Gerumu per gyvenimą nešinas

Alfonsas VAIČIULIS

Važiuodamas iš Ariogalos į Ilgižius per Paliepių gyvenvietę, būtinai pravažiuosi pro Gulbinų sodybą. Ji iš tolo pasitinka kiekvieną blyksinčiais saulėje prieangio stiklais ir jaukiai ant laiptų įsitaisiusiais dviem gauruotais meškinais, saugančiais namelius. Šalia švyti kryžius ir šlama didelis sodas. Atsirėmęs prie senos obels kamieno stovi Balys Gulbinas, geraširdiškai šypsosi, klausosi laiko šlamėjimo, tekančio per žmonių gyvenimus. Vėjas taršo jau pabalusius plaukus. Linguoja šakas tarsi rankomis, kažką kalba, pasakoja kažką labai svarbaus. Skleisdamas ramybę, tyliai, švelniai ir raminančiai ošia sodas. Taip gera prisiglaudus prie gyvo kamieno pajausti, kaip gyvybė, žemės gyvybė, kažkur iš gelmių šaknimis kyla į paviršių, brandina vaisius, augina žmogų.

Gimė Balys prieš 93 metus, per pačias Kalėdas, kur gyveno jo tėvai, seneliai, kur toje pačioje atstatytoje sodyboje gynena ir jis su žmona Aldona. Čia gimė ir duktė Roma, dabar dirbanti muzikos vaikų mokytoja Kaune, sūnus Vidas, mokslininkas, habilituotas fizikos mokslų daktaras lazerių srityje.

Gausioje Balio tėvų – Marijos ir Antano – šeimoje augo 4 broliai ir 2 sesutės. Balys jauniausias, paveldėjo iš jų darbštumą ir atjautą žmonėms. Sunkiais laikais, kai bado šmėkla buvo nereta viešnia kaime, paliepiškių akys ankstyvą pavasarį krypdavo į tvarkingų ūkininkų Gulbinų pusę. Tai buvo kaime visų gerbiami žmonės. Svaigalai jų šeimoje buvo nepriimtinas dalykas.                  .

Įsimintina detalė. Kai 1948 m. sudarinėjo sąrašus išvežti žmones į Sibirą, reikėjo dviejų „liudininkų“ parašų prieš Gulbinus, bet neatsirado nei vieno žmogaus, kad prieš juos paliudytų. Pasakoja Balys, užplūsta prisiminimai, nurieda ašara… Patylime. Ir atsistebėti negali, kiek daug žmogus pakelti gali. Lamdė, murkdė gyvenimas, pergyveno du karus, puolė ir ligos, keitėsi valdžios, svetimieji atėmė viską, ką turėjo, teko bėgti nuo savos žemelės, slapstytis… O jis prisimena vien gera, visus žmones mini geru žodžiu

Ilgus metus dirbo kolūkyje prie gaterio, malė grūdus, kalė girnas. 23 metus bažnyčioje grojo vargonais, giedojo. Dar ir dabar retkarčiais prisėda prie pianino, kuris nuo seno stovi jų namuose garbingoje vietoje. Būdamas nestiprios sveikatos, kol galėjo, kol gerai matė, dirbo įvairius staliaus darbus. Jo rankomis atremontuota, papuošta senoji klebonija (dabar kultūros namai), pagražintas bažnyčios fasadas: atstatytos kolonos, pilioriai. Pastatyti 9 kryžiai Paliepių, Diržionių, Ilgižių, Taurupio kaimuose, koplytstulpis bažnyčios šventoriuje, 3 kryžiai Kryžių kalne.  Žmona Aldona maketavo, darė pagražinimus, Balys meistravo kryžius. Taip ir eina abu per gyvenimą iki šiolei.

Neužmiršta ir anūkai Lina, Gintautas, Marius ir Liudas. Pasakoja Paliepių šviesuolis Balys Gulbinas, papildo dukra Roma. Kaip vienodai šviečia jų akyse gerumas ir šiluma. Ir iš kur visa tai žmoguje?

,,Reikia pačiam būti geram, – sako,- tada ir kiti bus geri. Padeda tikėjimas ir judėjimas.” Dar ir šiandien kiekvieną dieną nueina vieną kilometrą. Anksčiau – 3 kilometrus kasdien. Taip ir eina gerumu per gyvenimą nešinas, gerumą aplink sėdamas…                    .

Sėja – amžių amžiais šventas darbas buvo, Perduota tai žmogui nuo pradžių pradžios. Tai gyvybė, kur per kraują srūva, Ją perduodami atgimstame kituos. Sėkime ir sėkime. Sudygs. Gal negreitai, gal mes nematysim. Ką pasėsime, tiktai tas ir paliks, Gal žmogaus vertė visa čia slypi? Gerumu aš nešinas ateisiu, Tu palik tik atviras duris…