Greitai. Greičiau. Ir dar greičiau.
Arūnas DAMBRAUSKAS
Spartus technologijų plitimas, spartus ekonomikos kilimas, spartus interneto ryšys, sparti recesija, spartus klimato atšilimas, greitos paskolos, greitas maistas, greitos vedybos, greitos skyrybos, greitas praturtėjimas, greitas nuskurdimas. Akivaizdu, kad greitis tapo varomąja progreso jėga. Jei būsi lėtas, būsi paskutinis. Todėl kaip didžiulė atgyvena atrodo visokie greičio apribojimai. Ypač automobilių greičio. Genialiausi mokslininkai paaukojo didžiulius kiekius savo neįkainojamo intelekto, kad ištobulintų automobilių greičio savybes, o mes, ribodami greitį, tuos pasiekimus norime tarsi nubraukti ir sumenkinti.
XIX a. pabaigoje Prancūzijoje vykusių pirmųjų pasaulio automobilių lenktynių nugalėtojas važiavo kiek daugiau nei 40 kilometrų per valandą greičiu. Kai po lenktynių žurnalistai jo paklausė, kaip jaučiasi, nugalėtojas atsakė – tai buvo pragariškas greitis. Labiau vežimą nei automobilį primenanti nugalėtojo mašina nuo tokio ,,greičio“ visa braškėjo ir ,,dejavo“. Dabar toks greitis mums atrodo juokingas. Anų laikų pasaulio automobilių lenktynių nugalėtoją nesunkiai aplenktų įgudęs dviratininkas. Todėl labai keista, kad policininkai mums nuolat primena kažkokius greičio apribojimus. Atrodo nei šis, nei tas, kai automobilio greičio skalėje pažymėtas skaičius 240, o kai kurie kelio ženklai nurodo važiuoti ne greičiau nei 40 kilometrų per valandą. Ar verta apskritai tokiu greičiu važiuoti? Geriau jau kulniuoti pėsčiomis ir negadinti benzino. Tačiau, kaip žinome, Lietuvoje nestinga narsių kovotojų už teisę važiuoti greitai. Žmonės šiuos narsuolius praminė ,,kelių ereliais“. Dažniausiai ,,ereliai” važinėja antikvarinėmis mašinomis: tai būna arba labai seni BMW (vadinamosios ,,chuligankės“) arba legendiniai golfiukai. Jie lekia kriokdami, stenėdami, braškėdami, barstydami detales, taškydami tepalus, palikdami padangų skutus, bet narsiai siekdami kuo daugiau viršyti leistiną greitį.
,,Kelių ereliai“ yra tikri pažangos šaukliai, progreso varikliai, greičio dainiai, daug anksčiau nei amžininkai suvokę, kad lėtumas žlugdo. Juk visos šiuolaikinės bėdos prasidėjo tuomet, kai sparčiai besivystanti ekonomika ėmė lėtėti. Su lėtėjimu atsėlino nedarbas, skurdas, nusivylimas. Atėjo metas keliuose statyti ženklus, draudžiančius važiuoti mažesniu nei 120 kilometrų per valandą greičiu. O apsnūdusius vėplas, šliaužiančius ne daugiau kaip 80 kilometrų per valandą greičiu, reikėtų griežtai bausti ir paviešinti. Rinkodaros specialistai jau seniai nustatė, kad greitis yra labai svarbus nuožmioje konkurencinėje kovoje. Čia kaip ir bokse – kas greičiau mostelės, tas ir laimės. Jei europiečiai imtų važinėti labai greitai, jie įgytų didžiulį pranašumą prieš kinus. Kaip žinome, kinai dirba labai sparčiai ir disciplinuotai, tačiau turi vieną didelį nepatogumą – jų prekės iki Europos keliauja apie keturiasdešimt dienų. Tai neatitinka šiuolaikinės dinamikos reikalavimų. Matyt, derėtų ES vilkikams leisti važinėti bent jau 200 kilometrų per valandą greičiu. Ne lėčiau. Aišku, jie sutraiškytų ne vieną lengvąjį automobilį, pakelėse išbarstytų tonas produkcijos, bet greitkeliuose būtų sukurta tikra greičio karalija. Apsnūdę vėplos, matydami iš paskos 250 kilometrų per valandą greičiu atšvilpiantį vilkiką, ir patys gal stipriau paspaustų ekseleratoriaus pedalą, kad nebūtų nušluoti nuo važiuojamos dalies paviršiaus. Lėtai važiuojantys žmonės iš dalies gerokai sulėtina ekonomikos augimo procesus, nes lėtai važiuojant sunaudojama labai nedaug degalų. Akivaizdu, kad lėtokai važinėjančioje Lietuvoje jau pribrendo metas rengti labai greito važiavimo kursus. Šiems kursams galėtų vadovauti policininkai, kurie mėgsta važinėti gerokai pasivaišinę. Laimei, Lietuvoje tokių dar vis pasitaiko. Tai suteikia vilčių, kad šiais laikas tokią svarbią reikšmę turintys greičio resursai dar neišsemti, tai yra dar gerokai galima paspausti greičio pedalą.
