadien? po šv. Miši? groja prie miestelio parduotuv?s. Labai gražiai groja. Ir jei vien? dien? Elenos armonika nutilt?, miestelyje labai jos tr?kt?. Elena su savo armonika – savotiškas miestelio simbolis, ji mielai dalyvauja visuose bendruomen?s renginiuose. Štai ir ? susitikim? su premjeru Andriumi Kubiliumi bei jo komanda ji atskub?jo ? mokyklos aikšt?. „Pav?lavau…“ – atsiduso. Ir ?ia pat pasiteisino, kad kojos ne tokios greitos, kaip nor?t?si. Bepigu premjerui: s?do ant dvira?io ir nusuko ? dešin?, o ji kol atklibikš?iavo. Bet savo „program?“ jis vis tiek atliko – pagrojo, padainavo ?ia susirinkusiems lyduv?niškiams. Premjeras su savo komanda jos muzik? irgi gird?jo, nuo Lyduv?n? tilto jai pamojavo. Pati Elena tokius gatv?s koncertus paaiškina labai paprastai: „Jei yra šventadienis, tai reikia ir atitinkamos nuotaikos. Armonika, manau, toki? ir padeda sukurti. Matau, kad žmon?ms tai patinka, netgi tiems, kurie man?s nem?gsta. Aš groju visiems. Bet labiausiai to grojimo reikia man pa?iai. Oi, kaip reikia. Jei negro?iau, ko gero sprog?iau perpus.“
Elena sako, kad žmon?s jai buvo bepraded? mesti ? armonikos d?ž? pinig?, bet ji kategoriškai tai uždraudusi, nes taip jos armonika prarast? dvasi?. Tai, k? ji daranti, niekaip negali b?ti sietina su materialiais dalykais.
Užgroja Elena ir šiokiadieniais, ypa? vakarais. Tik tai daro jau savo kiemelyje, ant Dratvinio upeli?kš?io kranto. „Ir tuomet jos daina, jos armonikos melodija plaukia Dubysos sl?niais, it r?kas pamaž?l kyla ? virš?. Žmon?s jos klauso atsilapoj? langus, išeidami ? kiemus. Tai yra išties labai nuostabu“, – yra sakiusi už keleto kilometr? nuo Elenos gyvenanti Vilma Kauši?t?.
Elenos kupletai
Elena žino, kod?l jos dainavimas kai kuriems žmon?ms nepatinka. Ji, matydama gyvenimo piktžaizdes, ima ir sukala kupletus, kuriuos ?ia pat ir išdainuoja: „Gražus m?s miestelis/ Ant kranto Dratvinio,/ Kas antroj trobel?j/ Geriama namin?.“ Už šit? kuplet? lyduv?niškiai man?s vos neprilupo, mat laikraštyje šis kupletas skamb?jo „Kas antroj trobel?j varoma namin?“. Vien? žod? ne taip užraš?, vietoj „geriama“ paraš? „varoma“, o kaimynai it širš?s sukilo. Nenori jie pripažinti ir g?rimo, bet juk ne aš geriu…“ Pranas Mockus šypteli, kad Elena niekuomet savo kupletuose ne?vardija konkre?i? asmen?, nemini vard? bei pavardži?, bet apdainuotieji iškart save atpaž?sta ir už tai ant Elenos pyksta. „Nuo vienos girtuokl?s ir ? dantis esu gavusi“, – neslepia Elena.
Už tai politik?, vieš? asmen? Elena nevynioja ? vat?. Prieš anuos rinkimus ji dainavo: „Neišeik, Mikolaiti, ? Seim?,/ Nepalik užterštos aplinkos./ Juk tu pardavei or? Raseini? –/ Tau per maža nuimti galvos.“ (Tuo metu Raseiniuose buvo kil?s triukšmas d?l bendrov?s „Vicamedis“ teršiamo oro, su tuo buvo susij?s ir G. Mikolaitis). „Nepaklaus?, ? Seim? nu?jo, o kiek naudos iš to buvo? Lakst? po Seim? girtas nusmukusiom keln?m…“ Lyduv?nišk?s pasakoja, kad Elen? labai dažnai reikia tramdyti, kad ji savo kuplet? kokiam garbiam sve?iui nesud?t?. Bet tas tramdymas v?lgi labai subtilus turi b?ti, nes Elenai negalima ?sakyti, reikalauti – jos galima tik gražiai paprašyti. Ta?iau jokiu b?du nepasakysi, kad jos kupletai yra neteisingi, negraž?s pramanai. Ji, tarsi mažas vaikas, tiesiog atvira – kaip k? mato, kaip tai suvokia, taip ir dainuoja.
