Gražus Šiluvos talentės jubiliejus

Pranas LAURINAVIČIUS

Kiekvienas žmogus turi savo gvyenimo pamatus, ant kurių stato savo gyvenimą, deda savo nugyventus metus. Taip jau būna, kad gyvenimas ne visada duoda tai, ko nori. Bet būna, kad gyvenimas duoda tai, ko tau reikia, kas būtina, kas tinka. „Nuo pat vaikystės mane be galo traukė Dievo namai – bažnyčia. Pamenu, gimtinėje, nuo Tučių kaimo iki Viekšnių miestelio, buvo apie 10 km. Kelias ėjo per miškus. Į Viekšnių bažnyčią pirmą kartą  nuėjau su tėveliais, nuo tos dienos mane apėmė toks jausmas, apvaizda, kad bažnyčioje norėjau būti ir būti. Paauglė jau žinojau, kad dieną laukia darbai, todėl skubėdavau su saulėtekiu į rytmetines pamaldas, o jei pasisekdavo, eidavau ir į vakarines, nors grįžti tekdavo prietemoje ir per mišką“, – taip savo suartėjimą su bažnyčia prisimena Zita Tiškutė, gyvenanti Šiluvoje. Tai ta pati Zita, kuri šiais metais Raseinių krašto talentų konkurse tapo laureate. Visi, kas dalyvavo talentų šou, pamena spinduliuojančia šypsena 85 metų senolę, kuri nesuklysdama, neužsikirsdama meniškai pasakė ilgą nežinomo autoriaus eilėraštį ir sulaukė audringų žiūrovų aplodismentų, o komisija ją titulavo laureate. Jai pasiruošti padėjo Raseinių kultūros centro Katauskių filialo direktorė Birutė Greicienė. Su Birute lapkričio paskutinėmis dienomis ir apsilankėme Šiluvoje pas senolę Zitą. Ji gyvena dvibučiame senovinio tipo name, statytame dar gerokai prieš karą. Namas stovi tik per gatvę nuo bažnyčios. Pro jos kambarėlio langą matosi didinga Šiluvos bazilika. „Nuo vaikystės troškau būti kuo arčiau bažnyčios ir tarnauti jai. Mano norą Dievulis, matyt, išgirdo ir skyrė tai, apie ką svajojau. 1956 metais likimas mane atvedė į Šiluvą, kur pradėjau tarnauti Dievo namams. Dirbau bažnyčios prižiūrėtoja, valytoja, senoviškai dar pročka vadindavo, tvarkydavau ne tik jos vidų, bet ir aplinką, kasdavau sniegą. Pamenu ne vienas šv. Velykas, kai tekdavo atkasti procesijai nuo takų sniegą. Dirbau prie kunigo Grauslio, ne vienerius metus dirbau ir prie amžino atilsio tėveliuko Eduardo Simaškos, teko skambinti varpais“, – pasakojo Zita. Pasidalino senolė prisiminimais ir apie savo šeimą. Stebino jos puiki atmintis – apie gimtinę ji kalbėjo taip, tarsi iš ten būtų išėjusi prieš keletą dienų.
Gimė Zita Tučių kaime, Viekšnių valsčiuje, Mažeikių rajone, Onos ir Bronislovo Tiškų šeimoje. Sutuoktiniai susilaukė 13 vaikų, ne visiems buvo lemta užaugti, kiti mirė kūdikystėje. Užaugo devyni vaikai – septyni broliai ir dvi sesės. Zita suminėjo visų jų vardus. Gyvi likę yra tik du broliai. Jonas gyvena Viekšniuose, tėviškėje gyvena jo vaikai. Zita puikiai pamena, kiek tėvai turėjo žemės, kokie buvo pastatai, prisiminė skaudžią šeimos nelaimę, kai per gaisrą sudegė jų namas ir svirnas. Laimė, kad jos tėvelis prieš tai buvo išvažiavęs  į Ameriką, kur uždirbo šiek tiek pinigų. Dalį jų jis paskolino kitam Amerikoje dirbančiam draugui, kuris ištikus nelaimei skolą grąžino. Taip tėvai atstatė namą ir svirną. „Šeimoje buvau pagrandukas. Kai tėtis po kelerių metų grįžo iš Amerikos, mano sesutei Bronelei buvo jau 18 metų. Man, kaip jauniausiai, teko paragauti ir šiek tiek mokslų, lankiau Viekšniuose mokyklą – baigiau keturis skyrius. Labai mėgau ir tebemėgstu skaityti. Skaitydavau pasakas, eilėraščius, daug jų mokėjau mintinai, nors po truputį pradėjau užmiršti. Anksčiau tuos eilėraščius deklamuodavau kunigams prie pietų stalo, kai suvažiuodavo į Šiluvą per atlaidus. Man būdavo nedrąsu, o jie girdavo, plodavo, sakydavo, kad gražu“, – kuklinosi Zita. Gražu, Zitele, tikrai gražu, nes ir Raseinių krašto žmonės talentų renginyje tai pripažino.
Keletą eilėraščių iš atminties Zita užrašė į mokyklinį sąsiuvinuką. Tuos eilėraščius Birutė Greicienė surinko ir atspausdino kompiuteriu (gal ateity pristatys visuomenei). Senolė gyvybinga, judri, veidą nuolat puošia gera, spinduliuojanti šypsena, jokio žodelio apie negalavimus, ligas, nesiskundžia, nedejuoja. Nutrepsenusi į virtuvę, grįžo karšta arbata nešina. Zita mano, kad gauna gerą pensiją. Patikėkit, suglumau, pirmą kartą išgirdau „gera pensija“, nors ji viso labo – 620 litų, o aplink tik ir girdisi – pensijas sumažino, valstybė nesirūpina pensininkais… „Nežinau, kokiais žodžiais reikėtų kreiptis į tuos, kurie nuolat kaltina valstybę, kad jais nesirūpina, jie net pasimalkauti tingi, geriau iš kaimyno malkinės pasivagia arba šąla kaip žiogai“, – piktinosi moteris. Išlydėdama Zita mums parodė savo malkinę, o čia malkų rietuvės gražiai sudėtos, surūšiuotos, sunku ir patikėti, kad senolė beveik viską paruošė pati, padedant „draugui“ – rankiniam pjūkliukui.
Kiekvieno žmogaus viduje yra neribotos galimybių erdvės, mes visi jų turime, tik skirtingai prie tų versmių prisiliečiame, skirtingai dedame savo metus ant gyvenimo pamatų. Zita Tiškutė savo gyvenimo metus paskyrė tarnauti Dievui ir bažnyčiai, su tuo nesiskiria iki šių dienų. Ji priklauso Švč. Mergelės Marijos legionui, taip pat nuo praeitų metų įsteigtai Šiluvos Švč. Mergelės Marijos draugijai.Šiluva šį rudenį į amžinybę išlydėjo 101 metų šviesuolį kunigą Eduardą Simašką. Šiluviškiai, ir ne tik jie, kunigą vadino antruoju Šiluvos stebuklu. Šių metų gruodžio 24 dieną Zitai Tiškutei sukaks 85-eri. Jai taip pat norisi palinkėti sulaukti šimtmečio. Tegul ji būna Šiluvoje nors ir nedidelis, bet trečias stebuklas.