EUGENIJUS PETROKAS
Viktoras Vitkus
Eugenijus Petrokas gimė 1956m. spalio 13 d. Raseiniuose. Nuo pat gimimo gyveno Viduklės apyl., Alaviniškių kaime. 1974m. baigė Viduklės vidurinę mokyklą. 1975-
1977 metais tarnavo sovietinėje armijoje. 1979 metais baigus Vilniaus statybos technikumą jo gyvenimas ir veikla buvo daugiau sietini su gimtuoju kraštu. Su Eugenijum Petroku kalbasi Viktoras Vitkus.
Eugenijau, nuo kada pradėjai ragauti trenerio duoną?
1979 metais, įgijęs statybininko diplomą, porą metų dirbau pagal profesiją, bet svajonė tapti kūno kultūros mokytoju arba treneriu nedavė ramybės, todėl 1982m. įs-
tojau į Kauno kūno kultūros institutą, kurį baigiau 1986m. 1982m.pradėjau dirbti tuometinėje Raseinių sporto mokykloje krepšinio treneriu. 15 metų teko dirbti su
mergaičių, merginų krepšinio komandomis ir porą metų su rajono vyrų krepšinio rinktine „Eskalada“.
Nuo 1996m.( kaip sakoma, „sena meilė nerūdija“ ) iki dabar dirbu lengvosios atletikos treneriu.
Kada pradėjote domėtis diskotekomis? Kas paskatino tai daryti?
Kartu su šiuo klausimu tenka grįžti į savo jaunystės dienas. Žinai, jaunystėje sportas, muzika, gera technika (motociklas „Jawa“) -tai tie privalumai būti visų dėmesio centre ir kartu gyventi įdomųjauno žmogaus gyvenimą. Diskotekos tuo laiku buvo vienas iš ma-
no hobių, nes reikėjo veikti, organizuoti, gaminti šviesos ir pirotechnikos efektus patiems – tai buvo įdomu ir nenuobodu. Be to, tuo laiku buvo labai daug geros muzikos. Tokios grupės kaip „Boney M“, „Ottavan“, “Queen“, “Beatles”, „Hiperbolė“, broliai Tautkai varė
mus, jaunus, iš proto. 1979m. te-ko pabuvoti Vokietijoje, vienoje Berlyno diskotekų, kuri paliko di-delį įspūdį. Todėl kilo mintis kažką tokio padaryti ir savo „provincijoje“. Be to, tuomet Raseiniuose buvo labai populiari diskoteka „Aidas“, kuri beveik niekuo nenusilei-
do mano matytai diskotekai Vokietijoje. Tai, Viktorai, „respektas“ tau ir tavo draugams Stasiui Karveckui ir anapilin išėjusiam Vytautui Kukulskiui. Taigi, visa tai paskatino ir
mus: Rytą Germanavičių, Valdą Stasį ir, žinoma, mane sukurti ką nors panašaus. Bet visgi ši idėja buvo gero muzikanto, muzikos žinovo ir dabar sėkmingai begrojančio bardų muziką – Ryto Germanavičiaus, po kuria mes irgi “pasirašėm” ir diskoteką pavadinom „Drakonas“. Mūsų kartos žmonės turėtų ją dar prisiminti. Beje, ir dabar jaunimas galėtų kažką panašaus daryti savo “provincijose“, juk technikos galimybės žymiai didesnės.
Esate aktyvaus poilsio šalininkas, domitės turizmu. Ar turite šiandien tam laiko?
Gal ne tokio aktyvaus kaip norėtųsi, bet stengiuosi esant galimybei keliauti, judėti, bėgioti. Jaunystėje su savo draugais motociklais teko apkeliauti visas Baltijos
respublikas, Lietuvos gražiausias vietas irgi teko pamatyti. Dirbant sporto mokykloje, dabartiniame sporto centre, beveik kiekvieną vasarą su auklėtiniais keliavome dviračiais, plaustais, valtimis. Taip mes gerai „susicementuodavome“ kaip kolektyvas. Buvo laikotarpis, kai vasaros atostogų metu kaip poilsio forma tapo tradicinio bėgimo „Laisvės ugnis ateities kartoms“ organizavimas. Tai buvo tikrai labai prasmingas ir geras patriotinis jaunų žmonių auklėjimas ir jų fizinis grūdinimas, įveikiant sunkumus ir supažindinant su
savo tautos istorija. Man tai buvo tikrai labai prasmingas laiko praleidimas. Sovietiniais laikais teko pakeliauti po „plačiąją tėvynę“, pabuvojau Tolimuosiuose Rytuose, pietų Sa-
chaline. Šiandien keliauti galimybės yra labai didelės, tačiau tam trūksta laiko, nėra pakankamai lėšų. Žinoma, su sportininkais tenka išvažiuoti į Lenkiją, Čekiją, Vokietiją ir
kt. Pastaruoju metu poilsio ir turizmo „bazę“ bandau susikurti savo gimtinėje Viduklėje, kur tvenkinyje galiu pasimaudyti ir pažūklauti, pirtyje pasimaudyti, pajodinėti ir pasivažinėti karieta, savo aikštelėje pažaisti krepšinį, žiemą paslidinėti ir pačiuožti pačiū-
žomis. Be to, reikia prižiūrėti sodybą: nugrėbti lapus, nušienauti žolynus, rinkti obuolius, prižiūrėti bites, kopinėti medų, vystyti ekologinį ūkį. Taigi veikti yra ką.
