Gražiame kieme – negražios bėdos

Nijolė PETROŠIŪTĖ [1]

Slabados kaimo daugiabutis, įsikūręs romantiškai nuteikiančioje Pavasario gatvėje ir pažymėtas 6-uoju numeriu, iš tolo akį traukia galvas lenkiančiais žiedais, dailiai aptverta darželio tvorele ir kitais itin gražiai tvarkomos aplinkos akcentais. Tačiau būtent čia, toje gražioje aplinkoje, jau daug metų tarpsta patys negražiausi dalykai ir iki kritinės ribos priėję kaimynų santykiai. Beveik kaip S. Nėries eilėraštyje – žydi tulpės ir dilgėlės želia…

Viena prieš visus

Stefanija Zinkevič, kuriai priklauso išpuoselėtasis kiemelis, guodžiasi, jog ji bei jos šeima jau labai pavargo gyventi girtuoklių bei triukšmadarių kaimynystėje. Jie, prieš dešimt metų pirkdami būstą Slabadoje, žinoję, kad čia gyvena į stikliuką nespjaunantys žmonės, tačiau net neįsivaizdavę, jog tie žmonės galį iki tokios ribos nusiristi: „Mes anksčiau Kaune gyvenome. Ir ten pasitaikė visokių, buvo net stipriai išgeriančių, bet su jais buvo galima susikalbėti, susitarti. Jie nebuvo piktybiniai. O čia…“
Stefanija neslepia, kad ji, palaikoma tik savo šeimos, viena stojo prieš didžiausią daugiabučio ydą – girtavimą. Beje, Slabadoje tik du daugiabučiai ir tėra, įsikūrę šalia vienas kito. Jau ir šiaip, neslepia Stefanija, kaimų daugiabučiai pernelyg gero vardo niekur neturi, o ką bekalbėti apie juos tokius, kuriuose yra net socialiniai būstai. O jų name būtent toks ir yra. Jis tarsi guminis, nes net sunku besuskaičiuoti, kiek tame būste telpa gyventojų: kaimynė Reda su sugyventiniu, du jos broliai, kurių vienas taip pat turi sugyventinę, dar vaikai…

Girtų dainų gaidos

Zinkevičiai pasakoja, kad jų name retai kada būna ramybė: „Girtos dainos, keiksmai, barniai, trenksmai yra mūsų kasdienybė. Jau penktą valandą ryto pradeda bruzdėti. O jei nebeatlaikęs ką nors pasakai, paprašai, kad ramintųsi, tada sulauki tokios grąžos, jog mažai nebepasirodo.“ Stefanija sakosi ne kartą sulaukusi atvirų grasinimų ir užmušti, ir pakasti. Bet ji jų nebijanti, nes ką jie pakasią, jei tik bambalį tenulaiko.
Zinkevičiai pasakoja apie daugiabučio kieme esančią „kipitką“. Taip čia vadinama lauko viralinė, kuri naudojama nuolatinėms išgertuvėms. Vyrai, pasak Stefanijos, prisiplempę alaus čia pat šlapinasi, dergia, nebesuvokdami, jog tokių savo vyriškumo „grožybių“ atvirai demonstruoti nederėtų, o tuo labiau, kad visa tai mato vaikai. „Toje „kipitkoje“ praeitą žiemą linksmybės vos nesibaigė mirtimi, dar keletas minučių, ir žmogus būtų sušalęs. Arba tas atvejis, kai Tomas visą kiemą pripylė benzino ir lėkė traktoriaus padegti: „Baisu ir pagalvoti, kas galėjo nutikti, jei tuo metu kas nors kieme būtų užsirūkęs…“ Stefanijos vyras Bronislav Zinkevič primena, kaip kaimynai jiems elektrą iš keršto išjunginėdavo. Sako, dirbi prie kompiuterio, žiūri televizorių – pykšt ir prapuola elektra. Bet juk taip ne tik nervai gadinami, bet genda ir ne pigiai kainuojanti buitinė technika. Dėl elektros atjunginėjimo net į policiją tekę kreiptis, ši Redos Poškienės sugyventinį Tomą Rusą nubaudusi 100 litų bauda. Bet naudos nedaug: nors elektros daugiau nebejunginėja, bet sulaukė naujo pliūpsnio įžeidinėjimų, keiksmažodžių.

