Gelbėjimosi ratas – vaikai

Nijolė PETROŠIŪTĖ

Rinkšeliškės Linos Dragūnaitės gyvenimas – itin audringas, tačiau spalvų jame – labai mažai. Pasak vieno pašnekovo, čia būsima tema, keitėsi tik vyrai ir svaigalų pavadinimai, o visa kita gyvenimo dalis stačia galva garmėjo į pražūtį tamsiu tuneliu, kuriuo kartais prašuoliuodavo balti arkliai.                  

Gelbėjo vaikus  

Valdiškos institucijos L. Dragūnaite susidomėjo daugiau nei prieš dešimtmetį, kuomet jai buvo suteiktas socialinis būstas Muziejaus gatvės 6-ajame name. Tiksliau sakant, ne ja susidomėjo, o tuo, kas jai likdavo, kai išsiskirstydavo sugėrovai, t. y. jos vaikais, kurie, kaip prisimena buvę jos kaimynai, basi bėgiojo betoninėmis namo grindimis, buvo murzini, šlapi ir alkani. Savivaldybės įmonės „Raseinių butų ūkis“ vyr. techninis prižiūrėtojas Jonas Kumpikevičius prisimena: L. Dragūnaitė, gyvendama Muziejaus gatvėje, už butą nemokėjo, augo jos įsiskolinimai už įvairias paslaugas, o ji nė nemanė jų bent mažinti, ar gyventi kitaip. Todėl buvo priimtas sprendimas ją iškeldinti nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos, o jos vaikai buvo apgyvendinti vaikų namuose.
   Po iškeldinimo Lina gal pusmečiui prisiglaudė pas netoli Raseinių gyvenantį ūkininką. Bet ir čia Lina be vyrų ir svaigalų ilgai netvėrė, todėl vos po pusmečio vėl nebeturėjo gyvenamosios vietos.   

Bet po to Lina tarsi susiprotėjo, ėmė tvarkingiau gyventi, gavo socialinį būstą. Šįkart Rinkšelių kaimo daugiabutyje, į kurį parsivežė ir savo vaikelius. Bet po kurio laiko Lina „nutrūko“ ir vėl valdiški žmonės skubėjo gelbėti jos vaikų, vėl mažieji atsidūrė vaikų namuose…  

   Taip ir sukosi gyvenimo ratas, vaikus it kamuoliukus mėtant tarp vaikų namų ir motinos glėbio.                    

Susiprotėjo???      

Rajono savivaldybės vicemeras sako, kad pastaruoju metu Lina lyg ir surimtėjo. Kiek benuvažiuotų, randa ją blaivią ir besirūpinančią vaikais. Bet čia nauja bėda išlindo – dar nepilnametė Linos dukra Agnė savo vaikelį susižvejojo, tad mažučiame kambarėlyje tapo itin
ankšta, juolab, kad ir pačios Linos mažiausiajam vaikiukui – vos devyni mėnesiai. Vaikštynėje rėplioja mamos devynių mėnesių sūnelis, o vežimėlyje spurda keturių mėnesių nepilnametės dukters mergytė… Vieno kambario butuke – septyni vaikai ir dvi mamos. 

 „Matydami, kad Dragūnaitė bando pakilti, norėdami išsaugoti vaikams jų prigimtinę teisę augti savo šeimoje, su motina, mes vėl kreipėmės į rajono tarybą, prašydami jai suteikti didesnį, 55,4 kv. m, butą tame pačiame name, dabar turimą vieno kambario butuką paliekant nepilnametei mamytei. Labai tikimės, kad Lina mūsų nebenuvils“, – kalbėjo vicemeras.                   

Tikri apartamentai    

Lina atrakina savo naujojo būsto duris. Dievaži, tikri apartamentai. Dailiai ištinkuotos ir gražiai išdažytos sienos, išvedžioti nauji vamzdžiai, pakeista elektros instaliacija, sutvarkyta šildymo sistema, pastatyta nauja krosnis. Net kiliminė danga išklota. Viskas labai skoningai suderinta. J. Kumpikevičius sako, kad K. Bundonio įmonės „Pokerika“ vyrai būsto remontą atliko kaip sau, o kainavo jis savivaldybei apie 15 tūkst. litų. J. Kumpikevičius aiškina, kaip šis būstas atrodė iki „Pokerikos“ vyrams ateinat: „Viskas buvo išdaužyta, net sienos
išverstos. Čia viskas atrodė kaip po karo. Duok, Dieve, jog ne kartą puolusi moteris gebėtų tai įvertinti ir mokėtų branginti.“   

Vicemeras S. Vaičius primena, kad šitaip stengtasi tikrai ne dėl L. Dragūnaitės, o dėl jos vaikų. Abu vyrai – S. Vaičius ir J. Kumpikevičius – nužvelgę tuščius kambarius, čia pat tariasi, kad ir baldukų gausią. „Tik nebepaslysk, Lina, būk žmogus, nebepaslysk“.     