Jeigu sausio pradžioje vykusioje Raseinių krašto sportininkų pagerbimo šventėje būtų nominacija “Sportiškiausia rajono šeima”, tikriausiai Jūsų šeima būtų viena iš pretendenčių. Keletą žodžių apie sporto reikšmę Jums ir Jūsų artimiesiems.
Gal ir būtų, bet rajone tikrai yra dar daug šeimų, kurios tikrai galėtų būti sportiškiausia rajono šeima.
Man sportas yra viskas: hobis, profesija ir pragyvenimo šaltinis. Mano žmonai Valdai sportas buvo hobis, bet dabar liko tik profesija ir pragyvenimo šaltinis, ji dirba Viduklės S.Stanevičiaus gimnazijoje kūno kultūros mokytoja. Sūnus Audrius nuo antros klasės mokosi žaisti krepšinį. Kai turi laisvesnio laiko nuo krepšinio, skiria dėmesį lengvajai atletikai. Jis tapo Lietuvos lengvosios atletikos jaunučių šuolio į tolį čempionu. Šiais metais žaidžia rajono vyrų krepšinio rinktinėje Lietuvos regioninėje krepšinio lygoje. Dukra Jogailė yra tipiška lengvaatletė. Turbūt jau girdėjot, kad jai sekasi tikrai gerai. Ji yra Lietuvos lengvosios atletikos jaunučių ir jaunių rinktinės narė,daugkartinė vaikų ir jaunučių šuolio į tolį ir barjerinio bėgimo čempionė.
Taigi, kaip matai, sportas mūsų šeimoje yra kasdienybė. Žinoma, būna, kad nuo to ir pavargstam, nusibosta, bet tai tik laikinai.
Kokie asmeniniai sporto pasiekimai?
Savo asmeninius pasiekimus sporte galėčiau apibūdinti dviem aspektais. Tai pasiekimai kaipsportininko ir kaip trenerio. Kaip sportininko pasiekimai buvo vidutiniški, t.y. pirmojo atskyrio lygio. Vienus metus buvau Lietuvos „Nemuno“ draugijos rinktinėje, kai teko dalyvauti Sovietų Sąjungos sporto draugijų PDG (pasiruošęs darbui ir gynybai) daugiakovės varžybose. Na, o kaip trenerio pasiekimai buvo ir dabar yra kur kas geresni. Likimas lėmė, kad teko dirbti su gabiais lengvaatlečiais: šuolininkais į aukštį Modestu Žukausku, Rimantu Mėliniu; bėgikais Mindaugu Viršilu ir Dariumi Bagaslausku; sprintere Raida Karinauskaite; ieties metike Reda Judickaite. Jie buvo ir dabar kai kurie yra daugkartiniai Lietuvos čempionai ir prizininkai. Dabartinė lengvaatlečių karta taip pat yra labai gabi ir perspektyvi – tai Povilas Mėlinis, Simas Bertašius, Marius Staugaitis, Edvinas Juška, Audrius Petrokas na ir, žinoma, mano dukra Jogailė. Šie sportininkai taip pat yra tapę Lietuvos lengvosios atletikos varžybų prizininkais, čempionais ir rekordininkais. Jogailė yra Lietuvos jaunučių ir jaunių nacionalinės rinktinės narė. Irena Perminienė buvo Parolimpinių žaidinių Pekine 6 – osios vietos laimėtoja.
Jūsų vardas “tampriai” siejasi su legendine mūsų rajonui krepšinio komanda „Eskalada“. Ką galėtumėte pasakyti apie dabartinę krepšinio situaciją mūsų rajone?
Galbūt „tampriai“ savo vardą siečiau su rajono moterų krepšiniu. Vis tik jam skyriau 15 metų. 1988-1989m. rajono moterų krepšinio komanda „Šatrija“ žaidė Lietuvos moterų krepšinio pirmoje lygoje. Tai buvo iš tiesų gera komanda. Labai norėtųsi paminėti šių merginų pavardes – tai sesės Inga ir Diana Lemnickajos, Vilma Paulauskaitė, Lina Kukulskytė, Jolanta Baltrušaitytė, Vida Penkauskaitė, Saulė Bernotaitytė, Valda Karvelytė (Petrokienė).
