Guminiai batai su laikraščiais

Versija spausdinimui

Iš ciklo „Rekviem tėviškei“

Kai užsuku į kokią pakelės krautuvėlę, visada dairausi paprastų juodų kaliošų. Man iki šiol atrodo, kad jie – neatskiriama kaimo kasdienybės dalis. Kaip ir guminiai batai, amerikoniškos spalvotos skarelės su ryškiaspalvėmis rožėmis dugne, kurių dar vieną kitą gali pamatyti nebent bažnyčioje, ar irisai „Kis kis“. Kaimas pasikeitęs, modernus (kedai, kroksai, džinsai), tik toji jaunystės nostalgija vis kreipia žvilgsnį į buvusį laiką, vis kažko ieško, lygina, prisimena.
Grįžtant iš mokyklos Požečių krautuvėlėje (dabar parduotuvė „Pas Laurą“) nusipirkti šimtą gramų saldainių kažkada buvo kiekvieno vaiko svajonė. Į tą šimtą tilpdavo net septynios „Kregždutės“, o už tris kapeikas išeidavo maža bandelė. Visa puota keliaujant namo kam tris, o kam ir daugiau kilometrų! Eidavome būreliais, draugaudami ir pykdamiesi. Pavasarį reikėdavo atlaikyti berniukų ataką varlėmis, žiemą žinojai, kad bet kada gali būti panardinta į pusnį, o rudenį išmaudyta baloje. Bet tai nieko. Kur kas blogiau tas mamų noras mus, mergaites, papuošti baltomis kojinaitėmis. Jau rytmetį šios būdavo žalios nuo pakelės žolių, o grįžtant po pamokų baltos spalvos visai nesimatydavo. Tada laukdavo bausmė – tekdavo taip jas trinti ūkišku muilu, kad net rankos įskausdavo. Taigi pasipuošti baltomis kojinaitėmis – jokia naujiena, prieš penkiasdešimt metų ši mada buvo. Kaip ir avietinė palaidinukių spalva, bateliai veidrodiniais kulniukais ar trumpi sijonai. O rišti plaukus į vadinamąją arklio uodegą, panašiai kaip dabar, buvo ir gražu, ir patogu. Žinoma, aštrialiežuviai tą šukuoseną vadindavo kitaip – kumelė nori š…
Bet iš pradžių reikėdavo pereiti keturių kasų etapą. Kad žemesnėse klasėse tvarkingai išbūtume visą dieną, mamos pindavo kasas. Dažniausiai ne vieną, o keturias – dvi mažesnes, kurias paskui pripindavo prie dar dviejų storesnių ir gale suverždavo kaspinais. Ir, žinoma, sutempdavo beveik taip, kaip girdėtame anekdote, kai atveda mama pas daktarą dukrą ir klausia:
– Daktare, kas jai yra? Akys kažkokios išsprogusios ir visą laiką šypsosi?
– O jūs nebandėte jai atlaisvinti kasas?
Nusikirpti plaukus atrodė nepasiekiama svajonė, nebent vyresnėse klasėse arba jeigu neįveikiamai apninka utėlės.
Pagrindinis to meto mūsų apavas dažniausiai būdavo guminiai batai. Juodi, plačiais aulais. Jeigu šilta, tai galima prie mokyklos ar prie stotelės persiauti bateliais (guminius palikdavome pašte arba pas geraširdę Rimidienę prieangyje), jei šalta – kojas apvynioti laikraščiu, jei norisi kiek gražiau – tiesiog aulus atlenkti. Apskritai guminė avalynė ir laikraščiai tarnavo viskam. Į laikraščius vyniojom sumuštinius, lašinius, karpėm ir taupiai naudojom tualete, dažėm kiaušinius, buvo metas, kai klijavom vietoj tapetų. Laikraščius, nors ir kokie neįdomūs būdavo, skaitydavom nuo pirmo iki paskutinio puslapio: „Naują rytą“, „Valstiečių“ laikraštį su linksmai sueiliuotais Anupro Dirvelės nuotykiais, „Tiesą“. Praleisdavom tik partijos suvažiavimų medžiagą. Todėl dabar matant, kaip popierinius laikraščius norima iš mūsų gyvenimo išstumti, darosi apmaudu ir gaila.
Kaip ir visiems vaikams, labai norėdavosi saldumynų. Na, buvo uogienių, medaus, kartais kokių sausainių, iš kurių skaniausi buvo žagarėliai, juos vadindavom ausikėm, bet ledų, saldainių dažniausiai tekdavo pasigaminti patiems. Plakdavom, maišydavom, virdavom. Greičiausiai nuo savos gamybos irisų neretai ir tekdavo važiuoti į Betygalą pas dantistę. Siaubas visam gyvenimui. Gerai, kad tas pastatas buvo toliau nuo miestelio, tai mažiau gėdos, mažiau kas regėdavo, kaip ne vienas skuosdavom laukais, o mamos su seselėm gaudydavo. Reikėdavo kaip nors sugrąžinti į tą baisiąją kėdę, kur pamynus koja užburgzdavo grąžtas ir, pacientui kaukiant, dantistė imdavosi darbo. Ar patys valydavom dantis? Chm, turėjom šepetėlius, dantų miltelių, kurie sušlapinti primindavo glaistą, bet tai nebuvo kasdieninis įprotis. Su tais dantų milteliais dažniausiai balindavom sportbačius. Nutepti balti medžiaginiai bateliai apdžiūdavo ir kurį laiką atrodydavo labai gražiai, kol nutrupėdavo. O dantys? Juos tiesiog dažniau skaudėdavo ir tiek.
Kiekvienas namas, kiekviena šeima kaime turėjo ką nors tokio, tik jai vienai būdinga. O prisimeni dažniausiai, kas susiję su pačiu tavim, ką matei, patyrei pats. Istorijos, nutikimai, įdomūs žmonių paveikslai, posakiai… Ką reiškia būti „Lipniaus radija“ ar „Andžiulienės vyža“? Kas vienintelis dainuodavo: „Nepasieksiu aš žvaigždutės, aukštai danguj žibančios.“ Kam priklausė priežodžiai „rupūžė taukuota“ ar „bučiuoju rankelę“? Prisiminimai gyvi.

Dalė Gaučaitė-Daugėlienė

Komentarų nėra