Gal sa­lie­ras pa­gel­bės…

Se­no­vės Grai­ki­jo­je ap­ie be­vil­tiš­ką li­go­nį sa­ky­da­vo, kad jam pa­dė­ti ga­li ne­bent sa­lie­ras. Gy­do­mų­jų sa­vy­bių gau­sa tik čes­na­kas juos len­kia. Daug gar­bės yra te­kę šiai dar­žo­vei. Bu­vo lai­kas, kai iš sa­lie­rų la­pų pin­da­vo vai­ni­kus var­žy­bų nu­ga­lė­to­jams, bu­vo ir kai juos pin­da­vo lai­do­tu­vėms…

Sa­lie­rai to­ni­zuo­jan­čiai vei­kia vi­są žmo­gaus or­ga­niz­mą. O ir jų sko­nis nuo­sta­bus, kaip ba­ra­vy­kų. Da­bar, kai pas­ta­rie­ji to­kie bran­gūs, ga­li­ma ir sve­čius pa­vai­šin­ti, ne­at­skirs… La­bai ska­nios ir aro­ma­tin­gos sa­lie­rų su­ltys, ypač su­mai­šy­tos su mor­kų ar obuo­lių. Taip pat la­bai ver­tin­gi šių dar­žo­vių la­pai.

Sa­lie­rai la­bai nau­din­gi žmo­gaus svei­ka­tai. Jie ge­ri­na ape­ti­tą, virš­ki­ni­mą, ypač tin­ka prie su­ma­žin­to skran­džio rūgš­tin­gu­mo. Sa­lie­rų bio­lo­giš­kai ak­ty­vios me­džia­gos ge­ri­na ner­vų si­ste­mos veik­lą, or­ga­niz­mo at­spa­ru­mą in­fek­ci­nėms li­goms, inks­tų dar­bą. Nu­sta­ty­ta, kad sa­lie­rus tin­ka val­gy­ti ser­gant šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­go­mis, reu­ma­tu, ak­men­li­ge. Vis­ką ir iš­var­din­ti sun­ku…

Ne­leng­va sa­lie­rus au­gin­ti jau vien to­dėl, kad il­go­kas jų ve­ge­ta­ci­jos pe­ri­o­das. An­tai dai­gus pa­so­di­nus, šak­nia­vai­si­niai sa­lie­rai už­au­ga per 140 die­nų, lap­ko­ti­niai – 120 die­nų. Sa­lie­rai sė­ja­mi anks­ti, ko­vo pra­džio­je ar vi­du­ry­je. Sa­lie­rų sėk­los la­bai smul­kios, vie­na­me gra­me jų 2400! To­dėl sė­ja­ma la­bai sek­liai, tik 1-2 mm gy­liu. Sėk­los į že­mės pa­vir­šių vos įspau­džia­mos ar už­be­ria­mos plo­nu smė­lio sluoks­ne­liu. Sa­lie­rų sėk­los dygs­ta il­gai, 15-20 die­nų, tai pa­tar­ti­na prieš sė­ją vie­ną pa­rą pa­mir­ky­ti.

Vie­na ge­riau­sių sa­lie­rų veis­lių yra olan­diš­ki BRILIANT, prancūziški MONARCH, lenkiški EDWARD. Šios veis­lės sa­lie­rai už­au­ga di­de­li, apie 1 kg svo­rio, minkš­ti­mas bal­tas, aro­ma­tin­gas. Ge­rai lai­ko­si per žie­mą. Ver­ta ži­no­ti, kad sa­lie­rų dai­gus lau­ke rei­kia so­din­ti ne gi­liau, nei jie au­go dai­gy­ne. Pa­so­di­nus per gi­liai, už­au­ga ma­žes­ni šak­nia­vai­siai su gau­sio­mis šo­ni­nė­mis šak­ni­mis.

