[1]Ugnė TIMONYTĖ
Šiandien abu variantai, kai kalbame apie Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno gaisrą, tebėra galimi. Baugu, kad tikrojo atsakymo niekada ir neišgirsime, tačiau akivaizdu, kad po vienuolyno skliautais buvojo baisi netvarka, neūkiškumas ir daug kitokių blogybių.
Ekspoziciją vadino muziejumi
Tytuvėnų vienuolyne pluša statybininkai. Jie valo nudegusio vienuolyno stogo liekanas, pluša net šeštadieniais. Pasak darbus atliekančios įmonės vadovo Petro Račkausko, gamtinės sąlygos tam yra dėkingos, kadangi viskas yra sušalę į ledą ir labai švariai nusilupa tiesiog luitais. Jei ledas atitirptų, būtų labai blogai, nes ugniagesių supiltas vanduo pasileistų sienomis, kurias ir taip sunkiai sekasi džiovinti.
Deja, pro bestogį vienuolyne įsikūrusį Piligrimų centrą skverbiasi ne tik vanduo, bet ir patys blogiausi įtarinėjimai. Kultūros paveldo departamento atstovai visa tai pavadino Šaraškino kontora, o ne Piligrimų centru. Taip sureaguota, kai paaiškėjo, kad nuodėguliais virtusios vertybės buvo suvežtos be paveldosaugininkų leidimo, netgi be jų žinios. Pasirodo, tai, kas buvo vadinama sakralinio meno muziejumi, viso labo buvo tik ekspozicijų salė, be tinkamos apsaugos ir vertybių sąrašo.
Į Tytuvėnus atvykęs Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis ir Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus vedėja Irma Grigaitienė sakė, kad, praėjus daugiau nei savaitei po gaisro, jie dar iš Piligrimų centro negavę čia buvusių vertybių sąrašo, todėl negalima tiksliai pasakyti, kiek vertybių čia buvo ir kiek jų pražuvo. Piligrimų centro direktorius Pranas Jurkaitis bandė atsimušinėti sakydamas, kad Vilnius gavęs viską, ko iš jų prašęs, bet sudegusios bažnytinio meno ekspozicijos vadovė Rūta Krencienė buvo atvira: nėra ir nebuvo inventorizacinės knygos. Daiktai į Tytuvėnus buvo suvežti tik pagal perdavimopriėmimo aktus. Iš kitų bažnyčių jie buvo paimami vyskupo nurodymu. „Dirbau, kaip mokėjau, kaip gebėjau. Man niekas nepasakė, kad turi būti kitokia vertybių apskaita. Aš dirbau čia viskuo – muziejaus vadybininke, vadove, gide, valytoja, informacijos tiekėja… Ir viską dirbau už minimalų atlyginimą. Net fiziškai pedantiškai sutvarkyti visko nebūtų buvę įmanoma. Aš esu mažas žmogus. Ką liepė, tą dariau. Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio dekretu buvo įsteigtas vyskupijos bažnytinio meno muziejus, jo įsakymu rinkau iš bažnyčių eksponatus“, – liūdnai kalbėjo R.Krencienė.
R. Krencienė sakė, kad iš vyskupijos bažnyčių buvo surinkta viskas, kas vertingiausia. Ne visi klebonai noriai skyrėsi su savų bažnyčių turtu, bet kas vyskupui drįstų prieštarauti, jei toks buvo jo nurodymas. Labiausiai, sako, nukentėjo Šiaulėnų bažnyčia Radviliškio rajone, iš kurios buvo paimta daugiausiai eksponatų ir tarp kurių buvo itin vertinga Antano Poliutos monstrancija, vienintelė visoje Lietuvoje kryžiaus formos monstrancija, relikvijoriai, gotikinė taurė. R. Krencienė žurnalistams sakė: „Dėl parodos nebuvo gėda net prieš Vilniaus muziejus, bet dabar baisi gėda, nes viską pražudėme.“ Tuo labiau, kad į Tytuvėnus vis atvykstą specialistai įtarinėja, ar inventoriaus tikrai buvo tiek, kiek užfiksuota aktais. O gal daugiau? Kaip užkirsti kelią spekuliacijoms, kai įvyksta nelaimė? Kodėl bažnytinio meno vertybės iš šalies bažnyčių į Tytuvėnus vežtos be Kultūros paveldo departamento leidimo, be jo žinios?