Kryžius blaivybei
Prieš kur? laik? Elena savo kiemelyje prie bažny?ios pastat? kryži? blaivybei stiprinti. Jo istorija tokia: susimesdavo girtuokliai ir ?žaudavo bažny?ios paunksm?je. Kai
atsirado kryžius, jie taip daryti nebedr?sta. Š? ?vyk? Elena ilga daina ?amžino. Elena sakosi esanti karšta blaivyb?s šalinink?. Gal tod?l, kad per svaigalus labai daug jos gyvenime prarasta. O netoliese, savo darželyje, lin? lysv? pasodino. Kam? Kad an?k?s lietuvait?s žinot?, kaip tikras linas atrodo. Sako, o kur daugiau jaunimas linus augant bepamatys? M?s? euroderybininkai taip sugeb?jo „išsider?ti“, kad lin? Lietuvos laukuose nebeliko. Ar daug r?t? m?s? mergel?s savo darželiuose beaugina, nors tai – Lietuvos nacionalin? g?l?.
Armonikos „masažas“
E. Šiaulien? – skaudži? lig? kamuoliukas. Osteoporoz?s paliesti jos pirštai šalti it ledo varvekliai. „Gal nepatik?site, bet kai pradedu groti, pirštai atšyla, v?l tampa lankst?s, kaip jaunyst?je. Man armonika – kaip alkoholikui degtin?, ji man atgaivina ir d?ši?, ir k?n?. „Kol šioj žem?j egzistuosiu,/ Tol mane lyd?s daina./ Aš armonika
negrosiu/ Tik gul?dama karste.“ Bet ?ia pat pasitaiso: „Gal ir grosiu, jei tik kas j? paduos.“
Savamoksl?
Elena – muzikant? savamoksl?, bet iš labai muzikalios gimin?s. „Mano t?vukas pats su nagin?mis vaikš?iojo, o man, dar vaikui, gita-r? nupirko ir pas muzikos mokytoj? Matikov? keletui pamok? nuved?.“ Bet Elen? vis?laik traukusi tik armonika. „Man rodosi, kad aš, vos paleidusi mamos kr?t?, ? armonik? ?sikibau. Nesijuokite, mama mane kr?timi maitino iki trej? met?. Iš b?dos tai dar?, nes per bombardavim? karves išmuš?. Aš – karo vaikas.“ Elena niekada nesinaudoja natomis. Ji tiesiog savaime pagauna melodij? ir tiek. Taip pat ir su kupletais nutinka. Vienus j? užsirašo, o kiti – kaip vienkartiniai nuplaukia. Moteris apgailestauja, kad daug jos rašytos k?rybos pavasario potvyniai pavog?: kai aps?m? trobel? patvin? Dratvinio vandenys, tai viskas permirko, susiliejo.
Politin? armonika
Elena sakosi n? dienos negyvenusi be armonikos. Kai vien? „sugrodavo“, iš paskutini?j? kit? pirkdavo. Bet vien?dien at?jo toks metas, kai armonikos ?pirkti nebegal?jo.
Bet likimas jos nepaliko neviltyje. Ji nugirdusi, kad prieš anuos rinkimus Viktoras Uspaskich, važin?damas po Lietuv?, žmon?ms ir materiali? pagalb? si?l?. „Nuvažiavau ir aš ? tok? susitikim? Raseiniuose. Jis tikrai paklaus?, gal kam kokios pagalbos reikia. Tai aš atsistojau ir pasakiau, kad man mirtinai armonikos reikia. O jis ? tai: „Giarai. Tolko kokiu marku nori?“
Ir nupirko, j? pa?i? net ? Kaun? armonikos išsirinkti Viktoro vyrai vež?si. Ta armonika Elena ir šiandien tebegroja.
Elena sako, kad jos grojimui bei jos poži?riui ? gyvenim? nepritaria dukros, kartais bando mam? paaukl?ti. „Bet jos pa?ios k? daro – muzikalias dukras gimdo. Gird?tum?te, kaip mano an?k?l? Emilija fleita groja… Ne, niekur nuo sav?s, nuo savo prigimties nepab?gsi. Jei man lemta groti, tai ir groju. „Gimiau aš optimist?,/ Tod?l dar egzistuoju./ Dar paimu armonik?/ Ir vakarais užgroju…“