Dai­gai – tik durp­že­miuo­se

Iki dai­gų au­gi­ni­mo li­ko ne­daug lai­ko, to­dėl dau­ge­lio dar­ži­nin­kų rū­pes­tis, kaip šį dar­be­lį leng­viau nu­dirb­ti. Li­te­ra­tū­ro­je dai­gams au­gin­ti pa­ruoš­ta že­mė va­di­na­ma sub­stra­tu, o jų bū­na įvai­rių. Vie­ni juos ga­mi­na­si pa­tys, im­da­mi ge­res­nę dar­žo že­mę ar iš anks­to pa­ruoš­tą kom­pos­tą. Bet dar­žo že­mė bū­na per sun­ki, ne­po­rin­ga, ne­lai­di van­de­niui, dar už­krės­ta li­go­mis ar ken­kė­jais. Taip ir vargs­ta dai­ge­liai, vargs­ta­me ir mes. Ne vi­sos dur­pės dai­gams au­gin­ti tin­ka, jos tu­ri bū­ti pa­kal­kin­tos, pra­tur­tin­tos mais­to me­džia­go­mis.

Ma­žiau­siai rū­pes­čių bū­na, kai dai­gams au­gin­ti nau­do­ja­me dur­pių įmo­nių pa­ga­min­tus sub­stra­tus. Dur­pės bū­na per­si­jo­tos, pa­kal­kin­tos iki dai­gams rei­ka­lin­go pH 5,5-6,5, pri­dė­ta trą­šų – mak­ro ir mik­roe­le­men­tų. Ta­čiau rei­kia at­si­min­ti, kad jų už­ten­ka tik sėk­ly­tės su­dy­gi­mui ir pir­mie­siems la­pe­liams. Vė­liau, dai­ge­lius iš­pi­ka­vus į puo­de­lius, kas­kart lais­tant rei­kia į van­de­nį įdė­ti tir­pių komp­lek­si­nių trą­šų su mik­roe­le­men­tais. La­bai ge­rai tin­ka Ke­mi­ra FER­TI­CA­RE ar­ba NUTRIFOL 0,2 % tir­pa­las, tai ap­ie 20 g trą­šos 10 lit­rų van­dens. Ga­li­ma nau­do­ti ir skys­tas komp­lek­si­nes trą­šas. Sau­lė­to­mis die­no­mis lais­to­ma daž­niau, bet rei­kia ste­bė­ti, ar ne­į­mirks­ta že­mė puo­de­liuo­se. Dai­ge­lio šak­nims ir oro rei­kia, o pa­si­tai­ko, kad jį pe­rlie­da­mi mes tie­siog dai­ge­lį pa­skan­di­na­me. Ta­da jis pa­gels­ta, nyks­ta, ne­au­ga, kar­tais ir žū­na…

Mū­sų ra­jo­ne, kaip pas­te­bė­jo­me, dau­giau­sia pa­rda­vi­nė­ja­mi Ag­ro­che­mos, Dur­pe­tos, Su­lin­kių dur­py­nų sub­stra­tai. Jie būna uni­ver­sa­lios pa­skir­ties bei at­ski­ri po­mi­do­rams ir pa­pri­kai, agur­kams, gė­lėms. Mais­to ele­men­tų san­ty­kiai juo­se kiek skir­tin­gi, pri­tai­ky­ti kiek­vie­nai au­ga­lo rū­šiai. Dar yra ga­mi­na­mi sub­stra­tai, pra­tur­tin­ti or­ga­ni­nė­mis trą­šo­mis. Jie la­biau tin­ka agur­kams, po­mi­do­rams, so­di­nant dai­gus, įdė­ti į duo­bu­tes. Mū­sų nuo­mo­ne, tam­ses­ni, juo­dos spal­vos že­mu­ti­nio ti­po dur­pių sub­stra­tai yra ge­res­ni, pa­ti­ki­mes­ni. Pu­res­ni, ru­des­nės spal­vos aukš­tu­ti­nio ti­po dur­pių sub­stra­tai daž­niau nau­do­ja­mi gė­lėms. Tau­pant litą, pra­mo­ni­niu bū­du pa­ga­min­tus sub­stra­tus ga­li­ma mai­šy­ti su kom­pos­tu, ge­ra ve­lė­ni­ne že­me, o ir smė­liu.