Juozapas MAŽINTAS
[1]
Girdai?i? kaimas – tai sena gyvenviet?, ?sik?rusi netoli Raseini? miesto tarp keli? ? Betygal? ir Grinkišk?. Tame tarpukelyje kaim? nuo Raseini? miesto skiria tik Arškaini? kaimas su garsiosiomis kapin?mis.
Rašytiniuose šaltiniuose Girdai?iai jau minimi apie 1380-uosius metus, kai ruošiantis Kulikovo m?šiui Žemaitijoje buvo formuojami Lietuvos didžiojo kunigaikš?io Jogailos lietuvi? pulkai. Pasakojimuose apie Lietuvos karininkus ir kareivius, dalyvavusius tame m?šyje, yra užsiminta apie Girdai?io veiksmus pasitraukiant ? Pskov?, kai iš jo kaimo iš?jo 7 rus? ir 2 vokie?i? kareiviai ir negr?žo… Lietuvoje yra daug kaim?, kuri? pavadinimas kil?s nuo ten gyvenusi? žmoni? vard? arba pavardži?. Vadinasi, senov?je toje vietov?je pirmieji gyventojai buvo vardu Girdai?iai. V?liau, kai 1416-1421 metais Raseiniuose buvo pastatyta bažny?ia, Girdai?i? kaimas minimas bažny?ios metrik? knygose, kuriose registruoti t? laik? parapijie?i? bažnytiniai aktai: gimimo, santuokos ir mirimo. Metrik? knygose užrašyta ir t?v? socialin? pad?tis, pvz., valstietis, tarnautojas, karys, dvarininkas, bajoras ir t. t. Aprašyta net kokiu b?du krikštyta – tik šv. vandeniu ar su visomis Krikšto sakramento paslaptimis. Archyvuose suradau, kad mano senel? Viktorija Vasiliauskait? 1883 metais pakrikštyta su visomis šv. Krikšto paslaptimis. Si?lau kiekvienam archyvuose pasidom?ti savo kilme, gal kai kas iš girdaitiški? gal?s pasididžiuoti turintys bajor? ar net kunigaikš?i? kraujo… Metrik? knygose randame žini? apie tai, kad nuo XV a. Girdai?iuose nuolatos gyveno gausios šeimos, kurios bendravo su aplinkiniais ir tolimesniais kaimais. Dabar savotiškai ?domu pavartyti sen?sias bažnytines metrik? knygas. Priklausomai nuo laikotarpio, jos rašytos ?vairiomis kalbomis: iki 1572 m. – lotyn? kalba, susijungus LDK su Lenkija ? bendr? valstyb? – Že?pospolit?, rašytos lenk? kalba. Po Že?pospolitos žlugimo ir Lietuv? prijungus 1795 m. prie Rusijos imperijos, rašytos rus? kalba. Tik 1918 m. atk?rus Lietuvos valstybingum?, valstybin? ir bažnytin? raštvedyba vedama lietuvi? kalba.
[2]Šiandien mums ne tiek svarbu, kokia kalba rašytos metrik? knygos ir kiti archyviniai aktai, kiek svarbu, kad juose atrandame ir galime steb?ti amži? kaitoje savo prot?vi? kart? sek? ir gimtojo Girdai?i? kaimo vard?.
Svarb? vaidmen? kaimo raidai tur?jo pašon?je esantis administracinis centras, kadaise buv?s Žemaitijos sostine – Raseini? miestas. Visi kaimo keliukai ir takai veda link Raseini?. Visais laikais jais keliavo girdaitiškiai ? bažny?i?, turg?, valdžios ?staigas. Per paskutin?j? šimtmet? pla?iausi? bryd? išmyn? vaikai, tiesindami ir platindami keli? ? mokykl?. Ši? laik? paradoksas – dabar keliukai virto keliais, tik keliautoj? beveik nebeliko.
