GINTAUTAS BALČAITIS

Viktoras Vitkus

Daugelis miestelėnų gerai pažįsta Raseinių kūno kultūros ir sporto mokyklos centro direktorių, megėją keliauti, muzikuoti, Gintautą Balčaitį.

Viktoras Vitkus (toliau V.V. ) kalbina Gintautą Balčaitį (toliau G.B.)

V.V.  Tradicinis klausimas – Kada ir kur gimei, kokias mokymo įstaigas baigei?

G.B. Esu vietinis. Gimiau 1957 metais Betygaloje, Maironio krašte. Ten su tėvais gyvenome neilgai, vėliau persikėlėme į Viduklę, kur baigiau vidurinę mokyklą. Stojau į Kauno kūno kultūros institutą, nes sportas tuomet mano gyvenime buvo jau pirmoje vietoje, tačiau dėl traumos (lūžo koja) tai padaryti nepavyko. Vienerius metus teko mokytis Kauno technikos mokykloje Nr. 23, neoficialiai vadinamoje „Holivudu“. Tai buvo kinomechanikų „kalvė“. Stojau ten dėl to, kad iš tos mokyklos jaunuoliai nebuvo šaukiami į tarybinę armiją. Po metų, sugijus traumoms, sėkmingai įstojau į KKI, kurį baigiau 1981 metais. Gavau paskyrimą į Raseinius. Pradėjau dirbti tuometinėje vaikų ir jaunimo sporto mokykloje lengvosios atletikos treneriu. Vėliau – direktoriaus pavaduotoju. Nuo 1995 metų paskirtas KKSMC direktoriumi.

V.V. Gintautai, ar surandi laiko laisvalakiui? Koks tai laisvalaikis, kokie tavo pomėgiai?

G.B. Hobiai yra įvairūs. Teko užsiiminėti ir karatė, ir daugiakove, tačiau nuo vaikystės traukia kelionės ir muzika. Anksčiau gana aktyviai muzikavau, teko groti įvairiose grupėse, besimokant tame pačiame institute ir vėliau. Štai neseniai mane prikalbino įsilieti į Raseinių kultūros centro grupę JAM. Kelionės daugiau siejasi su darbu, teko lankytis daugelyje šalių.

V.V. Prakalbome apie muziką. Kokią muziką mėgsti?

G.B. Pomėgių spektras yra platus. Mėgstu gerą klasikinę muziką, alternatyvines kryptis, tarp jų ir roką. Gal tik, tiesiai ir šviesiai tariant, nemėgstu dabartinio lietuviško popselio, kuris paprasčiausiai „glušina“ žmogų, verčia jį virsti mašina. Tai – pusiau kičinis reiškinys.

V.V. Ar yra bendrų šeimyninių pomėgių?

G.B. Tai pirmiausiai kelionės. Keliauta nemažai, aplankyta daug vietų. Tačiau kiekvienas šeimos narys turi ir atskirus pomėgius, kartais juos sujungti yra sunku. Neseniai visa šeima pradėjome važiuoti  dviračiais. Tai yra labai smagus ir sveikas užsiėmimas. Dalyvaujame žygiuose ne tik Lietuvoje, bet ir aplankome draugus užsienyje.

V.V.  Esi tikras raseiniškis, čia gimęs, augęs ir dirbantis. Ar  netraukia vietinė politika?

G.B. Klausimas ne tiek įdomus, kiek standartinis. Paprastai tokiuose miestukuose, kaip Raseiniai, žmonės vieni kitus pažįsta, o jeigu tave kiek daugiau mato, politiniai klausimai neaplenkia. Teko gautine vieną kvietimą dalyvauti partijų veikloje, tačiau mano nuostata –sportas, kultūra turėtų būti depolitizuoti, prieinami absoliučiai visiems žmonėms. Tai, žinoma, nereiškia, kad būnant vienoje ar kitoje partijoje nukentėtų darbas, tačiau priklausant kuriai nors politinei grupuotei, kitos politinės jėgos į tave pradeda žvelgti nepalankiai. Sportas privalo dominti visus žmones, nepriklausomai nuo politinių nuostatatų. Toks yra mano credo.

V.V.  Sutinku su tavo mintimis, bet ir pats žinai, ir tai tvirtina mūsų bendri pažįstami, kad dalyvavimas politikoje padeda „išsilaikyti“ vienoje ar kitoje vietoje.

G.B. Taip, labai teisingai pastebėta, tačiau aš nesilaikau įsikibęs savo darbo vietos. Kiek buvo įvairių politinių krypčių, rajono merų, su visais pavyko dalykiškai bendrauti, jiems padedant spręsti bendrus reikalus. Sutinku, kad priklausymas vienai ar kitai partijai, duotų dividendų, tačiau pavyksta darbuotis sporto labui ir be to. Noriu pažymėti, kad gerai bendradarbiauju su visomis partijomis.

V.V. Palikime nuošaly vietinę ir nevietinę politinę rutiną. Grįžkime prie sporto renginių. Ar jų užtenka  vasarą? Ar šiuo laikotarpiu nesijaučia atoslūgio?

G.B. Tikrai neklysti. Bendras metinių renginių skaičius yra solidus. Per mėnesį buvo 25-30 renginių. Vasarą, jūreivių slengu, yra štilis. Žmonėms reikia atsikvėpti, atostogauti. Žinoma, vasarą norėtųsi aktyvinti veiklą. Čia būtina pažymėti rajono seniūnijų vykdomus sportinius renginius. Seniūnai nori daryti atskirus renginius, skeptiškai žiūri į bendras rajonines varžybas Raseiniuose. Juos reikia suprasti, nes viską nusako lėšų trūkumas. Nors ir čia daugiausiai lemia geras noras, organizuotumas. Seniūnijoms lengviau ir paprasčiau daryti sportinius renginius pas save. Toks vasarinis sportinis štilis yra visoje Lietuvoje.

V.V.  Mano galva, vasaros metu menkai naudojamas stadionas. Daugiau čia vyksta koncertų, o ne varžybų, nors jo priedermė yra tarnauti būtent sportui.

G.B. Žinoma, tiesioginės stadiono funkcijos yra sporto vystymas. Stadionas iš išorės atrodo galbūt gražiai – plastikinės kėdės, prižiūrima veja, tačiau jį jau reikia restauruoti. Vėl tenka mąstyti apie nemažus pinigus. Kalbant apie Raseinių futbolą, reikia pažymėti, kad jis gyvuoja sunkokai. Yra susibūrusi mėgėjiška komanda, kuri atstovauja rajonui Kauno apskrities pirmenybėse. Tačiau futbolo žaidėjus ugdyti privalu nuo mažens, o tam reikia profesionalių trenerių. Ieškome jų, bet specialistų pasiūlos nėra. Nevykstant dėl objektyvių priežasčių varžyboms, tenka kompensuoti stadiono užimtumą sportiniais kultūriniais renginiais.

V.V. Ar sudėtinga pasikviesti į Raseinius sportininkus iš kitur? Pavyzdžiui, kad ir Lietuvos galiūnus?

G.B. Galiūnus, kaip Jurbarkas, galėjo kviestis ir Raseiniai, tačiau čia yra sąlyga – reikia įsteigti iki 20 000 Lt prizinį fondą. Sportininkai atsiveža visą įrangą, jiems reikalinga tik vieta ir minėtas fondas, todėl teko to atsisakyti.

V.V.  Gintautai, ačiū už pokalbį. Nors sportas šiandien jaučia ženklų lėšų apkarpymą, linkiu tos neblėstančios energijos ir pasišventimo mėgiamam darbui.