Na, o apie 1990-1997 metus rajone buvo legendinė „Eskalados“ vyrų krepšinio komanda (pirmasis jos pavadinimas – „Arka“). Prie šios komandos vairo teko ir man padirbėti porą metų. Tie metai, kaip krepšinio treneriui, man davė labai daug, įgyjau nemaža patirties. Su šia komanda teko dalyvauti Pasaulio lietuvių žaidynėse, daugelyje turnyrų Vokietijoje. Tai buvo išties „auksiniai“ krepšinio metai. Beje, šiai komandai vadovavo mano kolega, treneris Albertas Vilimas bei buvęs žalgirietis Mindaugas Arlauskas. Į „Eskalados“ rungtynes rinkdavosi daugybė žiūrovų, salė būdavo sausakimša.
Dabartinė krepšinio situacija mūsų rajone sparčiai žengia pirmyn ir tai, žinoma, didelis nuopelnas mano jau minėto trenerio A.Vilimo. Į esamą Raseinių rajono reprezentacinę komandą treneriui pavyko pakviesti praeityje žinomus „Žalgirio“ krepšininkus – vidukliškį Vaidą Jurgilą ir raseiniškį Nerijų Karlikanovą, taip pat buvusius LKL žaidėjus Staugaitį ir Staniulį. Aikštelėje sumaniai žaidimui vadovauja buvęs trenerio V. Jankausko auklėtinis, įžaidėjas Valentas Bauža. O ir jaunimas, dabartiniai trenerio A.Vilimo jauniai, taip pat pilni gerų ambicijų ir veržiasi į aikštelę. Todėl manau, kad rajono krepšinio lygis tikrai kyla ir kitais metais galime turėti komandą Nacionalinėje krepšinio lygoje. Be to rajono krepšinio pirmenybėse yra daug gerų jaunų komandų, sudarytų iš buvusių sporto centro auklėtinių, dabartinių studentų, o taip pat ir iš legendinio „Eskalados“ ešalono.
Ar manote, kad krepšinis rajonui sporto šaka Nr.1? .
Taip, krepšinis rajone tikrai sporto šaka Nr.1. Krepšinį rajono pirmenybėse žaidžia 14 komandų. Sporto centre krepšinio grupių skaičius apie 10-12, kiekvienoje rajono mokykloje po 2-3 komandas, kaime ar mieste prie kiekvienos krepšinio lentos matosi būreliai vaikų, žaidžiančių „kašę“.
Nenorėčiau sumenkinti ir kitų sporto šakų, kur užsiiminėja tikrai daug jaunimo ir suaugusių – tai tinklinis, imtynės, šaškės – šachmatai, šaudymas, stalo tenisas, lengvoji atletika, futbolas.
Na, bet man asmeniškai, sporto šaka Nr.1 yra sporto karalienė – lengvoji atletika. Kaip specialistas, visiems sportuojantiems norėčiau priminti, kad be lengvosios atletikos jus tikrai neišsiversite nei vienoje sporto šakoje.
Esate buvęs „vietinėje“ politikoje. Ar nemanote kovoti dėl Tarybos nario mandato? Galbūt čia galima suaktyvinti sporto problemų sprendimą?
Rajono tarybos nariu buvau, atrodo, pirmoje nepriklausomos Lietuvos kadencijoje (antroje V.V.).
Daugiau į šią „virtuvę“ tikrai nesiruošiu veržtis. Manau, kad kiekvienas gyvenime turime savo vietą, turime daryti tai, ką geriausiai mokame, tada Lietuva tikrai bus gražesnė. Be to dabartinėje politikoje yra labai sunku išlikti sąžiningu žmogumi.
Sutinku, Viktorai, kad galbūt esant taryboje galima būtų išjudinti daugybę sporto problemų, bet jas jau turėtų spręsti ir dabar esantys rajono valdžioje, juolab, kad tai žmonės, tikrai prijaučantys sportui ir anksčiau aktyviai sportavę.
Su sporto renginių organizavimu, manau, dabartinė padėtis yra tikrai nebloga, tai galima sieti su Raseinių kūno kultūros ir sporto centro direktoriaus pavaduotojo Egidijaus Zinkaus asmenybe. Bet sporto bazės padėtimi rajone tikrai reikėtų susirūpinti. Beveik visi kaimyniniai rajonai turi tokius mini sporto rūmus ir stadionus, kad net pavydas ima. Žinau, kad šiais metais turėtų prasidėti S.Stanevičiaus ir “Žemaičio” gimnazijų stadionų rekonstrukcija. Man pačiam teko būti konsultantu projektavimo darbuose. Bet centrinis Raseinių miesto stadionas jau seniai prašosi rekonstrukcijos.
Čia vyksta pagrindinės rajono ir respublikos futbolo bei lengvosios atletikos varžybos. Netolimoje ateityje reikėtų pamąstyti ir apie jo atnaujinimą. Žodžiu, rajono sporto bazė tikrai yra susidėvėjusi, pasenusi ir nepakankama. Belieka tik įsivaizduoti Raseinius su moderniais sporto rūmais ar centru ir nauju geru stadionu.
Dėkoju už pokalbį.
