Guminiai batai su laikraščiais

Iš ciklo „Rekviem tėviškei“

Kai užsuku į kokią pakelės krautuvėlę, visada dairausi paprastų juodų kaliošų. Man iki šiol atrodo, kad jie – neatskiriama kaimo kasdienybės dalis. Kaip ir guminiai batai, amerikoniškos spalvotos skarelės su ryškiaspalvėmis rožėmis dugne, kurių dar vieną kitą gali pamatyti nebent bažnyčioje, ar irisai „Kis kis“. Kaimas pasikeitęs, modernus (kedai, kroksai, džinsai), tik toji jaunystės nostalgija vis kreipia žvilgsnį į buvusį laiką, vis kažko ieško, lygina, prisimena.
Grįžtant iÅ¡ mokyklos Požečių krautuvÄ—lÄ—je (dabar parduotuvÄ— „Pas Laurą“) nusipirkti Å¡imtÄ… gramų saldainių kažkada buvo kiekvieno vaiko svajonÄ—. Ä® tÄ… Å¡imtÄ… tilpdavo net septynios „KregždutÄ—s“, o už tris kapeikas iÅ¡eidavo maža bandelÄ—. Visa puota keliaujant namo kam tris, o kam ir daugiau kilometrų! Eidavome bÅ«reliais, draugaudami ir pykdamiesi. Pavasarį reikÄ—davo atlaikyti berniukų atakÄ… varlÄ—mis, žiemÄ… žinojai, kad bet kada gali bÅ«ti panardinta į pusnį, o rudenį iÅ¡maudyta baloje. Bet tai nieko. Kur kas blogiau tas mamų noras mus, mergaites, papuoÅ¡ti baltomis kojinaitÄ—mis. Jau rytmetį Å¡ios bÅ«davo žalios nuo pakelÄ—s žolių, o grįžtant po pamokų baltos spalvos visai nesimatydavo. Tada laukdavo bausmė – tekdavo taip jas trinti Å«kiÅ¡ku muilu, kad net rankos įskausdavo. Taigi pasipuoÅ¡ti baltomis kojinaitÄ—mis – jokia naujiena, prieÅ¡ penkiasdeÅ¡imt metų Å¡i mada buvo. Kaip ir avietinÄ— palaidinukių spalva, bateliai veidrodiniais kulniukais ar trumpi sijonai. O riÅ¡ti plaukus į vadinamÄ…jÄ… arklio uodegÄ…, panaÅ¡iai kaip dabar, buvo ir gražu, ir patogu. Žinoma, aÅ¡trialiežuviai tÄ… Å¡ukuosenÄ… vadindavo kitaip – kumelÄ— nori Å¡…
Bet iš pradžių reikėdavo pereiti keturių kasų etapą. Kad žemesnėse klasėse tvarkingai išbūtume visą dieną, mamos pindavo kasas. Dažniausiai ne vieną, o keturias – dvi mažesnes, kurias paskui pripindavo prie dar dviejų storesnių ir gale suverždavo kaspinais. Ir, žinoma, sutempdavo beveik taip, kaip girdėtame anekdote, kai atveda mama pas daktarą dukrą ir klausia:
– Daktare, kas jai yra? Akys kažkokios išsprogusios ir visą laiką šypsosi?
– O jūs nebandėte jai atlaisvinti kasas?
Nusikirpti plaukus atrodė nepasiekiama svajonė, nebent vyresnėse klasėse arba jeigu neįveikiamai apninka utėlės.
Pagrindinis to meto mūsų apavas dažniausiai būdavo guminiai batai. Juodi, plačiais aulais. Jeigu šilta, tai galima prie mokyklos ar prie stotelės persiauti bateliais (guminius palikdavome pašte arba pas geraširdę Rimidienę prieangyje), jei šalta – kojas apvynioti laikraščiu, jei norisi kiek gražiau – tiesiog aulus atlenkti. Apskritai guminė avalynė ir laikraščiai tarnavo viskam. Į laikraščius vyniojom sumuštinius, lašinius, karpėm ir taupiai naudojom tualete, dažėm kiaušinius, buvo metas, kai klijavom vietoj tapetų. Laikraščius, nors ir kokie neįdomūs būdavo, skaitydavom nuo pirmo iki paskutinio puslapio: „Naują rytą“, „Valstiečių“ laikraštį su linksmai sueiliuotais Anupro Dirvelės nuotykiais, „Tiesą“. Praleisdavom tik partijos suvažiavimų medžiagą. Todėl dabar matant, kaip popierinius laikraščius norima iš mūsų gyvenimo išstumti, darosi apmaudu ir gaila.
Kaip ir visiems vaikams, labai norėdavosi saldumynų. Na, buvo uogienių, medaus, kartais kokių sausainių, iš kurių skaniausi buvo žagarėliai, juos vadindavom ausikėm, bet ledų, saldainių dažniausiai tekdavo pasigaminti patiems. Plakdavom, maišydavom, virdavom. Greičiausiai nuo savos gamybos irisų neretai ir tekdavo važiuoti į Betygalą pas dantistę. Siaubas visam gyvenimui. Gerai, kad tas pastatas buvo toliau nuo miestelio, tai mažiau gėdos, mažiau kas regėdavo, kaip ne vienas skuosdavom laukais, o mamos su seselėm gaudydavo. Reikėdavo kaip nors sugrąžinti į tą baisiąją kėdę, kur pamynus koja užburgzdavo grąžtas ir, pacientui kaukiant, dantistė imdavosi darbo. Ar patys valydavom dantis? Chm, turėjom šepetėlius, dantų miltelių, kurie sušlapinti primindavo glaistą, bet tai nebuvo kasdieninis įprotis. Su tais dantų milteliais dažniausiai balindavom sportbačius. Nutepti balti medžiaginiai bateliai apdžiūdavo ir kurį laiką atrodydavo labai gražiai, kol nutrupėdavo. O dantys? Juos tiesiog dažniau skaudėdavo ir tiek.
Kiekvienas namas, kiekviena Å¡eima kaime turÄ—jo kÄ… nors tokio, tik jai vienai bÅ«dinga. O prisimeni dažniausiai, kas susijÄ™ su pačiu tavim, kÄ… matei, patyrei pats. Istorijos, nutikimai, įdomÅ«s žmonių paveikslai, posakiai… KÄ… reiÅ¡kia bÅ«ti „Lipniaus radija“ ar „AndžiulienÄ—s vyža“? Kas vienintelis dainuodavo: „Nepasieksiu aÅ¡ žvaigždutÄ—s, aukÅ¡tai danguj žibančios.“ Kam priklausÄ— priežodžiai „rupūžė taukuota“ ar „bučiuoju rankelę“? Prisiminimai gyvi.

Dalė Gaučaitė-Daugėlienė