Gamtos vaikas
Nijolė KAVALIAUSKIENĖ
Gamta – vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas. (I. V. Getė)
Baigėsi ievų vestuvės, išdidžios obelys vėjyje išbarstė savo žiedlapius… Kvepia alyvos. Vilioja, moja violetinėmis, baltomis kekėmis, glosto širdį. Svaigų aromatą ragauja bitės…
Su Skaidrute Žuvelaitiene įsitaisome ant sodrios žolės kilimo po alyvų krūmu. Ieškome penkialapės laimės ir kalbamės…
Skaidrutė gimė 1964 metais balandžio 14 dieną Kupiškio rajone, Morkūniškio kaime. 1965 metais kartu su tėvais ir vyresniąja seserimi Virginija grįžo į gimtąją tėvų žemę – Raseinius. Tėvas Viktoras Endriukaitis – buvęs politinis kalinys. Mama Marija visą gyvenimą mokė vaikus – dirbo mokytoja. Abu tėvai kilę iš Raseinių krašto.
Čia jų šaknys. Sesuo dabar gyvena Vilniuje, dirba veterinarijos gydytoja raitojoje policijoje.
Skaidrutė, baigusi 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar ,,Kalno“), 1982 metais įstojo į tuometinį Kauno Mičiurino T.Ū. technikumą, įgijo bitininkės technikės specialybę. Po metų įstojo į VU studijuoti biologijos. Jį sėkmingai baigusiai
Skaidrutei suteikta biologės, biologėschemikės dėstytojos kvalifikacija. Toliau studijas tęsė LŽŪU. Pernai apsigynė miškininko magistro laipsnį. S. Žuvelaitienė jau antrą dešimtmetį dirba ŽŪ rūmuose žemdirbių savivaldos organizatore Raseinių rajone. Užaugino dvi dukras. Alicija studijuoja Kauno aplinkos ir inžinerijos kolegijoje, o Vitalija – abiturientė. Skaidrutė myli gamtą. Apie tai byloja ir jos pasirinktos specialybės. ,,Esu gamtos vaikas. Bėgu nuo triukšmingos kasdienybės į žalią miško glėbį, nes tik ten dar išlikusi natūrali aplinka. Miškas formuoja pasaulėjautą, charakterį ne tik tų žmonių, kurie gyvena ar dirba jų prieglobstyje, bet ir tų, kurie ten lankosi. Atėjusi į žaliuosius rūmus iškart pasijuntu esanti kitame – paslaptingame ir romantiškame – pasaulyje. Aplink vien medžiai, tegirdi amžinai žalią jų ošimą. Tai nepaprastas ošimas. Jis išplėšia žmogų iš pilkos kasdienybės, apgaubia jį ramybe ir palaima. Lyg iš dosnaus šaltinio plūsta į manokūną ir sielą atgaivos ir įkvėpimo versmė. Medžiai reikalingi kaip maistas, oras, be kurių neįmanomas nei fizinis, nei dvasinis gyvenimas. Man labai reikalingas jų artumas“, – nesustodama pasakoja Skaidrutė. Meilę gamtai jai įskiepijo tėvelis. Jis mažą mergaitę visuomet pasiimdavo į žvejybą. Kantriai pasakodavo apie vabalėlius, paukščius, medžius – viską, kas aplink supa. Todėl Skaidrutė jau vaikystėje turėjo savo vertybių sampratą. O mamai ji dėkinga už įskiepytas tvirtas moralės nuostatas. Tėvai santuokoje jau daugiau nei 60 metų. Skaidrutė džiaugiasi ir didžiuojasi jais. Nors jos mama sunkiai serga, nevaikšto, bet neįgalią moterį jie slaugo patys, nesamdo svetimų žmonių. Skaidrutė patenkinta ir savo dukromis: ,,Esu ne tik jų mama, bet ir draugė. Nors auginau viena, bet užaugo doros mergaitės. Jos yra kitokios negu šių laikų jaunimas – turi tvirtą moralę“, – taip dukras apibūdino mama.
Gamta ir namai – Skaidrutės tvirtovė, užuovėja. Skaidrutė užaugo jautri kitų žmonių nelaimėms, skausmui. Nors ir labai užsiėmusi, skubanti, bet stengiasi ištiesti pagalbos ranką visiems, kas prašo. Ji nemoka atsisakyti padėti
žmogui. Keletas klausimų S. Žuvelaitienei (toliau N.K. ir S.Ž.)
N.K.:- Plačiau papasakokite apie savo darbą. Kokia tai veikla?
S.Ž.:- Tai organizacinis darbas. Dirbu su žemdirbiais, jiems teikiu informaciją aktualiais žemės ūkio klausimais.
Padedu jiems spręsti problemas, paaiškinu, kur kreiptis, kaip užpildyti įvairius dokumentus. Juose kartais būna daug painiavos, biurokratinių vingrybių, todėl tenka daug skaityti, domėtis, kiekvieną dieną reikia tobulėti, nes reikia vis naujesnių žinių. Tai sudėtingas darbas. Niekada negaliu „atleisti vadžių“. O apčiuopiamo rezultato niekuomet nesimato. Tik iš žmonių jaučiu dėkingumą, pagarbą. Tai viską atperka.
N.K.:- Kokios žmogaus charakterio savybės yra reikalingos dirbant šį darbą?
