Gyvenimas, pašvęstas neįgaliesiems

Nijolė KAVALIAUSKIENĖ

„…manau, kad rankos man daugiau
papasakotų, kas dedasi mėnulyje,
negu jūsų akys ir jūsų teleskopai.“

(Denisas Didro „Laiškas apie
akluosius regintiems pamokyti“)

Atsimenu 1998 metų rudenį.Tuomet vykusioje psichologinėje diskusijoje „Į meilę“ Veronika Čirvinskienė prisistatė taip: „Man amžinai kažko trūksta. Skubu, nespėju. Dirbu mėgiamą darbą – tiflopedagoge. Jaunystėje turėjau svajonę tapti mokytoja, artiste ar gydytoja. Svajonė, galima sakyti, išsipildė. Baigiau Šiaulių pedagoginį institutą, defektologijos specialybę. Jaunystėje sportavau, dalyvavau įvairiose varžybose. Man nerūpėjo tai, kad aš mergaitė, o kiti – berniukai. Buvau berniukiško sudėjimo:  aukšta, liesa. Mane vadindavo degtuku, pagaliuku. Daug važinėjau po užsienio šalis. Visą laiką buvau ir esu tarp žmonių. Turiu šeimą. Vyras – menininkas; užauginome sūnų ir dukrą. Vienas vaikas panašus į tėvą, kitas – į mane. Esu žemės žmogus. Nuėjus į parodas, vyras mane moko, kaip reikia žiūrėti į paveikslą ir jį suprasti. Aš nematau to, ką reikėtų matyti. Mane domina daugiau žemiškas pasaulis. Esu tipiškas Jautis – žemės darbų žmogus. Nemoku kurti, nedeklamuoju. Manau, kad neturiu tam polėkio. Bet esu optimistė. Kada būna blogai, tikiu, kad bus geriau. Galvoju, jog kitiems žmonėms būna dar blogiau. Kai nepakeliamai sunku – stengiuosi kažką galvoti, dirbti. Aš visą laiką gyvenu tarp didelių kitų žmonių bėdų. Mano darbas toks – turiu juos nuraminti, paguosti. Savos bėdos atrodo visai mažos, lyginant su neįgalaus žmogaus bėdomis. Negalia – blogiausias dalykas. Manau, kad geriausia Dievo dovana yra sveiki vaikai. Esu laiminga, kad galiu padėti vaikams, turintiems regėjimo negalią. Gal taip yra todėl, kad pati blogai matau. Yra buvusi tokia komiška situacija: mano darbą tikrino direktoriaus pavaduotojas, bet aš jaučiausi laisvai, be įtampos, nesinervinau. Aš pavaduotojo nemačiau, maniau, kad tik vaikai sėdi.
Su Veronika Čirvinskiene kalbamės Raseinių rajono neįgaliųjų dienos užimtumo centre, direktorės kabinete. Jau trejus metus ji vadovauja šiai įstaigai. Tiflopedagoge išdirbo net keturiasdešimt metų.
„Tiflopedagogus reikia įrašyti į Raudonąją knygą. Jų labai mažai. Dirba tik vyresnės kartos žmonės“,  – sako direktorė.Veronika Čirvinskienė gimė 1949 metais gegužės pirmą dieną Plaučiškių kaime, Pakruojo rajone. Po metų tėvai persikėlė į Radviliškį. Ten Veronika baigė 10 klasių, vėliau mokslus tęsė Kaune. Nuo 1973 metų V. Čirvinskienė gyvena Raseiniuose, kartu gyvena ir Veronikos mama, kuriai jau 97 – eri. Sūnus Dovydas gyvena Vilniuje, dukra Renata su šeima gyvena ir dirba Raseiniuose.