[2]Pamokė tylėti
S. Zinkevič sako, jog ji neketinanti nuolaidžiauti girtuokliams ir triukšmadariams, nes antraip šie visiškai ant sprando užliptų. Tačiau vienas pareigūnų jai pataręs su savo kaimynais visiškai nesikalbėti, nebendrauti, kad ir kas beatsitiktų. „Žinokite, tikrai tai padeda. Dabar, kad ir kaip jie mane beprovokuotų, aš esu jiems kurčia. Bet jie ir dėl to širsta.“ Stefanijos vyras Bronislav prisipažįsta, kad provokuotojai tik ir telaukia, kol jis ką nors piktesnio pasakys, o neduokdie, ranką pakeltų, jei nervai neatlaikytų, ir pabandytų gintis: „Tuomet aš iškart būčiau apkaltintas bala žino kuo. Juk aš – kadaise teistas, man lengva bet ką prikabinti.“ O tų prokovacijų kasdien netrūksta. Kad ir anądien išbėganti žliumbdama kaimynė ir prašanti kviesti policiją, nes jau lupti nuo savo žmogaus gavusi. „Aš sakau, kviesk pati, juk net telefoną rankoje laikai, o už numerį 112 net mokėti nereikia. Aš dabar suprantu, jog dariau didelę klaidą, norėdama kaimynams padėti. Atbėga perskeltom galvom, šaukiasi pagalbos, aš skambinu, kviečiu medikus ar policiją. O paskui likdavau kalta, jog kišuosi į jų gyvenimus. Dabar suprantu, kad toks yra jų gyvenimo būdas, ir savo žaizdas laižytis jie turi patys.“

Siekė iškeldinti

Kaip jau supratote, Zinkevič šeima kitokį gyvenimo būdą pripažįstantiems daugiabučių kaimynams yra it rakštis minkštoje vietoje, it sąžinės priekaištas dėl netinkamo jų gyvenimo būdo. Todėl jie nusprendė surinkti parašus, jog Zinkevič šeima iš daugiabučio būtų… iškeldinta kaip nesugyvenama. Tuos parašus jie sakėsi įteikę policijos įgaliotiniui, bet šis nieko nedaręs, todėl jie likę nusivylę pareigūnu. Paklausti, o ką pareigūnas šiuo atveju galėjo padaryti, jie nelabai žinojo, tik norėtų, kad Slabadoje nebeliktų tos šeimos ir tiek. Stefanija žino, jog į parašų rinkimo akciją buvo įtraukta ir daugiabučio nepilnametė, be to, kai kurie pasirašiusieji savo parašų išsigynė.
„Išeitų, parašai buvo klastojami, jei žmonės sakosi nesirašę“, – pažymi Stefanija.
Kaimynai sakosi nepatenkinti policija likę ir dėl Zinkevič vištų, kurios būdavusios palaidos, t.y. užtvertos pernelyg žema tvorele. Jie rašę skundą, o pareigūnas su Stefanija tik pasikalbėjęs, nors ji turėjusi būti nubausta. Tuo tarpu pati Stefanija mano, kad nubausti turėjo būti jos kaimynai, kurių šunys išpjovė jos vištas.

Sena opa

Paliepių seniūnės pareigas einanti Remigija Skrodenienė sako, jog Slabados daugiabučių problema – sena jų opa. Seniūnijos socialinė darbuotoja Ramutė Linkienė primena, kad ir kitų socialinių būstų gyventojai dažnai panašių problemų sukelia, bet kad iki šitokio lygio prieitų, retokai pasitaiko. Ir labai sunku esą rasti aukso vidurį, nustatyti, kurio tiesa yra didesnė, kai vieni kitus tik kaltina. Daugiabučių gyventojų dauguma (kuriuose gyvena ne viena socialinės rizikos šeima) kaltina Stefaniją kaišiojant nosį į jų gyvenimus, skundžiant juos dėl bet kokio mažmožio, o Stefanija negali susitaikyti su girtuokliavimu ir iš to išplaukiančiomis blogybėmis. Ir taip – daina be pabaigos.
R. Skrodenienė prisimena, kad yra buvę ir melagingų iškvietimų į daugiabutį. Buvo pranešta, kad ten girtaujama, triukšmaujama, bet atvykus nieko panašaus nebuvo rasta. Be reikalo yra važiavę ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus, ir nepilnamečių reikalų darbuotojai.
S. Zinkevič sakėsi jau žinanti, kaip ji spręsianti įsisenėjusią kaimynų problemą – ogi užsitversianti aukštą tvorą. Kaip sako gruzinų patarlė, kuo aukštesnė tvora, tuo geresni kaimynai. Ir tuomet tegul jie pasisiuntie…