Arūnas DAMBRAUSKAS 
[1]
Nebeliko ką pragerti
Girtuoklio Jono Kiauradančio galimybės buvo neribotos: jis galėjo pragerti bet ką. Tačiau vieną dieną Jonas pasijuto gilioje krizėje – nebuvo ką pragerti.
Mielai būtų pragėręs tėvynę. Tačiau nežinojo, kaip tai būtų galima padaryti.
Iki šiol jam pavyko pragerti tik artimųjų turtą, savo sąžinę ir garbę, tačiau širdimi jautė, kad yra pajėgus pragerti kur kas daugiau nei iki šiol.
Negalėdamas realizuoti visų savo gebėjimų ir patirties, jautėsi nesuprastas, atstumtas. Ir Lietuva jam atrodė svetima. Tai šalis, kurioje jau nebėra ką pragerti, nes viskas išvogta. Ir konkurencija – labai didelė. Aplinkui pilna varžovų, pasirengusių akimirksniu pralėbauti viską, kas dar neišvogta ar ne vietoje padėta.
,,Ir valstybė nuo mūsų nusisuko. Nesukuria paprastiems žmonės gerovės. O jei tik sukurtų, mes ir pačią gerovę, brač, nedelsiant pragertumėm. O dabar aš ir mano broliai turime vaikštinėti be darbo ir tikslo“, – liūdnai mąstė Jonas.
Nusprendė gelbėti parduotuves
Kartą Jonas per radiją išgirdo įdomią žinią: buvo pranešta, kad smulkias kaimo parduotuves nuo bankroto gelbėja stipraus ir pigaus alaus pirkėjai.
Jonas nuo seno priklausė būtent šiai pirkėjų kategorijai. Buvo puikiai įvaldęs labai nekokybiškų svaigalų vartojimo amatą. Todėl pajuto profesinį azartą, pasididžiavimą ir pasiryžimą visomis išgalėmis remti smulkių kaimo parduotuvių verslą Raseinių rajone.
Tačiau iš kur gauti lėšų rėmimui? Ką pragerti, kai viskas aplinkui taip negailestingai išvogta?
Tuomet Jonui gimė verslo planas. Jis kreipėsi į Raseinių rajono savivaldybės administraciją, kad ši kasdien skirtų pašalpas pigiam alui pirkti ir tokiu būdu įžvalgiai paremtų rajone iki šiol veikiančias smulkias parduotuves.
Šį savo kreipimąsi Jonas paskelbė rėksmingu balsu po savivaldybės langais.
Buvo iškviesta policija. Taip Jonas atsidūrė areštinėje. Šioje konferencijų salėje jis susitiko su kitais smulkių kaimo parduotuvių rėmėjais – profesionaliais pigaus alaus vartotojais.
Reikės autobusų
Jie išsamiai aptarė verslo planą, kuriame gana svarbus vaidmuo teko savivaldybės įmonei ,,Raseinių autobusų parkas“.
Pagal Jono pasiūlytą projektą, ši įmonė turėjo skirti autobusą, kuriuo pašalpas pigiam alui gavę smulkių parduotuvių rėmėjai būtų reguliariais maršrutais vežiojami po parduotuves, kad prekybos tinklo rėmimas vyktų kuo intensyviau, nepertraukiamu grafiku.
Areštinės konferencijų salėje buvo surengtas simpoziumas: ,,Pilstukas. Praeities tradicijos ir dabartis“.
Profesionalus savadarbių svaigalų vartotojas ir gamintojas P.Mėlynausis pasiūlė pigų alų prilyginti nereceptiniam medikamentui ir pardavinėti jį vaistinėse, tokiu būdu užtikrinant paramą ne tik smulkioms kaimo parduotuvėms, bet ir vaistinėms.
Prisiminė šlovingus laikus
Istorinę tradicinio pilstuko ir pigaus alaus vartojimo kultūros apžvalgą perskaitė J.Kiauradantis.
