[1]Gimtinė ir vaikystė – neatsiejamas. Žinome kiekvieną kelio vingį, vedantį namo, upokšnį ir tiltelį. Matome žiburį lange ir tėvą, skaldantį malkas. Girdime šūkčiojant kaimynus. Ieškome akimis rūke besiganančios karvės. Sunku patikėti, kad laikas taip greit dešimtmečiais nušuoliavo, nusinešdamas nežinion artimiausius žmones. Nebėra gimtųjų namų, užkastas upelis, išlyginti laukai ir miškai jau nebe tie. Neberūksta dūmai ir iš kaimyno kamino… Bet gimtinė vis tiek traukia.
Atgimusioje Lietuvoje plinta graži tradicija domėtis šeimos, giminės, savo krašto istorija ir gimtųjų namų ar kaimų vietoje statyti atminimo paminklus. Tai nėra paprasta. Reikia, kad kas imtųsi iniciatyvos, rūpintųsi, organizuotų darbus. Todėl labai sveikintini tokie prasmingi planai ir darbai.
Prieš keletą metų brolių Pikelių iniciatyva Skapiškių kaime, jų tėvų žemėje, senų kapinaičių vietoje, atsirado reikšmingas ir įdomus objektas – paminklinė kompozicija kaimui ir jo žmonėms. Iš kaimo sodybų ir laukų surinktų akmenų sumūrytas centre stovi postamentas su juodo granito kryžiumi viršuje. Paminklas skirtas ne tik šioje vietoje palaidotiems, bet ir visiems išėjusiems amžinybėn šio kaimo gyventojams. Kryžiaus kairėje – memorialinė lenta, kurioje, pagal archyvuose rastus sąrašus, įamžinti Skapiškių kaimo gyventojai. Dešinėje yra gražus šiuolaikiškas informacinis stendas su šio ir aplinkinių kaimų žemėlapiu: upeliais, miškais, keliais, laukais ir sodybomis.
Broliai Česlovas, Mindaugas ir Modestas Pikeliai įgyvendino savo sumanymą remiami Skapiškių kaimo gyventojų. Šiame kaime daugiau nei prieš 100 metų gimė šviesuolis Dionizas Rudzinskas – augalų selekcijos pradininkas Lietuvoje. Tai primena Agronomų sąjungos padaryta atminimo lentelė prie lauko riedulio po ąžuolu.
Skapiškių gyventojai pagal galimybes prižiūri kapinaites ir paminklinį akmenį. Graži privati ir bendruomeninė iniciatyva kviečia dalytis patirtimi ir prasmingai įamžinti savo krašto žmonių atminimą.
Lina Kantautienė,
muziejininkė