G. Jegnoras: „Mintys apie chorą aplanko net sapnuose“

Rugsėjo pabaigoje choro dirigentas Gražvydas Jegnoras savo darbais ir atsidavimu kultūrai pelnė Raseinių Garbės piliečio vardą. Kaip teigia jis pats: „Raseinių krašto žmonių suteiktas Garbės piliečio vardas įpareigoja nepaleisti to, ką iki šiol teko nuveikti. Suprantu, kad dabar esu kultūros srities atstovas, kurio veikla bus labiau matoma, lyginama, gal ir kritikuojama, todėl laukia daug darbo. Būtent darbams Raseinių kraštui Garbės piliečio vardas ir įpareigoja.“
Šia iškilia proga muzikologė Lukrecija Stonkutė pakvietė muziką pasikalbėti apie nuolatinės kūrybos ir mokymo(si) kelią, vedantį ne tik per asmeninius, bet ir kolektyvinius pasiekimus, apie pirmąjį instrumentą, chorą „Šatrija“ ir mokytojo darbą.

– Būtų įdomu susipažinti su jūsų muzikine genealogija.
– Nors mūsų šeimoje esu pirmasis pasirinkęs muziko kelią, bet kultūros, meno dalykus visada gerbėme ir vertinome. Mama labai mėgo operą, baletą, tad su muzikiniu teatru susipažinau dar 1974 metais, kai ji mane nusivedė į ką tik atidarytame operos ir baleto teatre rodomą Piotro Čaikovskio baletą „Gulbių ežeras“. Mano tėtis dainavo Šeduvos kultūros namų chore. Grįžęs iš koncertų ar dainų švenčių pasakodavo įspūdžius, kuriuose visada buvo minimas ir dirigentas – kaip dirigavo, kaip vadovavo chorui. Tuokart savęs dirigento vietoje nemačiau, bet įspūdį sukėlė. Taigi ir mudu su broliu buvome raginami muzikuoti, mat šeima laikėsi nuostatos, kad vaikas turi išmokti groti bent vienu instrumentu.

– Kaip prisimenate savo mokyklos, o vėliau ir studijų metus?
– Muzikuoti pradėjau aštuonerių. Grojau Šeduvos pradinės mokyklos mokytojo Petro Vedecko vadovaujamame akordeono būrelyje, o ketvirtoje klasėje įstojau į Radviliškio muzikos mokyklos akordeono klasę. Šeduvos vidurinėje mokykloje mano klasės auklėtojas buvo muzikos mokytojas, tad jo vedamos pamokos, nuostabus grojimas saksofonu ir betarpiškas bendravimas su mokiniais, paaugliais man galutinai padėjo apsispręsti, kad noriu būti panašus į „mūsų muzikorių“. Klasės vadovas man nuolat kartodavo: „Tu galėtum būti geras muzikos mokytojas“, – todėl ir pasirinkau choro dirigento-muzikos mokytojo specialybę. Mokslus tęsiau Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje-technikume, dėstytojo Gintauto Navicko chorinio dirigavimo klasėje, vėliau – Vilniaus valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete.

– Kokiais pedagoginiais principais buvo grindžiamos jūsų studijos?
– Savo studijų metą prisimenu kaip tam tikros disciplinos mokyklą, nes muzikos dalykų mokėmės ne tik paskaitose ar seminaruose. Nuo ankstaus ryto laiką skyrėme grojimui instrumentu, pasiruošimui praktiniams užsiėmimams, atsiskaitymams. Chorinio dirigavimo subtilybių mokiausi pas muzikos ir gyvenimo mokytoją Remigijų Songailą. Jis išmokė siekti nuolatinio tobulėjimo, suvokimo, kad kartais susiklosčiusios ne itin malonios situacijos yra galimybė stengtis labiau ir pasiekti aukštesnio rezultato. Tada dirigavimas chorui man tapo paslaptinga erdve, kurioje pažinimui ir atradimams nėra pabaigos.

– Kaip keitėsi jūsų požiūris į muziką?
– Studijuodamas Šiauliuose, o vėliau ir Klaipėdoje, tobulėjau techniškai, plėčiau muzikinę erudiciją, tačiau pradžioje nelabai supratau, ką muzika suteikia gilesniam emociniam žmogaus gyvenimui. Antrame kurse sulaukiau pasiūlymo vadovauti dainų ir šokių ansamblio „Disvytis“ vokalinei grupei. Tada atsirado supratimas, kad saviraiška muzikoje neapsakomai praturtina žmogaus emocinį gyvenimą. Apie šitokią būseną taikliai parašė M. K. Čiurlionis: „Muzika – tai Dievo pasiuntinys, pasiųstas judinti švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas, raminti širdis, suvargusias gyvenimo rūpesčiuose, valyti jas nuo melų, nedorybių, pavydų, neapykantos.“ Suvokimas, kad muzika yra dvasios maistas ir sau, ir kitiems, lydi iki šiol.

