Europos paveldo dienos vėl Raseiniuose

Viktoras VITKUS

Europos paveldo dienų minėjimo užuomazga buvo 1984 metais. Prancūzijos iniciatyva organizuota istorinių paminklų atvirų durų diena. Vėliau prie Prancūzijos prisijungė Švedija, Malta, Danija, Škotija, Turkija ir Belgija. Nuo 1994 metų jas pradėjo minėti Kroatija ir Lietuva.

Šiais metais EPD pavadinimas „Paslėpti lobiai. Sieninė tapyba“.

Bažnytinės dailės ir architektūros tyrinėtojai

Būtų neteisinga sakyti, kad sakralinės dailės ir atchitektūros tyrinėtojai aplenkė mūsų kraštą. Architektūrinius ypatumus tyrinėjo A. Miškinis, R. Laužikas, M. Rupeikienė, A. Jankevičienė, V. Le-vandauskas. 1972 metais menotyrininkė M. Matuškaitė skyrė dėmesį Ariogalos ir Paliepių bažnyčių kremzlinei ornamentikai, medžio drožybai. 1991 metais lubų ir sienų tapyba Milašaičių bažnyčioje domėjosi E. Mažrimas. 2007 metais man teko tyrinėti Raseinių bažnyčios centrinio altoriaus struktūrą, Raseinių cerkvės ir krašto medinių bažnyčių bei Paežerio koplytėlės sakralinę dailę. Tačiau kalbant apie sieninę tapybą bažnyčių interjere reikia pripažinti, kad didelį darbą čia nuveikė menotyrininkė Dalia Klajumienė.

Paslėpta ir sunaikinta tapyba

Įvairios stichinės nelaimės, ambicingi, dažnai tušti sprendimai paslėpė sieninės tapybos kūrinius arba juos visai sunaikino. Tegul ne lobius, bet tikrai reikšmingus sakralinės dailės pavyzdžius mūsų regione.

1831 metais sudegė Ugionių Šv. Kryžiaus bažnyčia, statyta 1784 metais.  Joje buvo 3 iliuziškai tapytų altorių retabulai (retãbulas – skulptūrinė arba tapyta viršutinė
(virš mensos) altoriaus dalis). 1821 metais minimi 5 altoriai. Didysis altorius buvo vadinamas ,,Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų“, šoninių – titulai nenustatyti. 1821 metais minimi „Nukryžiuotojo“, „Šv. Roko“ ir „Šv. Marijos Egiptietės“ šoniniai altoriai. Nėra tikrų duomenų, ar visi jie buvo tapyti ant sienų. Pradžioje jų būta vienatarpsnių, o nuo 1821 metų – dvitarpsniai. Spalvų gama nenustatyta, tapymo laikotarpis – XVIII a. IV ketv. (apie 1784 m.). Naujai nutapyti XIX a. I p. (tarp 1806 – 1821 m.) retabulai neišliko, autorius (-iai) taip pat nežinomas (-i).

Nežinomybės skraiste apgaubti ir Butkiškės bažnyčios 3 altorių iliuziškai tapyti retabulai. Dokumentuose jie minimi 1806 metais, o 1841 metų ir vėlesniuose dokumentuose minimos 2 taip pat tapytos viršutinės altoriaus dalys. D. Klajumienė teigia, kad pradžioje šoniniai retabulai vadinosi: „Šv. Antano“, ,,Šv. Jurgio“, ,,Šv. Onos“. Pirmasis retabulas tapytas tamsiai mėlyna spalva. Šv. Jurgio įvairiomis spalvomis. Šv. Onos retabulo spalva nenustatyta. Manoma, kad jie tapyti XVII amžiuje.
Duomenų apie autorius nėra, o ir tapyba neišliko. Menotyrininkė savo studijoje mini ir Leščių XVIII a. pab. iliuziškai tapytus dviejų altorių (Nukryžiuotojo ir Švč. M.
Marijos Nekalto Prasidėjimo) retabulus.

Išsiskiria iš kitų 3 Vosiliškio bažnyčios altorių retabulai, tapyti ant drobės. Jie buvo dvisparnės konstrukcijos, spalvų gama nenustatyta. Tapymo laikotarpis – XIX a.
pr.? Jų mažai išliko, autorius nežinomas.

Žaiginio bažnyčios kunigo užsakymu (tiksli data nežinoma) interjero sienų pokarnizines juostas, saikingo dekoro, pastelinės koloristikos, tapė vietos meistras Stundžius. Manoma, kad jis dekoravo bažnyčios sakyklą ir klausyklas.

2000 metais liepos mėnesį remontuojant Raseinių bažnyčią buvo atidengta dailylentėmis apkalta mensa. Raseinių parapijos klebonas Augustinas V. Ruzgys pakvietė specialistus įvertinti mensos priekinę dalį.  Joje buvo ochros spalvos dažais tapytas biblijinis motyvas. Buvo siūlyta oficialiai kviesti per  Kauno kultūros vertybių apsaugos departamentą menotyrininkus atlikti reikiamą ekspertizę, tačiau siūlymu nebuvo pasinaudota. Vienuoliai dominikonai eilinį kartą buvo iškelti. Manoma,
kad tapyba galėjo būti atlikta vieno iš pirmųjų bažnyčios dekoravimo metu.

Tarp vertybės ir kičo

Pasitaiko atvejų, kai subtiliai atliktą dekorą gadina kaimynystėje esantis besaikis trafaretas. Paupio bažnyčios 2 tarpsnių kairiojo altoriaus tabernakulio frontone yra iliuziškai nutapytos angelų galvutės su sparnais. Viršutinio tarpsnio kraštuose matome neobarokines iliuziškai ant lentos tapytas voliutas (spirališkai susuktas ornamentas). Tokie architektūriniai „pagražinimai“ labai disonuoja interjero visumuoje.

Po interjero sienų profiliuotu karnizu yra tapyta klasikinio geometrinio ornamento (jonikas) juosta. Apmaudu, kad po šia juosta esantis trafaretinis sprendimas nedera su lubų ir sienų subtiliai atliktu dekoru.

Beveik identiška situacija yra Milašaičių bažnyčioje. Apie 1930 metais klijiniais ir kalkiniais dažais dekoruotas interjeras. Dekoras saikingas, pastelinių spalvų, paryškinantis architektūrą. Jame dominuoja augalinis ornamentas. Ir čia pat neprofesionali (arti kičo) altorių tapyba. 2003 metais, pažeidžiant paminklosaugines nuostatas, lubos apkaltos plastikinėmis lentelėmis. Taip buvo paslėptas dar vienas vertingas dekoras.

Apžvelgus medines ir mūrines Raseinių krašto bažnyčias galima teigti, kad daugiausia sieninės tapybos turėjo medinės bažnyčios, tačiau iki šių dienų jos neišliko.
Pasak architektės A. Jankevičienės, bažnytėlių vidaus dekoras nebuvo sudėtingas: rupiai aptašytas sienas ir lubas išdažydavo keliomis spalvomis, o ypatingais atvejais – papuošdavo tapyba. Tokia technika dekoruotų sienų bei lubų XVII a. pasitaiko ir daugelyje Lenkijos (Szymanski S. 1970) bei Rytų Prūsijos medinių bažnyčių. Užtaisius siūles tarp rąstų, būdavo tapoma tiesiog ant medžio paviršiaus. Ornamentai, paveikslai su alegorinėmis figūromis, biblinių scenų vaizdais užimdavo didelius sienų ir lubų plotus.