Vladislovui Vazai materialiai remiant, 1632-1648 m. Raseiniuose ?sik?r? dominikon? vienuolija. Vienuolynui priklaus? daug aplinkini? žemi?, tarp j? ir Girdai?i? kaimas. Pagal 1832 m. surašymo duomenis, vienuolynui priklaus? Al?j? palivarkas ir Skirb? dvaras su Arškaini?, Barai?i?, Girdai?i? ir Meišt? kaimais. Vienuolyno archyviniuose dokumentuose galima rasti daug žini? apie kaim? ir jo žmones.Girdai?i? kaimas, jo žmon?s, j? papro?iai, apranga, pamaldumas gražiai aprašyti 1862 metais išleistoje Motiejaus Valan?iaus knygoje „Palangos Juz?“.
Carin?je Rusijoje, kurios sud?tyje tada buvo ir Lietuva, panaikinus baudžiav? ir siekiant uždaryti sunykus? vienuolyn?, 1859 m. vienuolynui priklausiusios žem?s prad?tos išpardavin?ti ten gyvenusiems bajorams ir valstie?iams. Pirmaisiais Girdai?i? kaimo žem?s savininkais, kaip skelbia rus? kalba surašytas archyvinis dokumentas, tapo šie laisvieji valstie?iai: Kazimieras Vasiliauskas, Tamošius Mažintas, Petras Baltrušaitis, Dementijus Urbas, Antanas Baltrušaitis, Andriejus Možeika, Pranas Vaitkus, Michailas Mikutovi? ir Vincas Urbanovskis. Iki m?s? dien? kaime gyveno tik Vasiliauskai, Mažintai, Urbai, Baltrušai?iai. Laikui b?gant kaimo gyventojai keit?si – išvyko vieni, atvyko kiti.
Tada valstie?i? išpirktos žem?s dar buvo suskirstytos r?žiais, išm?tytais po viso kaimo teritorij?, tod?l darbas jose buvo nenašus. 1913 metais vykdant žem?s reform?, Girdai?i? kaimo gyventojams priklausiusi žem? buvo skirstoma ? vienkiemius. Prasid?jus Pirmajam pasauliniam karui, ta reforma užtruko. Ji buvo toliau t?siama tik 1918 metais valstybingum? atgavusioje Lietuvoje. 1923 met? surašymo duomenimis, kaime buvo 14 ?ki? su 82 gyventojais. Paskutin?s, jau nepriklausomos Lietuvos žem?s reformos metu matininkas Sergijus Sigliukas 1933 m. Girdai?i? kaime suformavo 235,06 ha žem?s sklyp? ir suskirst? ? 25 vinkiemius. Dalis žem?s buvo paimta iš Gruzdišk?s kaimo, o 2,76 ha sklypas (durpynas) paliktas bendram naudojimui. V?liau dalis ?kinink? padidino savo sklypus, nusipirk? žem?s iš bankrutavusio Ži?kišk?s
dvaro, kiti prisijung? sklypus iš gretim? kaim?, susituok? su žem?s sklypo savininku ar savininke.
[3]Aš kaim? prisimenu jau susiformavus?, išsiskirstyt? ? vienkiemius. Mano vaikyst?s metais kaime jaut?si žmoni? entuziazmas, dvasinis pakilimas. Visi steng?si kuo geriau, gražiau ?sikurti savo sklypuose: stat?si ir perstatin?jo namus, sodino sodus, pl?š? dirvonus, pirkosi veislinius gyvulius ir t. t.
Apie sen?j? kaim? prisimenu tik iš t?v? ir seneli? pasakojim?. Kaip gaila šiandien, kad tiek mažai j? užsiliko mano galvoje… Prisimenu, kaip visi didžiavosi, kad seniau kaimas tur?jo savo pu?iam?j? orkestr?. O buvo taip: Raseini? restorano orkestre grojo muzikin? pasiruošim? turintis Antanas Petrauskas. Kart? per jaunimo šokius jis susipažino su girdaitiške panele Maryte Baltrušaityte, v?liau j? ved? ir apsigyveno kaime.