  Pažadai    

L. Dragūnaitė dievagojasi, kad prie ankstesnio gyvenimo tikrai nebegrįšianti: „Kiek gi gali vaikus skaudinti? Jau ir taip gyvenime daugybę klaidų pridariau. Nenoriu vaikų daugiau prarasti, nenoriu ankstesnio gyvenimo.“ Moteris sakosi ir per anksti mama tapusiai dukrai padėsianti vaikelį auginti, kuriai net elementariausių socialinių įgūdžių trūksta, o ir dukrytė gimė neišnešiota, vos kilogramo svorio.

S. Vaičius primena L. Dragūnaitei, kad valdiškų tarnybų darbuotojai dažnai varstys jos būsto duris, domėsis gyvenimu. Lina skuba pažadėti, kad jie tikrai nieko negero jos namuose daugiau neberasią.    

S. Vaičius atsidūsta: bėda, kad šiame daugiabutyje glaudžiasi ne patys pavyzdingiausieji, ne patys darbščiausieji, tad L. Dragūnaitei išties reikės labai pasistengti, nes pagundų tikrai netrūks. Bet ji turi stengtis dėl savo vaikų.   

Tarsi mero žodžiams patvirtinti laiptinėje pasirodžiusi moteris skuba guostis, kad jai šalta be krosnies. „Liorenciene, mes tau jau sakėme, kad krosnies nepastatysime. Pati privalai tuo pasirūpinti, jei nori šiltai gyventi. Už kokius nuopelnus mes tau turėtume krosnį pastatyti?“ – klausia vicemeras ir čia pat suabejoja, kažin, ar ir pats socialinis būstas šiai moteriai priklauso. Ar tik neatsitiks kažkas panašaus į auksinės žuvelės norus: valdiškos krosnies reikalaudama, ar neliks moteriškė be paties būsto?   

J. Kumpikevičius pastebi, kad gana keistas kai kurių žmonių valdiškų pinigų suvokimas. Girdi, argi valstybė negali, ar valdiškų pinigų tam ar anam gaila ir pan. O kas yra valdiški pinigai? Tai ir mano, mano kolegės Kristinos, kaimo parduotuvės pardavėjos, laiškininko – visų mūsų dirbančiųjų uždirbti pinigai. Valstybė neturi medžio, ant kurio pinigai auga. Buratinas mąstė, kad auga pinigų medis. Bet jo galvelė buvo medinė. Tai negi ir mūsų kai kurie žmonės turi tik Buratino smegenis? Ir L. Dragūnaitei būstą ne valstybė padovanojo. Mes
visi vardan jos vaikų gerovės „susimetėme“ ir dabar turime teisę pareikalauti, kad šią dovaną ji brangintų.                     

Tėvelio atostogos  

Bemąstant apie valdiškų pinigų medį, netikėtai L. Dragūnaitės namuose išlindo dar vienas buratiniškas požiūris. L. Dragūnaitė pasiguodė, kad jos nepilnametę dukrą suviliojęs Nerijus Arcišauskas už  vaiką gauna po 315 litų, bet vaikui išlaikyti jų neduoda. Jaunoji mamytė savo mamą tikslina: „Nerijui apiformino tėvystės atostogas, todėl jis gauna tuos pinigus. Aš jų negalėjau prašyti, nes esu nepilna metė, tai sutvarkė, kad jis gautų.“
  

 Bet ir vėl galai nesueina. Tėvui atostogos būna suteikiamos už prarastą nedarbingumą, vietoje gauto atlyginimo. Ką prarado N. Arcišauskas, jei jis to vaiko neaugina, jei gyvena atskirai? „Nežinau, jis yra iš Viešvilės, jam ten kažką sutvarkė“, – išgirstame paaiškinimą.
Galop išsiaiškiname, kad iš tiesų N. Arcišauskas pinigų negauna, bet jis yra valstybės apdraustas nuo šių metų liepos 28 dienos iki 2014 metų liepos 14 d. Vėlgi lieka neaišku, už kokius nuopelnus jis apdraustas mūsų visų pinigais? Už nepilnametės suviliojimą? Už tai, kad jis savo vaiko neaugina?   

Netoliese esančios trobelės kieme pamatome vyriškį, nešiną kibiru. „Ten ir yra Nerijus“, – paaiškina „uošvė“. Bet kol mes iki trobelės ateiname, Nerijus tarsi skradžiai žemėn prasmego. Viskas atlapota, o žmogaus nėra. Įtariame, kad pasislėpė.  

Beje, mūsų žiniomis, už seksualinius santykius su nepilnamete yra kažkas numatyta ir Baudžiamajame kodekse.      

Mielas skaitytojau, pažadame daugiau pasakojimų iš socialinių būstų gyvenimo. Kadangi mes visi juos suteikiame, išlaikome, visi ir privalome domėtis, kaip elgiamasi su mūsų pinigėliais. Džiaugsimės gražiai radę, gėdinsime apsileidusius. Beje, sako, gėdos jausmą turi
net visiškai degradavę…