S.Ž.:- Bendravimas su žmonėmis: juos išklausyti, įsigilinti į jų problemą.Greita orientacija, nes padėti reikia ,,čia ir dabar“. Organizaciniai sugebėjimai, kantrybė. Reikia žinoti įstatymus.
N.K.:- Kokią aktualiausią problemą sprendžiate šiuo metu?
S.Ž.:- Sausio mėnesį buvo įkurta Raseinių krašto žemės ir miško savininkų asociacija. Ji kartu su kitomis asociacijomis sprendžia netobulų medžioklės ir medžiotojų bei saugomų teritorijų įstatymų problemas.
N.K:- Kaip praleidžiate laisvalaikį?
S.Ž.:- Mažai jo turiu. Bet kai turiu, stengiuosi ištrūkti į gamtą. Man metų laikas neturi reikšmės, visada noriu būti gamtoje. Ten gražu, įdomu, ypač, kai ją stebi: paukščiai, medžiai, pumpurai, žiedai… pradedi suprasti, kad šalia tavęs yra kitas gyvenimas, kuris sustabdo nuo bėgimo, skubėjimo, leidžia suvokti, kad tu esi žmogus. Tai vienintelė atgaiva pavargusioms smegenims, mintims. Gal todėl ir esu gamtininkė… Vienu metu lankiau teatrą, vaidinau. Mėgstu skaityti poeziją, ypač Maironį, patinka V.Kudirkos, B. Radzevičiaus kūryba.
N.K:- Ką manote apie Raseinių miestą ir jo gyventojus?
S.Ž.:- Karas išblaškė raseiniškius. Kas žuvo Sibire, kas fronte. Nėra vieningos miesto bendruomenės, kai tuo tarpu kaimynai, Kelmės gyventojai, turi. Raseiniuose kiekvienas gyvena sau, nėra bendrumo. Senasis mūsų miestas
– tai Vilniaus gatvė. O kitoj miesto daly žmonės atsikėlę iš visur. Vilniaus gatvė žalia, graži, bet labai nesaugi pėstiesiems.
N.K.:- Kokias užsienio šalis aplankėte?
S.Ž.:- Latviją, Estiją, Suomiją, Vokietiją, Čekiją, Olandiją, Belgiją. Tarybiniais metais teko būti tuometiniame Leningrade (Sankt Peterburge), Kaliningrade.
N.K.:- Ar daug keliaujate po Lietuvą?
S.Ž.:- Labai daug. Keliauju su ūkininkais,- apžiūrime modernius ūkius aplankome, įdomias, įžymias vietas, įvertiname gražiausias sodybas ir t.t.
N.K.:- Grįžkime į teatro sceną. Kiek metų lankėte Raseinių r. kultūros centro mėgėjų teatrą? Keliuose spektakliuose suvaidinote? Koks įsimintiniausias Jūsų sukurtas personažas?
S.Ž.:- Kiek metų vaidinau, neatsimenu. Pradėjau 1997 metais. Paskutinis suvaidintas spektaklis buvo K. Sajos ,,Šventežeris“. Ten sukūriau įnoringos miesčionės, gydytojo žmonos Auros personažą. Raseiniuose suvaidinau šešiuose spektakliuose ir vieną Girkalnio pagrindinėje mokykloje. Visi sukurti personažai įdomūs, skirtingi. Vieno kurio negaliu išskirti. Jie visi man brangūs.
N.K. :- Ką manote apie šių laikų jaunimą?
S.Ž.:- Aš 13 metų dirbau mokykloje. Manau, jaunimui duota per didelė laisvė. Akcentuojamos vaikų teisės, o kur jų pareigos? Reikalingas griežtumas. Manęs asmeniškai jaunimas nėra užpuolęs. Moksleiviai iš ,,Kalno“ vidurinės tvarkingi, matau juos praeinančius pro mūsų namus. Gyvenu netoli ,,L klubo“, į kurį susirenka daug paauglių, bet neužkabinėja manęs. Daug matau neblaivių, nejauku kartais.
N.K.:- Ar ūkininkai labai pajutoekonominę, finansinę krizę?
S.Ž.:- Žuvo žieminiai javai. Produkcijos perdirbimo kainos neatitinka visų gamybinių kaštų. Brangūs chemikalai, trąšos. Jei ne ES netiesioginės išmokos, dauguma ūkininkų bankrutuotų.
N.K.:- Ką galvojate apie mūsų Vyriausybę?
S.Ž.:- Seimo nariai atitolę nuo žmonių, paprastus žmones pastebi tik prieš rinkimus. Jiems praktiškai visai neįdomu, kaip kas gyvena. Man vienas Seimo narys yra pasakęs, kad geriau atimti penkis litus iš mažai uždirbančio žmogaus, negu iš daug uždirbančio, nes mažai uždirbančių – dauguma. Vangi ir pati visuomenė, žmonės turėtų kovoti. Profsąjungos surengia tik parodomuosius mitingus. Reikia kovoti taip, kaip Graikijoje, Briuselyje. Pensininkai turėjo nenusileisti, išeiti į gatves, gyventi palapinėse. Reikia aktyvumo.
N.K.:- Ačiū už išsamų pokalbį. Linkiu jums entuziazmo, energijos, sielos ir gamtos harmonijos.