Veronikos ir Prano vestuvės įvyko 1972 metais gegužės 1 dieną, per jos gimtadienį. Veronikai tuomet buvo 23 metai. „Susipažinome per draugo vestuves. Jis buvo mano pabrolys. Susirašinėjome laiškais. Laiškai buvo be galo jausmingi, su eilėraščiais. Ištekėti norėjau per gimtadienį – taip suplanavau. Anksčiau nebuvau pavydi, dabar, į senatvę, atsirado pavydo kirminas. Bet daug ką galėčiau atleisti. Per mūsų vestuves snigo, todėl ir gyvenime buvo ir šalto, ir karšto. Tą patį žmogų galima mylėti skirtingai. Vieną kartą – vienaip, kitą kartą – kitaip.
Tam pačiam žmogui galimi skirtingi jausmai“, – mano pašnekovė.Veronika Čirvinskienė visuomet pasitempusi, gražiai atrodanti, veikli moteris. Manyčiau, turinti polėkį. Neįgaliųjų dienos užimtumo centre vyksta puikūs literatūriniai, muzikiniai renginiai, organizuojamos įvairios parodos. Direktorė visur suspėja, dalyvauja, viskuo domisi. Ji visą laiką su žmonėmis,  jų skausmais, išgyvenimais, nelaimėmis. „Šis mano darbas – tai naujas gyvenimo išbandymas. Tiflopedagogės gauti įgūdžiai labai praverčia. Norint gerai dirbti, reikia tam atsiduoti“, – šypsosi Veronika. Ji man rodo Brailio raštą. Yra išlikęs padavimas, kad akli filosofo Konfucijaus (551 – 479 m. prieš m. e.) mokiniai mokėjo pirštais skaityti hieroglifus, iškaltus ant šventyklų sienų ir kolonų. Pirštai – jutimo organas, kuris nereginčiajam  gali kompensuoti regėjimą. 1784 m. Prancūzijoje neregius pradėjo mokyti Valentinas Ajujis. Paryžiaus aklųjų institute konkuravo keletas aklųjų rašto sistemų. Šioje mokymo įstaigoje gabaus jaunuolio Luji Brailio galvoje  brendo nauja ir labai paprasta šešių taškų rašto sistema, kuri po daugelio bandymo metų visų pasaulio aklųjų buvo pripažinta geriausia. L. Brailis buvo neregys, vaikystėje apako dėl nelaimingo atsitikimo. Jis sukūrė raštą, kuris vėliau buvo pavadintas jo vardu. Brailio raštas akliesiems suteikė galimybę skaityti periodinius spaudos leidinius, tobulėti, siekti mokslo aukštumų.
V. Čirvinskienės žiniomis, Lietuvoje 1880 – 1927 metais buvo beveik 30 aklųjų, mokėjusių Brailio raštu skaityti ir rašyti lietuvių, vokiečių, rusų, lenkų ir latvių kalbomis. 1927 metų gruodžio 12 d., Lietuvos Švietimo ministerijai patvirtinus Aklųjų centro sąjungos valdybos ir Kauno aklųjų instituto parengtą nereginčių švietimo metodiką, Brailio raštas buvo pradėtas vartoti plačiai.
Aklųjų mokymas Raseinių krašte tampriai susijęs su Veronika Čirvinskiene, turinčia tiflopedagogės diplomą. Nuo 1970 m. ji pradėjo dirbti suaugusių aklųjų mokytoja. Radviliškio rajone mokė Brailio rašto, korekcijos, nuo 1973 metų šių dalykų mokė ir mūsų rajone, nuo 1991 metų Aklųjų ir silpnaregių socialinio ugdymo mokyklos Šiaulių skyriuje dirbo tiflopedagoge konsultante Kelmės, Raseinių ir  Tauragės rajonuose, 1997 m. įgijo tiflopedagogės metodininkės kvalifikacinę kategoriją. Iki to laiko, kol V. Čirvinskienė atvyko dirbti į Raseinius, aklųjų švietimo darbo čia niekas nebuvo dirbęs. Ji pradėjo nuo suaugusių mokymo, vaikai mokytis turėdavo vykti į Kauno aklųjų internatą. Moters  darbas skyrėsi nuo tiflopedagogų darbo internatuose. V. Čirvinskienė džiaugiasi, kad pirmieji jos mokiniai K. Kasparas, V. Drigotas įgijo vidurinį išsilavinimą. V. Drigotas vidurinę mokyklą baigė su pagyrimu.