Kaimynyst?je gyven?s Izidorius Mažintas buvo neblogas organizatorius. Jis sub?r? kaimo jaunimo grup? ir papraš? A. Petrausko pamokyti juos groti, par?m? materialiai superkant muzikos instrumentus. Taip susik?r? Girdai?i? kaimo pu?iam?j? orkestras. Vaikinai, pasirodo, buvo nesugriuv?. Po pirm?j? pasisekim?, kad kit? kaim? mergos nežinot? orkestrant? tikr?j? vard?, susigalvojo sau pravardes: kontrabosu groj?s Dzidas Mažintas buvo vadinamas Batka, klarnetistas Vytautas Živatkauskas – Bistras, trimitininkas Jurgis Baltrušaitis – Pu?ka, antrasis klarnetistas Stasys Urba – ?irškinas, b?gnininkas Povilas Mažintas – Maikiu. Nuo orkestrant? pravardžiavimasis paplito ir tarp kit? kaimo vyr?. Prisimenu tokias pravardes kaip Dotkis, Klap?ius, Ševa ir kt. Kai kam tos pravard?s taip prigijo, kad jomis, kaip tikromis pavard?mis, vadino visus šeimos narius, net an?kus.
[4]Visos šalies svarbiausieji ?vykiai paliesdavo ir Girdai?i? kaimo žmones. Prasid?jusi emigracijos banga ? svetimus kraštus išviliojo ir girdaitiškius. Taip 1903 metais ? Amerik? išvyko Juozapas Vasiliauskas, v?liau ten išvyko Stasys Mažintas, Stasys Urba, Veronika Vasiliauskait? /Urbien?/, Petronel? Vasiliauskait?/Šukien?/, dar v?liau, prasid?jus karo neramumams, ten išvyko klierikas Jonas Butkus. Išvykdavo girdaitiškiai ir ? kitus kraštus, dažniausia ? Rusij?. Ten studijuoti farmacijos buvo išvyk?s Zenonas Živatkauskas. Baig?s mokslus ir padirb?j?s Rusijoje, sugr?žo Lietuvon ? Pasval?, atidar? savo vaistin? ir ilgus metus ten s?kmingai provizoriavo.
Nepriklausomos Lietuvos metais visos šalies vyrams, tarp j? ir girdaitiškiams, svarbi buvo pri-valoma tarnyba kariuomen?je. Ten vyravusi griežta tvarka iš paprast? artoj? išugdydavo šaunius vyrukus. Rikiuot?s ir žygio pratybos keisdavo k?no laikysen? – jie b?davo pasitemp?, o asmens higieniniai reikalavimai išmok? drabuži? ir avalyn?s prieži?ros; ginkl? ir amunicijos valymas bei tvarkymas v?liau, po demobilizacijos, atsiliepdavo priži?rint ?kio padargus ir arklius. Kaime pasilikusi? paneli? ir artim?j? ilgesys vert? rašyti laiškus, parinkti meilesnius žodžius, gražiau juos parašyti, o tai padaryti prie dalgio most? pratusia ranka nebuvo lengva… Tarnav? kariuomen?je kit? atžvilgiu tarsi pakildavo ? aukštesn? visuomenin? lyg?, gabesnieji užsitarnaudavo karinius laipsnius ir labai tuo didžiuodavosi bei kit? buvo gerbiami.
Vokie?i? okupacijos metais kaimo žmon?s jaut? nerimo d?l rytojaus: keit?si pinigai, buvo užd?tos prievol?s, karo reikm?ms paimami geresni arkliai, tvirtesni vežimai,
pasid?jo žyd? naikinimo baisumai… Art?jant karo frontui iš ryt?, prasid?jo nauji b?kštavimai, jaudino žinios apie rus? partizan? nuverstus traukinius, susprogdintus tiltus, apie b?sim? kolchozin? santvark? ir naujus tr?mimus pas balt?sias meškas… Ta?iau per tuos neramius laikus kaimas rimtesni? sukr?tim? nepatyr?.
