Gyvenimas katastrofos sąlygomis

Arūnas Dambrauskas

Belieka gurkšnoti alų    

   2008 metų antrąjį pusmetį, kai nedarbas Lietuvoje ėmė didėti, ekspertai svarstė: jei nedarbo lygis Lietuvoje peržengs dešimties procentų ribą, šaliai iškils katastrofos grėsmė. Tuo metu nedarbo lygis Lietuvoje siekė vos keturis procentus.        

  Dabar nedarbo lygis šalyje jau peržengė trylikos procentų ribą. Išeitų, kad jau gyvename katastrofos sąlygomis.                  

  Gana pikantiška tai, kad iš tikrųjų negyvename, bet, galima sakyti, dykinėjame – per 300 tūkstančių gyventojų neturi darbo. Tokiomis sąlygomis kovoti su krize, švelniai tariant, sudėtinga. Tiesiog sėdi sau nuleidęs rankas, gurkšnoji alų ir lauki, kuo, brač, visa tai baigsis.                  

 Darbštuoliai gelbėja nuo gėdos

   Perspektyvos neguodžia. Antai Darbo ir socialinių tyrimų institutas prognozuoja, kad jau šio mėnesio pabaigos nedarbo lygis gali pasiekti dvidešimties procentų ribą.           

  Tai jau lyg ir dvigubos katastrofos požymiai. Belieka džiaugtis tuo, kas iš tikrųjų turėtų kelti pesimistines mintis – iš šalies emigruojančiais tautiečiais – darbo ieškotojais. Jei ne šie drąsūs ir ryžtingi žmonės, Lietuvoje nedarbas jau tikrai būtų perkopęs trisdešimties procentų ribą ir jau reikėtų skelbti pasirengimą valstybės bankrotui (beje, pastaruoju metu Lietuva neminima tarp šalių, kurioms gresia bankrotas).  Darbštūs ir atkaklūs lietuviai gelbėja valstybę nuo tokios tarptautinės gėdos.

  Nors pasiklausius Vyriausybės atstovų, galima būtų pagalvoti, kad nuo gėdos galbėja ministrai ir jų pavaldinių pulkai.                  

     Gal samdyti kaip trenerius?  

   Tuo tarpu valdžia visiškai nusivylę žmonės svarsto, kad ministrais būtų galima pasisamdyti užsieniečius. Panašiai, kaip krepšinio trenerius. Iškėlei jiems užduotį po metų patekti į aukštesnę ekonomikos lygą; jei planas neįgyvendintas, ieškai kito lyderio.

  Tačiau mūsų Vyriausybės nariai, matyt, iš tiesų jaučiasi puikiais strategais: neteko girdėti, kad kuris nors būtų prisipažinęs dėl savo klaidų.          

  Nedaug kas nori žaisti tokių strategų vadovaujamoje komandoje, todėl darbo ieškančių emigrantų skaičius ir toliau didės, nes darbas neturi tautybės. Taip sakant, darbas ir Afrikoje darbas.

     Metas statyti paminklą   

   Kas yra darbas, atrodo, Lietuvoje ima užmiršti vis daugiau tautiečių. Taip pat iš atminties jau baigia išsitrinti ir žodis darbdavys. DARBDAVIUI jau gal reikėtų statyti paminklą, kaip istoriniam

didvyriui, kokių šiuolaikinėje Lietuvoje jau beveik neliko. Taip sakant, vien darbsmaugiai ir darbsiurbiai: reikalauja daug dirbti, o atlyginimų dieną išjungia visus savo telefonus.          

  Tokia situacija labai kaitina socialines aistras. Tam tikrai daliai visuomenės kyla noras bent jau laikinai sustabdyti Baudžiamojo kodekso galiojimą ir sugrįžti į primirštus medžioklės plotus

– laukinio kapitalizmo laikus, tai yra, burtis į raumeningų beisbolininkų ekipas ir problemas spręsti klastingais smūgiais.                

  Beisbolo lazdos – nuo seno lietuvių gerai įsisavintas įnagis. Mat beisbolo lazda kildinama iš lietuviško ,,kočėlo“, kurį netolimos senovės laikais naudodavo vyrais nepatenkintos žmonos.

  Klastingos moteriškės tykodavo pasalose ir gerokai apskaldydavo sutuoktinius, nors šie namo dažniausiai sėlindavo prisidengę maskuojančia vidurnakčio tamsa.             