Pranešėjas apgailestavo, jog Lietuvoje įsiviešpatavo gūdūs pilstuko draudimo laikai.
Daug karčių žodžių skirta kaimo sodybas įkūrusiems verslininkams, kurie svečius vaišina namų gamybos degtine. ,,Tai yra pilstuko klastojimas. Todėl tokią veiklą siūlyčiau vertinti kaip pasikėsinimą sukčiauti“, – kalbėjo J.Kiauradantis.
Simpoziumo dalyviai su pasididžiavimu prisiminė tuos garbingus laikus, kai nagingi vietiniai gamintojai pilstuką galėdavo išvaryti iš malkų, senų padangų, kerzinių batų, subrandintų skudurų raugo.
O kokie būdavę pilstuko gėrimo ritualai sengirėse…Slaptos apeigos… Susirinkdavo tuomet Pilstuko ordino riteriai – tikri aristokratai, net pamėlynavę nuo mėlyno kraujo. Visi liekni kaip karklai, sveriantys ne daugiau nei trisdešimt keturiasdešimt kilogramų. ,,Būk sveikas, brolau“, – tardavo slaptųjų apeigų dalyvis šalia it karklui linguojančiam bendražygiui. ,,Į sveikatą“,- atsakydavo bendražygis ir abu ryžtingai ištuštindavo plastmasines talpas, sklidinas iš kareiviškų batų ir kvapnių autkojų išvaryto pilstuko. Tuomet juos supurtydavo baisus drebulys, vyrai suriaumodavo kaip traktoriai ir krisdavo lyg pakirsti patrankos šūvio. O jų vėlės nušlitiniuodavo tiesiai į pragarus.
Rezervai – užsienyje
Gyvus likusius Pilstuko ordino riterius nuožmiai persekiodavo skriaudėjai. Belsdavosi į duris ir grasindavo: ,,Atidarykit, špyga taukuota“.
,,Išgrauškit“, – narsiai atrėždavo bebaimiai, išsiurbdavo paskutines visas svaigiojo gėrimo atsargas ir nuskrisdavo į dausas pas savo bendražygius. ,,Žinoma, stiprus alus neturi tiek galios, kiek pilstukas, tačiau neturime moralinės teisės į jį spjauti. Kitaip bankrutuos mažų kaimo parduotuvių tinklas. Turime paremti šį perspektyvų verslą. Skatinkime pigų, stiprų alų vartoti ir jauną, ir seną“, – apibendrindamas simpoziume išsakytus teiginius paragino J.Kiauradantis.
Tačiau simpoziumo dalyviai dar ilgai nenorėjo skirstytis. Klausinėjo vienas kitą: brolau, gal išvogtoje Lietuvoje žinai kokią nors vietą, kurioje dar būtų galima ką nors pragerti.
Tačiau niekas tokių vietų nežinojo arba nenorėjo išduoti.
,,Nejaugi jau išsemtos visos galimybės?“ – dramatišku balsu kreipėsi į susirinkusiuosius B.Plačiaragis.
Simpoziumo dalyviams vilčių suteikė neseniai iš Anglijos paviešėti sugrįžusi patyrusi girtuoklė D.Taburetė. Ji pasakojo, kad tenykščiame krašte dar ne viskas išvogta, todėl dar yra ką pragerti.
Ši informacija maloniai nuteikė konferencijos dalyvius. Pažvalinti gerų naujienų, visi sugiedojo himą: ,,Lapatai lapatai ant kalniuko…“ Ir sklidini viltingų lūkesčių sugulė ant konferencijos salėje svečiams parengtų gultų.
Anksti rytą pasitarimo dalyvius pažadinę policininkai neabejojo: netrukus čia bus surengta dar viena konferencija. Mat pragerti ką nors linkę žmonės yra labai užsispyrę: jie niekada nepasikeis, nors gyventų ir tūkstantį metų.