G.Baltrušaitienei – tautinio paveldo sertifikatas

Siųsti Versija spausdinimui

Tautinis paveldas, tradiciniai amatai yra itin svarbi šalies etninės kultūros dalis. Iš kartos į kartą perduodama patirtis ir specialūs įgūdžiai, atkuriamos istoriškai susiformavusios tradicijos palaiko tautos gyvybingumą, parodo pasauliui šalies tautinį veidą, išlaiko lietuvių tautinį savitumą.
Lietuva nuo seno garsėja keramikos, tekstilės, kalvystės, juvelyrikos dirbiniais. Į UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija) žmonijos nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą įrašyta Lietuvos kryždirbystė ir kryžių simbolika, dainų šventės, sutartinės.
Amatininkai, tautodailininkai padeda išsaugoti tautinį paveldą kurdami sertifikuotus tautinio paveldo produktus. Tautinio paveldo produktai – nemasinės gamybos sertifikuoti amatininkų dirbiniai, pagaminti rankomis iš tradicinių žaliavų arba naudojant senąsias ar jas atitinkančias naujas technologijas, išsaugant unikalias kokybines gaminių savybes ir sudėtį. Jų autentiškumas, atitiktis tradicijoms pripažįstami ekspertų.
Raseinių rajonas negali pasidžiaugti gausiu amatininkų ir tautodailininkų būriu, kuriančiu sertifikuotus tautinio paveldo produktus, dirbinius, tokius žmones galima suskaičiuoti ant rankų pirštų.
2019 m. pradžioje tautodailininkė Genovaitė Baltrušaitienė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, Lietuvos tautiniam paveldui pateikė prašymą, reikiamus dokumentus dėl kuriamų produktų sertifikavimo. Tik gegužės mėnesio pradžioje sulaukė džiugios žinios. Senų raštų naujam gyvenimui prikelti dekoratyviniai siuviniai, nėriniai, bažnytinės vėliavos pelnė aukštą pripažinimą – jiems suteiktas tautinio paveldo produkto sertifikatas. Sertifikavimo ir atestavimo ekspertų komisijos narius sužavėjo siuvinėtos bažnytinės vėliavos: Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios, Raseinių parapijos Marijos legiono ir kitos. Lietuvos nacionalinio muziejaus Etnologijos skyriaus vedėja Elvyda Lazauskaitė sakė: ,,Šios meno kūrėjos darbai vertingi bendriems etnokultūros tyrinėjimams kaip pavyzdžiai, atspindintys sugebėjimų savitoje kūrybinės minties išraiškoje išlaikyti liaudies meno tradicijas. Jie padeda suvokti tautos grožio supratimą, skatina domėjimąsi liaudies menu.“
G.Baltrušaitienė sako: „Malonu gauti sertifikatą, tačiau man sertifikato gavimas yra daugiau įpareigojimas išlaikyti tradicijas. Vis dėlto tai svarbus įvertinimas kiekvienam amatininkui, tautodailininkui, kuriančiam sertifikuotus tautinio paveldo produktus, nes taip patvirtinama, kad produktai sukurti laikantis senųjų tradicijų ir gamybos principų.“
Su didele meile tautodailininkė kalba apie kūrybą, meną, kuris jos buityje tapo tokiu įprastu, neatsiejamu dalyku. Jai įdomu prisiminti, kas matyta tėvų namuose, derinti, kas sukaupta užrašytuose sąsiuvinių lapuose, pridėti savo išmonės. Meilė menui ją lydėjo nuo mažens. Gimė 1938 m. Raseinių rajone, Plembergo kaime. Dar būdama vaikas mėgo būti gamtoje, stebėti ją, vaikščioti gražiomis Dubysos pakrantėmis. Vaikystėje lankė bažnyčios chorą, matė siuvinėtą bažnytinę tekstilę, vėliavas su religiniais įrašais, šventųjų atvaizdais, simboliais. Visa tai sugulė į širdį. Kiek atmena, siūti mokėjo ne tik mamytė Teresė Nacytė-Pocienė (1904–1993), bet ir senelė Ona Nacienė, kuri gyveno Girkalnio valsčiuje, Daugirdavos dvare. Ši ne tik siuvo, bet ir iš audinių skiaučių pynė takus, mezgė intarpus pagalvėms, papuošimus paklodėms. Genovaitė mano, kad šį gebėjimą ji perėmė iš šių moterų. Matydama šalia kuriamą meno grožį, artimųjų darbus, norėjo pati išmokti siūti, siuvinėti. Įstojo į Kauno siuvėjų mokyklą, baigė, įgijo siuvėjos amatą. Prasidėjo kūrybinis kelias. 1984 m. tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare, 2011 m. suteiktas meno kūrėjo statusas, 2019 m. kuriamiems dirbiniams suteiktas Tautinio paveldo sertifikatas.
Tautodailininkė G.Bal­tru­šai­tienė sako: ,,Esu dėkinga savo mamytei, kad ji perdavė šį amatą, mokė mane siuvinėti, nerti. Savo darbuose noriu išlaikyti ir išsaugoti laiko pėdsaką, glaudų ryšį su liaudies istorija, tradicija, išsaugoti senovinius išlikusių senųjų raštų pavyzdžius, lietuvių tautinius raštus. Aš džiaugiuosi, kad iš suvytų siūlų kamuolėlio mano rankos sukuria meno kūrinius, kad maži dygsneliai audinyje virsta paveikslais, kurie suteikia ne tik man, bet ir aplinkiniams laimės ir džiaugsmo.“

Vita Tarvydienė,
muziejininkė

Komentarų nėra