Sužinojo po nelaimės
Tytuvėniškiai negailėjo kritikos strėlių kultūros paveldo sergėtojams. Klausė, kur jie buvo birželį, kada buvo atidarytas muziejus, kada vienas kitą apsidovanojo „medaliais“, sėdėjo pirmose eilėse ceremonijos metu? Kodėl tuomet nešaukė: „Ką jūs darote, tamsūs žmonės, negalima taip su paveldu elgtis ir t. t.?“
Tuo tarpu A. Degutis sakė, kad jie tik po nelaimės sužinoję, jog Tytuvėnuose veikė šitokių vertybių muziejus. Iki tol jie žinoję, kad čia veikė tik ekspozicijų salė. „Muziejams yra keliami labai aukšti apsaugos reikalavimai. Tuo tarpu Tytuvėnuose jokio muziejaus nebuvo, buvo tik viešoji įstaiga, galinti vykdyti muziejinę veiklą. Ar jūs matėte, kaip buvo vežami Sapiegų paveikslai? Su ginkluota apsauga. O čia…“
Liūdniausia yra tai, kad vertybės nebuvo apdraustos. Kas gali paneigti, kad jos neapdraustos todėl, jog draudžiant būtų buvę tiksliai nurodytas ir vertybių skaičius, ir jų vertė. Būtų reikalaujama ir rimtos apsaugos, o ne vietinės signalizacijos. Specialistų nebeįtikina ir muziejaus pelenuose rastos išsilydžiusių meno vertybių dalys. Metalas randamas, bet kol kas nerasta nė vieno brangakmenio, kurių buvo gausu šedevrais laikytuose meno kūriniuose. Gal jų nebebuvo prieš gaisrą? Kai nėra konkretaus aiškumo, tai – temos spekuliacijoms.
Kur raktai?
Įvairiais įtarinėjimais apaugo žinia, kad Piligrimų centro žmonės apie gaisrą sužinojo kone paskutiniai, nors pats P. Jurkaitis čia buvęs nuo pradžių. „Aš pirmiausiai pajutau, kad namuose labai silpnai iš krano bėga vanduo, o tik po to sužinojau, kad vandens slėgis krito dėl gaisro gesinimo“, – drebančiu balsu kalbėjo R. Krencienė. Ji gyvena visai netoli nuo nelaimės vietos ir turėjo muziejaus raktą. Kelmės policijos komisariato tyrėjas Ričardas Sukackas, greičiau už ugniagesius atsidūręs gaisravietėje,
irgi sielojosi, kad neišgelbėtas sakralinių vertybių muziejus: „Aš buvau prie jo, kai degė tik stogas. Dar lubos nedegė ir aš galėjau viską išnešti, bet atsitrenkiau į neįveikiamas ąžuolo duris…“
R. Krencienė negali kalbėti be ašarų: „Juk visi žinojo, kad muziejus yra vienintelė patalpa visame vienuolyne medinėmis lubomis. Visur kitur patalpos net vandeniu nesulietos, o didžiausios vertybės neišgelbėtos. Kodėl?“
Lieka atviras klausimas, kodėl nesuveikė priešgaisrinė signalizacija. Ji nė nebuvo pajungta į sistemą, todėl nelaimės naktį net „nekniaukė“ (bent jau aplinkiniai gyventojai bei tame pastate miegojęs klebonas negirdėjo), ką dažnokai darydavusi. Kultūros departamento vadovė Diana Varnaitė leidžia sau įtarti, kad šitaip galėjo būti tikrinamas žmonių budrumas, tiksliau sakant, aplinkiniai buvo pratinami prie dažnai kvailiojančios signalizacijos.
Tytuvėnų „Stikliai“
Tik po gaisro paaiškėjo, kodėl vienuolynas dažnai kvepėdavo troškinamais kopūstais ar kepsniais. Pasirodo, čia veikė maitinimo įstaiga, kurią žinojusieji vadino Tytuvėnų „Stikliais“.
P. Jurkaitis tikino, kad virtuvė bei jos įranga gaisrui negalėjusi turėti jokios įtakos, nes paskutinį kartą čia valgis gamintas prieš Kūčias (vietos gyventojai tikina, kad ir po Kūčių, ir po Naujųjų čia kvapai nosis kutenę). Pasak P. Jurkaičio, maitinimo įstaigą įkurti nusprendę visi dalininkai. Produktus pirkdavę parduotuvėje, daržovių, bulvių atveždavęs pats P. Jurkaitis. (Piligrimų centro steigėjai yra Kelmės raono savivaldybė, Tytuvėnų parapija ir Šiaulių vyskupija).