– Kaip gimė Raseinių rajono kultūros centro mišrus choras „Šatrija“? Kokia buvo pagrindinė motyvacija įkurti šį chorą ir kokie buvo pirmieji jo tikslai?
– Ä®kÅ«rimo metus skaičiuojame nuo 1956-ųjų, kai Raseinių siuvimo fabrike „Šatrija“ susibÅ«rÄ— miÅ¡rus choras. 1991 metais gavau pasiÅ«lymÄ… jam vadovauti ir man tai buvo didelis iÅ¡bandymas. Vienas didžiausių tikslų ir iÅ¡Å¡Å«kių buvo bent minimaliai iÅ¡mokyti choristus muzikinio raÅ¡to. Puikiai prisimenu mÅ«sų pirmÄ…jÄ… repeticijÄ…. AÅ¡, jaunas dirigentas, atÄ—jau parengÄ™s dainos partitÅ«rÄ…, o choristai man atrėžė: „KÄ… čia davei? Duok posmais iÅ¡raÅ¡ytÄ… dainÄ…!“ Tokia buvo pradžia…

– Choras ,,Šatrija“ – kokia tai meninė bendruomenė?
– Tai kolektyvas, kurį vienija bendrystės jausmas, muzikavimas drauge, atsakomybė už save ir kitus ir džiaugsmas ar liūdesys už kolektyvo sėkmes ir nesėkmes. Didžiausią malonumą man, kaip vadovui, teikia tai, kad žmonės ateina išreikšti save dainoje. Žavi choro narių atsidavimas muzikai, nes vietoje poilsio ar asmeninio laiko su šeima po darbo jie skuba į repeticijas.
Manau, kad choras „Šatrija“ šiandien tapo tikru miesto simboliu – jį daugelis pažįsta, o per ilgus veiklos metus čia dainavo daugybė žmonių. Tai subrendęs kolektyvas, keliantis sau aukštus tikslus: aktyvi koncertinė veikla, bendradarbiavimas su profesionaliais menininkais, bendrų projektų įgyvendinimas ir Raseinių krašto muzikinės kultūros sklaida. Šiemet su pasididžiavimu švenčiame jau 68-uosius kūrybinės ir nepertraukiamos koncertinės veiklos metus.

– Ką jums reiškia būti choro vadovu? Kokie iššūkiai ir džiaugsmai siejasi su šiomis pareigomis?
– Karjeros pradžioje tai buvo darbas, šiandien – gyvenimo būdas, jei norite – tarnystė, nes mintys apie chorą aplanko net sapnuose. Vadovauti keturiasdešimties žmonių kolektyvui yra reikalų! Labai padėjo švietimo vadybos magistro studijos Vytauto Didžiojo universitete. Čia įgytos žinios šiandien padeda spręsti kartais „neišsprendžiamus“ klausimus – iššūkius paversti džiaugsmais.

– Kokia yra choro dirigento misija?
– Propaguoti chorinę muziką ir būti „klijais“, sujungiančiais kolektyvą į vieningą visumą. Dainuoti susirenka įvairiausių patirčių, emocijų kupini žmonės, tad mano pareiga padėti jiems tapti viena harmoninga visuma.

– Esate ne tik choro dirigentas, bet ir akordeono mokytojas.
– Nors mano profesinis gyvenimas pakrypo chorinio dirigavimo linkme, tačiau niekada neapleidau savo pirmojo instrumento – akordeono. Baigęs studijas Klaipėdoje persikėliau gyventi į Raseinius ir pradėjau dirbti meno mokykloje akordeono, chorinio dainavimo ir dirigavimo mokytoju. Ilgus metus grojau akordeonu kapeloje „Dubysa“, šiuo metu – su „Nemakščių vyrais.“
Sykiu Raseinių meno mokykloje kelis metus vadovavau mokyklos vaikų chorui, su kuriuo 1990-aisiais dalyvavome pirmojoje nepriklausomos Lietuvos Dainų šventėje. Tais pačiais metais su vaikų choru pirmieji Raseiniuose išdrįsome paruošti liturginį kalėdinių giesmių repertuarą ir jį pagiedoti Raseinių bažnyčioje.

– Kokiems menininkams jūs, kaip pedagogas, išskleidėte sparnus?
– Į šį klausimą turbūt atsakytų tik mano mokiniai. Džiaugiausi kiek­vieno jų mažomis ir didelėmis sėkmėmis. Bene didžiausią įvertinimą įvardyčiau, kai buvęs mokinys, dabar suaugęs ir daug pasiekęs žmogus, papasakojo, kad jį nuo itin tamsių psichologinių minčių gelbėjo akordeono pamokos ir mūsų bendravimas.

– Kaip apibūdintumėte save kaip mokytoją?
– Esu griežtas, bet teisingas – taip sakė vienas mano mokinys. Su daugeliu savo mokinių ir šiandien esame draugai, seku tolesnius jų kelius.

– Ar jūsų laisvalaikis taip pat susijęs su menais?
– Kartais pavargstu nuo darbų, repeticijų, koncertų, žmonių gausos. Jau dešimtmetis, kai gyvenu kaime, toli nuo miesto. Čia, gamtos glėbyje, randu atokvėpį ir poilsį. Emociškai labai pailsiu bitininkaudamas. Šiuo metu mokausi nerti kauline adata.

– Kokie yra jūsų didžiausi siekiai ir norai?
– Išmokti naujų dalykų! Tai veda pirmyn, kuria idėjas ir suteikia džiaugsmo!

ParengÄ— muzikologÄ—
Lukrecija StonkutÄ—