Priart?jus frontui, vokie?iai Raseini? gynybai gerai ?sitvirtino mieste ir jo prieig? aukštumose, tod?l m?šiai d?l miesto iš abiej? pusi? buvo nuožm?s. Miestas buvo sugriautas, o aplinkiniai kaimai ir Girdai?i? kaimas nuniokoti. Dalis pastat? sudeg?, kiti išardyti apkas? sutvirtinimui. Pasislinkus frontui ? vakarus, kaime liko užminuoti laukai, nukloti sudegusiais ir susprogdintais tankais bei karin?s amunicijos laužu, visur m?t?si ?vair?s šaudmenys, tai buvo labai pavojinga, ypa? smalsiems vaikams. Gerai, kad t?vai t? ruden? neleido vaik? ? mokykl?, bet vis tiek pasitaikydavo ?vairi? susižeidim? ir net mir?i?. Nuslinkus frontui tolyn, užnugario rus? kareiviai skub?jo kuo grei?iau t? lauž? išvežti perlydymui ir nauj? ginkl? gamybai. Gerai prisimenu, kai ankstyvais rytais kareiviai t? lauž? dujiniais aparatais pjaustydavo ir rankiniu b?du kraudavo ? savo mašinas ir valstie?i? mobilizuotus vežimus, garsiai šaukdami „ras, dvaaavziali!!!“
Netrukus po karo prasid?jo kolektyvizacija. Girdai?i? ir Arškaini? kaimai buvo suvaryti ? „Prabaudos“ kol?k?. Pirmuoju kol?kio pirmininku išrinktas arškainiškis Vincas
Zaranka. Kaime prasid?jo naujas kolektyvinis gyvenimas. Jis buvo kaimo žmon?ms ne?prastas, nes visi lauko darbai buvo atliekami tik kolektyviai. Be brigadininko komandos niekas nežinojo, k? veiks rytoj. Darbas buvo sunkus, sl?g? nežinia – k? uždirbsi, iš ko pragyvensi ir šeim? išlaikysi. Toks darbas buvo nenašus.
[5]Patyrusi? kolektyvinio darbo organizatori? nebuvo, tod?l „Prabaudos“ kol?kis, kaip ir kiti visos šalies pirmieji kol?kiai, greitai nusigyveno. Taryb? valdžia prad?jo nauj? vaj? – kol?ki? stambinim?. Taip „Prabaudos“ kol?kis buvo sujungtas su gretimu Gruzdišk?s kaimo A. Ždanovo vardo kol?kiu (Andriejus Ždanovas buvo vienas žymiausi? stalininio laikotarpio ideolog?). Naujasis darinys pavadintas Taryb? S?jungos didvyr?s Maryt?s Melnikait?s vardo kol?kiu. Girdai?i? kaime liko tik naujojo kol?kio brigada. Kol?kis išsilaik? iki Lietuvos nepriklausomyb?s atk?rimo 1990 metais.
Kol?kiniai metai buvo kaimo tušt?jimo metais. Jaunimas, baig?s mokykl?, skirst?si kur kas gal?jo. Vieni ?sik?r? Raseiniuose, kiti išvyko mokytis ? aukšt?sias mokyklas bei kitas mokymo ?staigas ir jas baig? ? kaim? negr?žo. Jaunimo b?ta gabaus: 8 baig? aukšt?sias mokyklas, 9 – technikumus (dabar kolegijos), 6 ?gijo darbininkiškas specialybes. Aprašomo laikotarpio kaimo jaunimas dabar jau garbaus amžiaus: 5 perženg? 80-me?io slenkst?, 8-i? amžius tarp 70 ir 80 met? ir tik pus? dar darbingo amžiaus.
Kuo daugiau mums met?, tuo dažniau ir ryškiau pajuntame, kad vaikyst?s dien? prisiminimais mes klaidžiojame kažkur po gimtojo kaimo pievas, takus, iš naujo susipaž?stame su kaimynais, kartais j? ilgim?s… Su vienu kitu pasikalb?jus, nutarta sukviesti visus dar gyvus girdaitiškius ? susitikim?. Visi surastieji pritar? ir palaik? toki? iniciatyv?. Susirinkus bus graži proga pasikalb?ti, prisiminti žymesnius kaimo žmones ir svarbesnius ?vykius.