Agronomai
Žmonės, po gaisro suskubę tiesti aukojančią ranką, bemat ėmė trauktis atatupsti, kai sužinojo, kad ir nelaimės likvidavimo darbams vadovaus P. Jurkaitis. Žmonės atvirai reiškė juo nepasitenkinimą, netgi kreipėsi į rajono tarybos narius, prašydami ką nors daryti. Žmonės piktinosi, kad tokiai įstaigai vadovauti buvo parinktas agronomas, kurį ankstesnėse darbovietėse lydėjo negražus šleifas. Bet užtai jis turi tvirtą užnugarį – patį savivaldybės administracijos direktorių Zenoną Mačernių.
Siena – ne freska
Norvegų draudimo bendrovėje „Gjensidige Baltic“ 10,5 mln. litų buvo apdraustas Tytuvėnų vienuolyno pastatas (pati bažnyčia buvo apdrausta kitoje bendrovėje). Šios bendrovės atstovai, atvykę į Kelmės rajoną susitikti su savivaldybės bei Piligrimų centro vadovais, bažnyčios atstovais, sakė, kad jie iškart po gaisro rezervavo 3 mln. litų. Tačiau tai nereiškia, kad tiek bus išmokėta. Draudimo bendrovė pasamdė nepriklausomus ekspertus, kurie nustatys gaisro metu padarytą žalą, o tuomet paaiškės, kokia suma bus išmokėta. Bendrovės atstovai patikino, kad jie suprasdami, kokios svarbos yra gaisro nuniokotas objektas ir kaip svarbu jį kuo greičiau gelbėti, nutarė nelaukdami gaisro priežasčių tyrimo išvadų skirti lėšų kuo skubesniam vienuolyno atstatymui. Tačiau gaisro metu sugadintų meno vertybių restauravimo draudimo kompanija nefinansuos, nes meno vertybės išvis nebuvo draustos. „Jei sienoje buvo freska, mes prisiimame atsakomybę tik už pačią sieną, bet ne už jos puošybą.“
Vėl ne nuo to galo
Susitikime su draudimo bendrovės atstovais nedalyvavo Piligrimų centro vadovas Pranas Jurkaitis. Kaip informavo savivaldybės vadovai, jis dalyvauja viešųjų pirkimų konkurse, perkami projektavimo darbai naujam vienuolyno stogui. Tačiau netrukus į Tytuvėnus atskubėję Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus vedėja Irma Grigaitienė bei Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojas Algimantas Degutis šiuos veiksmus itin supeikė: „Kaip jūs galite ką nors projektuoti, jei dar ekspertai neįvertino, kokia yra padaryta žala? Tik ekspertizės išvadas turėdami jūs galėsite imtis projektavimo.“ Tada paaiškėjo, kad ekspertizė nė neužsakyta. Pats P. Jurkaitis pasiklydo tarp „žalos“ ir „nuostolių“ sąvokų. Ekspertizė
reikalinga ir Kultūros ministerijai, kuri turės ieškoti lėšų vienuolynui atstatyti. „Tą reikia daryti kuo skubiau. O jūs pradedate ne nuo to galo.“ Pasak vilniečių, ekspertai gaisravietėje gali užgaišti apie mėnesį. Tuo tarpu vakar įvykęs projektavimo darbų konkursas pavedė projektuotojams darbą atlikti per 30 dienų. „Šio darbo projektuotojai negalės atlikti dėl jūsų kaltės, tai ką jūs tuomet darysite?“ – P. Jurkaičio klausė A. Degutis.
Daromos klaidos
A. Degutis ir I. Grigaitienė paliko A. Jurkaičiui specialistų sąrašą, kad jis pasikonsultuotų, ko pats neišmano, nes dabar neišmanėliškumas gali atnešti ne mažiau žalos nei pats gaisras. Jau dabar esą akivaizdu, kad pridaryta grubių klaidų patalpas džiovinant, jas ventiliuojant ir t. t.
Todėl agronomai turėtų kuo skubiau ieškoti tikrų specialistų paramos.