Graži dviejų seniūnijų – sesių šventė
Pranas LAURINAVIČIUS
Tik pradėjus sutemoms gaubti Viduklės miestelį, spalio 10 dienos pavakarę, į Raseinių kultūros centro Viduklės filialą nuo tolimųjų Užkalnių kalnų, nuo Pašešuvio krantų, nuo Paupio girių gūdžių, iš Nemakščių slaunių, iš mažosios Viduklės ir pačios Viduklės keliais, takeliais subėgo, suvažiavo žmonės į gražią tradicinę rudens šventę “Rudens spalvų paletė”. Atvyko bendruomenių nariai, jų pirmininkai, saviveiklininkai ir, žinoma, svečiai. Dvi kaimiškosios seniūnijos – Viduklės ir Nemakščių – tą vakarą tapo viena darnia šeima. Visiems užteko vietos ir ant scenos, ir prie stalo. Visus maloniai pasitiko dailininkė Rudenė – šventės vedėja J.Jonaitienė. Ant didelio molberto buvo bendrai tapomas paveikslas, kuris šventei baigiantis mirgėjo nuostabiausiomis spalvomis. Šis kolektyvinis paveikslas buvo nuostabiai šiltas, nes prie jo lietėsi visi – jei ne teptuku, tai gera nuotaika. Šventės koncertą pradėjo mažieji saviveiklininkai. A. Tamulevičiūtė padainavo dainelę ,,Ruduo parašė daug laiškų”. Audringų plojimų sulaukė Viduklės darželio auklėtiniai – solistai E. Milkauskaitė ir P. Liatukas. Ant scenos juos pakeitė Viduklės Simono Stanevičiaus gimnazijos merginų ansamblis bei Vaivos ir Erikos duetas. Ritminiais šokiais džiugino ,,Mažosios Viduklės” bendruomenės merginos. Po jaunatviško proveržio tikrą rudens lyriką, pagardintą humoru, dovanojo Paupio bendruomenės dainininkai. Į visų sielas šiltai ir maloniai pasibeldė ,,brolis ir sesuo” iš Pašešuvio su daina ,,O kam gi tu pabeldei”. Tikrą staigmeną padovanojo Gylių kaimo bendruomenės muzikantai, šauniai sugroję ne tik ,,Mažąją Meri”, bet ir kitus kūrinius. Nežinia, ar taip buvo sumanyta, ar savaime išėjo, kad trankius kūrinius keitė lyriniai. Viduklės kultūros centro moterų ansamblis nukėlė visus į vasaros prisiminimus su dainomis “Pienė”, “Dainuokim po du” (nors kas vasarą dainuoja po vieną?) Kai scenoje išsirikiavo gausus Viduklės Simono Stanevičiaus gimnazijos orkestras, vadovaujamas V. Kveselio, ir sugrojo “Lietus Lietuvoj”, pamaniau, ot tai gražiai, sodriai nulijo praėjusių dienų prisiminimais. Girdėjau, prieškario Lietuvoje Viduklės, Nemakščių parapijose buvę net keli pučiamųjų orkestrai. Vyresnieji šio krašto gyventojai dar pamena “varinius dūdorius”, kurie grodavo gegužinėse, lydėdavo į amžino poilsio vietą. O kam nežinomi dainininkai iš Nemakščių? Šis vyrų ansamblis garsus ne tik namuose, bet ir visoje Lietuvoje. Po šventinio koncerto jie grojo ir dainavo šokėjams. O kai Nemakščių ansamblio vyrai groja ir dainuoja, tai sakoma – visi ant vienos kojos šoka.
Šventės dalyviams Nemakščių bendruomenės santalkos pirmininkas A. Bardauskas dalino spalvotus lankstinukus ,,Laiko žingsniai Nemakščiuos”. Pasibaigus koncertui dailininkė Rudenė kiekvienam kolektyvui įteikė savo tapytą paveikslą. Į sceną ji pakvietė garbingus svečius – ekspertus, kurie tik gerais, šiltais žodžiais atsiliepė apie šventę, dėkojo jos rengėjams: Viduklės seniūnui G.Šulinskui, Nemakščių seniūnui R. Laugaliui, kaimo bendruomenės ,,Viduklė” pirmininkui A. Mėliniui, kuriems ne kartą teko lipti ant scenos priimti lauknešėlius, sveikinimo žodžius. Šiltais žodžiais pasveikino Seimo narys R. Ačas su padėjėjomis A. Radčenko ir J. Garliauskiene, Seimo narys E. Jonyla, Raseinių rajono savivaldybės meras P. Vežbavičius, vicemerė G. Rašimienė, mero patarėjas K.Kordušas, Tarybos nariai R.Maciukevičius, S. Vaičius, V.Kuzmarskis Raseinių rajono kaimų bendruomenių sąjungos pirmininkė L. Sirvidienė, Raseinių KC direktorius A.Brauklys, Raseinių garbės pilietis prof. A. Norkus, Raseinių rajono policijos komisariato komisaras K. Užemeckas, Viduklės girininkijos girininkas R. Juzikis, vidukliškis, Pasaulio čempionas, Seulo Olimpinių žaidynių dalyvis S.Kučinskas ir kt. Padėkos žodžiais apie žmogui sukurtas Dievo gėrybes pasidalino Viduklės parapijos klebonas A. Stanulis.
Šventės proga Viduklės bendruomenės patalpose buvo atidaryta fotografijų paroda ,,Viduklės vienos dienos akimirka”. Lietuvos fotomenininko Tauragės savivaldybės mero patarėjo S. Kancevyčiaus nuotraukose įamžinti vidukliškių gyvenimo momentai. Tose pačiose patalpose buvo eksponuojami bendruomenių kiemeliai – stalai, nukrauti rudens gėrybėmis. Užkalnių bendruomenės stalas buvo serviruotas indais, kurie daugeliui kėlė nuostabą – lėkštės, puodukai, taurelės – viskas iš augalų nupinta, išdrožta. Nemakščių bendruomenė demonstravo senovines girnas – kas netingėjo, galėjo pabandyti malti grūdus. Paupiškių stalas puošėsi moliūginėmis bobomis ir diedais. Ant Viduklės bendruomenės stalo puikavosi tvarkinga lietuviška sodyba su pinta tvorele, šuliniu, pasirėmusiu svirtimi. Akį traukė ir ,,Mažosios Viduklės” bei Pašešuvio bendruomenių stalai. Malonu buvo ne tik akims, bet ir gomuriui – vieni vaišino širšių medumi, kiti – šiupiniu, įvairiausiom mišrainėm, paukščių pienu, šaltinio vandeniu. Tą vakarą buvo išdalinta daug padėkų, prizų, apdovanojimų už gražiausiai tvarkomas sodybas bei kitus nuopelnus. Gražiai kaip sesės susikabino rankomis dvi seniūnijos bendrai vakaronei, pamiršdamos laikinus sunkumus ir negandas. Šventėje sunkmečio tikrai nesimatė, nesijautė. Gal ir gerai…