Ryškiausiai ?simin? keli gimtojo kaimo žmon?s ir ?vykiai. Pirmiausia – Izidorius Mažintas. Kaimynai ? j? kreipdavosi sutrumpintu vardu – Dzidorius, Dzidas, bet už aki? visas kaimas j? vadino nuo orkestro laik? prigijusia pravarde – Batka. Jo s?nus Vytautas (Batkiukas) buvo organizuotas vaikinas, dirbo apylink?s sekretoriumi, bet suaktyv?jus miško broli? veiklai pasuko j? takais – tapo materialinio apr?pinimo skyriaus vadu. R?m? juos maistu, apranga, avalyne ir pinigais, ta?iau valdžios buvo susektas ir nuteistas ilgiems metams kal?ti. Tik po J. Stalino mirties paleistas. Sugr?ž?s ? kaim? ved? pirmojo ,,Prabaudos“ kol?kio pirmininko dukr? Birut?, užaugino šeim?, sutvark? sodyb? ir iki pat mirties pragyveno kaime.
Tik frontui pra?žus per Lietuv?, ? sovietin? kariuomen? buvo mobilizuotas Antanas Mažintas. Karo keliais nu?jo iki Berlyno, buvo sužeistas. Sunku net ?sivaizduoti, kokius išgyvenimus reik?jo ištverti kaimo vaikinui: nemok?damas rus? kalbos tur?jo suprasti vad? komandas, orientuotis nepaž?stamame krašte karo s?lygomis, kai šalia siaut?jo mirties šm?kla… Po karo Antanas sugr?žo ? kaim?, suk?r? šeim? su Maryte Judickaite iš Paraseinio kaimo ir išgarsino gimin? visame rajone tuo, kad augindamas du vaikus dar susilauk? ir trynuk?… Jauniausias s?nus Vidmantas, pašauktas ? privalom? tarnyb? sovietin?je armijoje, taip pat kariavo – Afganistane. Dabar karo veteranas s?kmingai ?kininkauja Dz?kijoje.
[6]Visi sveiki, atitinkamo amžiaus sulauk? kaimo vaikinai buvo mobilizuoti ? soviet? armij?. Štai Jonas Vasiliauskas baigiantis karui buvo pašauktas ? kariuomen?. Sugr?ž?s vaizdžiai pasakodavo, kaip šalies – nugal?tojos kareiviai Voroneže buvo laikomi pusbadžiu. Dažnai tarnybos metu pagalvodavo, kaip su didžiausiu malonumu valgyt? lyg skan?st? kr?voje paliktus pašarinius runkelius.
?domiai susiklost? orkestranto Vytauto Živatkausko s?n? likimai. Jo vyriausias s?nus ?eslovas buvo pašauktas ? soviet? kariuomen? ir tarnavo Vakar? Ukrainoje. M?go nesivaržydamas apie visk? plep?ti. Prasitar? draugams, kad einant ? sargyb?, kai išduodami ginklai, reik?t? kartu sprukti ? tuometin? ?ekoslovakij?. Apie tai nugirdo politrukas, prad?jo sekti. Kart? ant „taut? vado“ J. Stalino portreto, kab?jusio „raudonajame kampelyje“, kažkas nupieš? raitytus ?sus. ?tarimas krito ant ?eslovo. J? tard? ir nuteis? 10-?iai met? kal?ti. Sugr?žo tik po J. Stalino mirties. Vytauto jaunesnis s?nus Jonas taip pat buvo pašauktas ? soviet? kariuomen?, irgi tarnavo Ukrainoje. Ten susipažino su ukrainiete Olike (taip j? v?liau vadino girdaitiškiai), susituok? ir su žmona laimingas sugr?žo ? kaim?. Kaimo istorijoje tai pirmoji nuotaka iš tokio tolimo krašto. Iki tol kaimo vaikinai vesdavo savo ar aplinkini? kaim? merginas.
Jiems gim? dvi dukros – Rasa ir R?ta. Dabar jos suk?rusios savo darnias šeimas. R?ta tebedirba paveld?t? senelio žem?. Jos šeimoje auga du s?n?s, o šiemet gim? dukrel? Eglut?, kuri dabar yra Živatkausk? gimin?s genealoginio medžio, giliai suleidusio šaknis ? Girdai?i? žem?, virš?n?je.
