Garsinę Raseinių vardą

Viktoras VITKUS

Netrukus šalies visuomenė žymės Tarptautinę mokytojų dieną. Ta proga norėtųsi prisiminti ir dailės mokytojus, garsinusius Raseinius: Viktorą Vizgirdą, Jokūbą Dagį, Chaimą Fanšteiną, Praną Porutį. Visi jie paliko ženklų pėdsaką Lietuvos dailėje.

VIKTORAS VIZGIRDA

Viktoras Vizgirda gimė 1904-01-14 Dominikonų viensėdyje (Kauno raj.). Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, su motina persikėlė į Kauną (tėvas jau buvo miręs), kur nuomojo 100 margų ūkį. 1916 m. išlaikė egzaminus į „Saulės“ gimnaziją. Nuo 1918 metų piešimą gimnazijoje dėstė iš Rusijos grižęs Adomas Galdikas. Būdamas 16 metų jis įstoja į Justino Vienožinskio piešimo kursus. Dieną jam tekdavo raštininkauti, dirbti pasiuntiniu, telefonininku Žemės ūkio ir Valstybės turtų departamentuose. Kursus perorganizavus į Kauno meno mokyklą, ją lankė kartu su A.Samuoliu, J.Mikėnu ir kt. Didelę įtaką meninės savimonės formavime padarė I.Šlapelio dailės istorijos paskaitos. Kitas tuometinės Lietuvos tapybos autoritetas J.Vienožinskis formavo jo individualius bruožus, originalų meninį braižą, savarankišką estetinį požiūrį. 1924 metais už „Autoportretą“ (1923m.) mokyklos parodoje jis apdovanojamas bronzos medaliu. 1927m. kartu su Juozu Mikėnu vyksta studijuoti į Paryžių. Stipendija buvo paskirta vieneriems metamas, kaip ir visiems jaunuoliams iš Lietuvos, todėl teko daugiau dėmesio skirti muziejų ir galerijų lankymui.

Vakarais bičiuliai lankė Andre Loto, Grande Chaumiere ir rusų dailininko Šuchajevo studijas. Tuomet V. Vizgirdai didelę įtaką darė P.Sezano kūryba, persmelkta lengvo impresionizmo. Baigęs A.Loto studiją, įgijo „nepriklausomo dailininko“ vardą. Nuo to laiko prasideda jo kūrybinė branda. Jis pasirodo kaip gabus rganizato-rius, pedagogas, tapytojas. 1928-1933m. V.Vizgirda dėstė dailę Raseinių, Pagėgių gimnazijose. 1933m. grįžo į Kauną, dėstė piešimą pirmoje dailiųjų amatų mokykloje. Nuo 1930 metų aktyviai dalyvauja dailės parodose, įstoja į Nepriklausomųjų dailininkų draugiją. Dar studijuodamas Paryžiuje, palaikė glaudžius ryšius su J.Vienožinskiu, A.Savickiu ir kt. Gal tuomet pradėjo ryškėti jo meno istoriko ir recenzento gebėjimai. Meno teoretikai pažymi V.Vizgirdą kaip puikų pedagogą. 1932m. jaunieji Lietuvos dailininkai A.Gudaitis, T.Kulakauskas, J.Mikėnas, A.Samuolis, J.Steponavičius susiburia į  „Ars“ grupę. Jos pastangos teigiamai paveikė tolimesnę tapybos raidą. Atsirado naujų kompozicijos ir kolorito ieškojimų, buvo sukurta nemaža reikšmingų, gilios apibendrintos minties paveikslų. Galima drąsiai teigti, kad vienas šios grupės „motorų“ buvo Viktoras Vizgirda.

1933-ieji daugelio kritikų vertinami kaip dailės renesanso metai (būtent tuomet ir kiek vėliau Raseinius papuošė V.Grybo skulptūra, J.Zikaro bareljefai, vienas kitas iškilios architektūros statinys). Tuomet V.Vizgirda, kartu su Neemija Arbitblatu, surengė personalinę parodą Kaune.

V.Vizgirda – vienas Lietuvos dailininkų sąjungos iniciatorių, 1936 ir 1938m. išrinktas jos pirmininku.

1944m., išvykęs iš Lietuvos į Vokietiją, jis nepamiršta pedagoginio darbo. Nuo 1946m. dėsto tapybą Vytautui Ignui ir kitiems Freiburgo dailės mokykloje. Rašo straipsnius į „Dirvą“, „Aidus“ bei kitur.