  Tačiau tokie vyrų manevrai dailiosios lyties nesuklaidindavo, mat sutuoktinių naktinio gyvenimo ypatumais besidominčios moterys gerai žinojo rezultatus mokslinio tyrimo, kurio tiklas buvo išaiškinti, kur dažniausia atsikėlę vidurnaktį eina vyrai.          

  Pasak mokslininkų, maždaug septyniolika procentų eina į tualetą, apie dvidešimt trys procentai – prie šaldytyvo, o apie šešiasdešimt procentų – namo.                   

  O štai ten jų jau laukdavo sunkioji moterų artilerija – ,,kočėlai“.          

     Vėl prireiks ,,kočėlų“?    

   Sakoma, kad šiais neramiais ir labai nervingais laikais moterys vėl traukia iš pakampių apdulkėjusius ,,kočėlus“ ir jais grasindamos varo vyrus ieškoti darbo, darbdavių.          

  Tačiau kur juos nuvarysi, kai aplinkui plyti bekraštė nedarbo dykuma, o joje matosi tik viena kita oazė – ministerija, departamentas, dar viena kita valdiška įstaiga.                    

  Tačiau į tokią oazę įmanoma patekti tik turint labai geras pažintis. O kaip susipažinsi, kai ministerijose ir departamentuose niekas su tavimi ne tik susipažinti, bet ir kalbėti nenori?     

  Tad vyrai susiranda kitokias oazes – aludes ir taip toliau. Ir grįžta namo vėlai vakare. O ten jų jau žmonos su ,,kočėlais“ belaukiančios…        

  Blogiausia, kad viską mato vaikai. Šiek tiek paaugę, jie stveriasi beisbolo lazdos ir patraukia uždarbio ieškoti. Taip sakant, kokie treneriai, tokie ir žaidėjai.                

      Bankroto laisvė     

   Tam tikros vilties bedarbiams gali suteikti neseniai imtas svarstyti fizinių asmenų bankroto įstatymas.         

  Keista: dar ne taip seniai raikalavome laisvės individualiam verslui, dabar prašome laisvės individualiam bankrotui. Tikrai katastrofiškos transformacijos sąmonėje ir gyvenime.      

  Kaip žinoma, krizės laikotarpiu kai kurie verslininkai ėmė gudriai manipuliuoti įmonių bankroto įstatymu. Prisiimdavo paskolų, ,,perpumpuodavo“ įmonės turtą į naujai steigiamą padalinį ir paskelbdavo bankrotą. Skolos likdavo bankrutavusiai įmonei. Tai buvo pavadinta ,,fenikso“ efektu – tai yra, po bankroto verslininkas tarsi prisikeldavo.          Jau imta svarstyti, ar nebus elgiamasi panašiai, jeigu įsigalios fizinių asmenų bankroto įstatymas.              

  Tačiau įmonės kodą pakeisti nesunku, o asmens kodo – turbūt neįmanoma, todėl fiziniam asmeniui bankrotas neleis taip lengvai nusimesti skolų naštos. Be to, tokį žmogų prižiūrės specialiai jam paskirtas administratorius, kuris kontroliuos bankrutavusio asmens veiklą ir žiūrės, kad tam tikra dalis pajamų būtų skirta skoloms padengti.

  Daugeliui turbūt jau teko girdėti (gandus, prielaidas), jog fizinių asmenų bankroto įstatymas bus naudingas tik turintiems ,,visokių blatų“ ir naujiesiems administratoriams.           

  Tokios prielaidos gimsta iš įsišaknijusio įsitikinimo, kad už kiekvieno posūkio žmogaus tyko įvairios klastos ir nelaimės. Tokie įsitikinimai ypač sutvirtėja, kai už gerklės laiko kaulėta ir negailestinga nedarbo giltinės ranka. Juolab, kad tos rankos galia, anot ekspertų, dar kurį laiką didės.           

  Taip bus net ir ekonomikai pradėjus augti. Teigiama, kad pats didžiausias nedarbas būna būtent ekonomikos atsigavimo laikotarpiu. O kai maždaug pusmetį nedarbas nustoja smukęs, daroma išvada, jog ekonomikos augimas tampa tvarus ir užtikrintas.       

  Deja, kol kas tvari ir užtikrinta atrodo tik ta kaulėta nedarbo ranka.