?domu prisiminti Zenon? Živatkausk? (anks?iau min?tas provizorius – jo d?d?). Dvi Zenono seserys – Monika ir Zofija – buvo ištek?jusios už pusbroli? Izidoriaus ir Povilo Mažint?, o jauniausioji jo dukt? Regina taip pat ištek?jo už Mažint? gimin?s atstovo Stasio. Matyt gamtoje yra kažkokia sunkiai suvokiama jaun? širdži? trauka, kartais vadinama bioritm? suderinamumu…
Zenon? Živatkausk? ?domu prisiminti ir gyvenimiškose situacijose. Vokie?i? okupacijos metais ar dar anks?iau jis tur?jo Raseiniuose knygyn?. Tais laikais parsivežti knyg? mašinomis buvo brangu, o Girdai?iuose gyveno Jonas Mažintas, kuris laik? aukštus, stambius arklius, tur?jo didel? vežim? ir greta ?kio darb? vert?si krovini? pervežimu. Jis ir veždavo knygas ? Z. Živatkausko knygyn?. Knygos mažo t?rio, bet sunkios, tod?l vežim? dažnai perkraudavo – kelion?je ištirpdavo aši? guoliai, subyr?davo ratai. Tarp kaimo vyr? b?davo smagi? kalb? technikos tobulinimo klausimais.
Pamin?tinos Zenono Živatkausko dukterys – dvyn?s. Birut? Laurinaitien? mokytojavo Raseini? vidurin?je mokykloje, mok? istorijos ir gimtojo kaimo vaikus.
Antroji dukt? Ramilda Petreikien?, girdaitiški? sutrumpintai vadinta Rame, ilgus metus dirbo Raseini? ligonin?je vyr. sesele. ? j?, kaip savo kaimo žmog?, girdaitiškiai dr?siai kreipdavosi patarim? sušlubavus sveikatai.
Girdai?iuose nebuvo stambi? ?kinink?, gal tod?l kaimo nepaliet? li?dnai pagars?j? sovietme?io tr?mimai. Nei viena šeima nebuvo ištremta, nors dauguma, išgird? apie galim? tr?mim?, ne visada nakvodavo namuose.
[7]Dvar? buvo aplinkiniuose kaimuose – Gruzdišk?s, Kalniški?, Ži?kišk?s. T? istoriškai susiklos?iusi? tvark? suman? pataisyti Vytautas Butkus. Jis, baig?s vidurin? mokykl?, ?stojo ? Lietuvos žem?s ?kio akademij?, baig? agronomo specialyb?, Ariogaloje buvo išrinktas kol?kio pirmininku, v?liau vadovavo dar dviems ?kiams, o po 1990 met? sugr?žo ? gimt?j? kaim?. Vytautas atsi?m? paveld?t? t?v? žem?, supirko laisvas aplinkines žemes ir tapo kaime pirmuoju ši? laik? s?kmingai ?kininkaujan?iu dvarininku – pl?t? sodyb?, ?veis? sod?.
Dabar kaimas baigia išnykti – iš buvusi? 25-i? beliko tik penkios sodybos. J? šeimininkai jau garbaus amžiaus. Kad kaimas neišnykt?, visa viltis – jaunimas. ?ia žem?s derlingos, geri keliai, netoli ir miestas, ir srauniosios Dubysos graž?s sl?niai. Jau yra vilting? keli? jaun? šeim? ketinim? ?sikurti kaimo sodybose… Reikia tik nedidelio stimulo, kad kaimas atsigaut? kaip kadaise – mano vaikyst?s metais, kai ?ia virte vir? gyvenimas. Dauguma šeim? buvo daugiavaik?s, vasar? ganyklos pilnos galvij? ir arkli?, tvartuose žvieg? kiaul?s, laukian?ios iš lauk? gr?žtan?i? šeimi-nink?, ant tvor? giedojo gerklingi gaidžiai, pranašaudami or? permainas, kiemuose p?škavo pasip?t?liai kalakutai. Laukai, nors ir išraižyti ežiomis ir takais, vilnijo javais, dauguma sodyb? skendo soduose.
Susitikimo išvakar?se noriu nuoširdžiai palink?ti jaunyst?s dien? kaimynams, tarp j? ir giminai?iams, pakilios nuotaikos, bent laikinai pamiršti negalavimus ir kasdieninius r?pes?ius. Tai puiki proga prisiminti savo gyvenimo keli?, patirti dvasin? atgaiv?, sugr?žus ? jaunyst?s dien? aplink? ir artim? žmoni? rat?. Iki susitikimo!