Apie V.Vizgirdą jo amžininkas dailininkas Antanas Gudaitis yra pasakęs: “(…) Vizgirda – tai subtiliausias mūsų kartos tapytojas, nepralenktas lyrinio jausmo platumu ir jo turtingumu…“ Galima išskirti jo darbus: “Raseinių gatvė“, „Valstiečio sodyba“, „Kaimo gatvelė“,  „Natiurmortas su ąsočiu“, „Kryžkelė“, „Beržoras“ ir kt.

JOKŪBAS DAGYS

Jokūbas Dagys gimė 1905-12-16 Šlepščių kaime (Biržų raj.  neturtingų valstiečių šeimoje. Vaikystėje teko apie 3 metus ganyti gyvulių bandą, vėliau jo laukė berno dalia. 1919 – 1927m. mokėsi Biržų progimnazijoje. Ją baigęs įstojo į Kauno meno mokyklą. 1929m. iš mokyklos buvo atleisti studijų vedėjai dailininkai J.Vienožinskis ir A.Varnas. Dagys perėjo pas skulptorių J.Zikarą. 1932m. baigęs Meno mokyklą, jis pradeda mokyto-jauti  Raseinių gimnazijoje. Apie tuometinę kūrybą jis rašė: “(…) Menas – tautos brangenybė ir pasididžiavimas – čia laikomas privačiu dalyku“. Tuo laiku iškyla mokytojo skulptoriaus J.Dagio darbai: S.Girėno ir S.Dariaus paminklo projektas, sužeisto kario skulptūra ir kiti kūriniai. 1935m. mokytojas suruošia ne tik mokinių piešinių ir darbelių parodą, bet ir platesnį savo skulptūros ir tapybos skyrelį. Mokyklos istorijoje tai  buvo naujovė.

Dailės kritikai linkę manyti, kad skulptoriaus branda prasidėjo nuo 1936 metų. Tuomet jis dalyvavo Vasaros dailės ir Antroje rudens dailės parodose, eksponuodamas 9 darbus. Šios skulptūros tarpusavyje siejamos stilistinio vienumo, ryškėjančio meninio braižo. Po metų skulptorius dalyvavo lietuvių meno parodose Rygoje ir Taline. Dar po metų Kaune surengta jo gana gausi  personalinė paroda . Antrojo pasaulinio karo metu, degant Raseiniams, sudegė skulptoriaus namas su dirbtuvėmis, kur buvo sukaupta jo kūrinių kolekcija.

Nuo 1944m. gyveno užsienyje (paskutinioji gyvenamoji vieta – Torontas, Kanada). Sukūrė skulptūrinių kompozicijų – „Laukų darbininkai“, „Rymojau, rymojau“, antkapinių paminklų, nutapė paveikslų. Jo darbų reprodukcijas spausdino ir apie jo kūrybą rašė „Santara“, „Literatūra ir menas“, „Kalba Vilnius“, „Kultūros barai“, „Dailė“, „Krantai“, „Gimtasis kraštas“, „Naujas Rytas“, „Etiudai“.

Glaudžius ryšius su skulptoriumi per seserį Lidiją Dagytę palaikė Raseinių vidurinės mokyklos dailės mokytoja Birutė Maliauskienė.

Jokūbas Dagys mirė 1989-09-07 Toronte, palaidotas Raseiniuose. 1990m. pavasarį mokytoja Birutė Maliauskienė organizavo parodą, kur kartu su mokinių piešiniais buvo eksponuojami ir buvusio mokytojo Jokūbo Dagio darbai. Teko bendrauti su šviesios atminties mokytoja Lidija Dagyte dėl platesnės informacijos suteikimo apie brolio kūrybą ir gyvenimą. Ji nuogąstavo, kad „Nemuno“ žurnale, straipsnyje apie Maironį, R.Adomavičius publikavo poeto biusto nuotrauką, nurodydamas, kad autorius nežinomas. Tai buvo skulptoriaus Jokūbo Dagio darbas – dovana mokyklai. Apie šį darbą, minint J.Dagio autorystę, buvo rašyta „XXa. lietuvių dailės istorijoje. 1900 – 1940“ T. II.

Skulptoriaus darbų turi Vilniaus dailės muziejus, skaidrių yra Kauno M.K.Čiurlionio muziejuje, labai daug darbų turi Biržų krašto istorijos muziejus. Savo skulptūroms J.Dagys naudojo medį ir ypač cementą, gamindamas iš jo

įvairias imitacijas – dirbtinį granitą, baltą, pilką akmenį. Skulptorius akcentavo darbų medžiagiškumą ir jautė tekstūrą. Jis savaip pratęsė V.Grybo ir kitų Lietuvos meistrų, naudojusių cementą, tradicijas. 1992-03-18 Jokūbo Dagio kapui suteiktas Nr. IP 1252 I. Paminklo vertė istorinė.