[1]Karštą rugpjūčio šeštadienį Gėluvos kaimas dar snaudė, žmonės triūsė apie gyvulius, bet septintą valandą visose gatvėse jautėsi sujudimas. Kas su krepšeliu, kas su kuprinėle skubėjo prie bendruomenės namų – kaimo bendruomenės nariai, pakvietę savo kaimynus ir gerus draugus, susiruošė į Nidą.
Pilnam 53 vietų autobusui riedant pajūrio link žvelgdami pro jo langus gėrėjomės tvarkinga automagistrale, gražiais Žemaitijos miškais, kalvomis. Kiek vėliau kiekvienas prisistatėme, nes kartu keliavo ir svečiai iš Ukrainos, Anglijos. Bendruomenės pirmininkas Jonas Vazgys kiekvienam įteikė keliauninko pažymėjimą, papasakojo apie saugaus eismo projektą „Eismo saugumas bendruomenėse“ ir pravedė viktoriną „Būk saugus kelyje ir kelionės metu“. Teisingai atsakę į klausimus buvo apdovanoti atšvaitais. Neatsitiktinai projekto įgyvendinimas pasirinktas kelionės metu, pačioje judriausioje automagistralėje.
Į Nidą kėlėmės keltu. Apžiūrėjome miestelį, perėjome Nidos žvaigždžių alėja, įrengta Arūno Valinsko iniciatyva. Joje yra vienuolika rankų įspaudų. Ėjome gražiai sutvarkyta marių pakrante su iškeltomis Neringos vėtrungėmis. Stabtelėjome ir prie maestro Vytauto Kernagio skulptūros.
Be abejo, Nidos neįsivaizduojame be uosto. Čia užtrukome kiek ilgiau, nes buvo kuo grožėtis. Jei tradiciškai pagrindinis Nidos gyventojų verslas buvo žvejyba, šiais laikais kurortą valdo turizmas. Tai atsispindi ir uoste – daugiausia pramoginių jachtų.
Pakeliui į kopas galėjome poilsio prisėsti legendiniame Neringos krėsle. Anot legendos, Neringa buvo milžinė karalaitė, audros metu už inkarų traukdavusi iš jūros žvejų laivus, o vėliau gindama žmones nuo audrų supylusi ir pačią Kuršių neriją.
Užkopę į apžvalgos aikštelę ant Parnidžio kopos, grožėjomės nuostabiu gamtovaizdžiu. Tai vienintelė vieta Kuršių nerijos nacionaliniame parke, kur iki šiol išliko pustomų kopų grandinė. Nuo Parnidžio kopos atsiveria Grobšto gamtos rezervate esančių pustomų kopų vaizdas. Jos juda pernešant smėlio smilteles iš priešvėjinio šlaito į užvėjį. Vėjo pustomos smiltys Nerijoje keliauja smėlio vagelėmis, kol užkliūva už augalo. Saugant itin jautrią ir pažeidžiamą baltųjų kopų būseną, reguliuojami lankytojų srautai, atskirtos tam tikros zonos. Kopos viršūnėje stabtelėjome nusifotografuoti prie Saulės laikrodžio. Tai unikali vieta – Kuršių nerijoje saulė leidžiasi ir teka nuo vandens paviršiaus.
Pasidairę po kopas ir pajūrį, vieni pasiliko prie jūros, kiti grįžo į miestelį, treti aplankė vieną iš Nidos simbolių – ant Urbo kalno pastatytą švyturį. Savo aukščiu jis nusileidžia Klaipėdos ir Šventosios švyturiams, tačiau dėl savo vietos ant gana aukštos kalvos yra rekordininkas pagal signalo matomumą.
Nors teko nemažai eiti pėsčiomis, bet nebuvo pavargusių ir dejuojančių, o juk buvo ir tokių, kurie į kelionę leidosi pirmą kartą. Grįždami namo visi kalbėjo tik apie kelionę, skambėjo dainos, o patiems linksmiausiems, aktyviausiems keliauninkams buvo įteiktos šmaikščios nominacijos. Į savo kaimą įsukome jau sutemus, pilni įspūdžių, geros nuotaikos. Už saugią kelionę dėkojome „Raseinių autobusų parko“ vairuotojui.
Ši išvyka – lyg trumpa atokvėpio pauzė prieš nesibaigiančius kasdieninius darbus.
Zita Vazgienė,
Gėluvos kaimo bendruomenės tarybos narė