Atgavus nepriklausomybę, prasidėjo reformos ir švietimo sistemoje. Daugiau dėmesio skirta vaikams, jų integravimui į visuomenę.Centro direktorė duoda man į rankas baltą lazdelę, liepia užsimerkti ir bandyti eiti. Baltosios lazdelės paskirtis yra keleriopa. Ji padeda aklajam orientuotis jį supančioje aplinkoje, aptikti kliūtį, nustatyti daiktų pobūdį, atstumą ir išsidėstymą erdvėje. Kartu ji tarnauja kaip skiriamasis ženklas, signalizuojantis eismo dalyviams, kad prieš juos aklasis. Lazdelių yra įvairių, pagal žmogaus ūgį, maždaug 60 – 70 cm ilgio. Aklasis turi jausti iki 10 metrų nuotolį nuo savęs. Aklųjų gebėjimas laisvai judėti – didžiausias ir labiausiai jų gyvenime pastebimas privalumas. Nemokėjimas laisvai judėti priverčia akląjį (silpnaregį) būti priklausomu nuo kitų, dėl to jis jaučiasi nepilnaverčiu.
N. K. – Aklam, silpnaregiui vaikui geriau mokytis internate ar bendrojo lavinimo mokykloje?
V. Čirvinskienė: – Sunku atsakyti. Rinkdamiesi mokyklą, tėvai turi žinoti integruoto ir specialaus mokymo teigiamas ir neigiamas puses. Vaikui mokantis bendrojo lavinimo mokykloje, nenutrūksta ryšys su šeima, tėvai žino jo problemas. Vaikas bendrauja su sveikais draugais ir reginčiųjų visuomene. Tokie vaikai geriau paruošiami tolimesniam savarankiškam gyvenimui. Mokydamiesi  specialiojoje mokykloje jie gauna viską – mokosi mažose klasėse, kur geresnis apšvietimas, labiau pritaikytos mokymo priemonės, yra nuolatinė gydytojo priežiūra. Bet jie vis vien grįžta į gyvenimo mėsmalę. Sunkiai prisitaiko, skiriasi savo elgsena, neranda draugų, daugiau reikalauja iš sveikųjų. Labai dažnai specialiojoje mokykloje įgytomis žiniomis sunku pasinaudoti savo namuose. Mokykloje vaikas išmoksta būti savarankiškas, o grįžęs namo po juos vaikščioti nesugeba. Taip atsitinka todėl, kad vaikas nepažįsta savo namų aplinkos, netgi tėvai kartais neleidžia savarankiškai vaikščioti, nes bijo, kad vaikas susižalos.
Mano nuomone, specialiosios mokyklos yra būtinos, nes ne visi vaikai sugeba prisitaikyti reginčiųjų mokykloje. Mokymosi būdą labai apdairiai turi parinkti tėvai irnuo pat mažens ruošti vaiką, sudaryti jam visas sąlygas. Priimtinos abi mokymosi formos, bet bendrojo lavinimo mokykloje vaikui būtinai reikalingas tiflopedagogas. Be jo pagalbos vaikas negalės mokytis. Gaila, kad kuo toliau, tuo mažiau tiflopedagogui skiriama valandų. Norint vaiką gerai paruošti gyvenimui, reikia jam skirti daug laiko.Visose demokratiškose šalyse neįgalieji gyvena tokį pat gyvenimą, kaip ir visi kiti piliečiai, o visuomenė jiems padeda. Lietuvoje irgi taip bus, nes norime ar nenorime,  turime šito išmokti. Tik klausimas, ar mūsų valdžios žmonės to nori?
N.K. – Kur Lietuvoje yra specialiųjų mokyklų?
V.Čirvinskienė: – Kaune galima mokytis iki 10 klasės,  Vilniuje galima baigti 12 klasių.
N. K. – Kokios charakterio savybės reikalingos tiflopedagogui?
V.Čirvinskienė: – Visų pirma reikia kantrybės. Laukti rezultato reikia labai ilgai – daug kartų tą patį
kartoti, analizuoti. Nereikia planuoti, nes paprastai mokymas nevyksta pagal turimą planą. Kiekvienas vaikas diktuoja individualų darbą, kuris priklauso ir nuo šeimos narių, mokytojų. Reikia daug medicininių ir psichologinių žinių. Būtina bendrauti  tiek su vaiku, tiek su tėvais. Reikia būti empatišku, t. y. įsijausti į vaiko negalią, jo išgyvenimus. Būtinas pasitikėjimas, nes be jo nepasieksime norimo rezultato. Taip pat negalima apie šeimos problemas pasakoti kitiems. Uždarei duris ir tyla… Atsiduodi darbui, negaili nei laiko, nei jėgų.
N. K. – Kiek savo darbo praktikoje turėjote visiškai aklų vaikų?V.Čirvinskienė: – Keturis. Tauragiškis Gintautas  – vienintelis Lietuvoje aklasis,  kartu su reginčiais vaikais lankęs vidurinę mokyklą. Baigė studijas, dirba programuotoju. Berniukas nuo gimimo buvo aklas, skyrė tik šviesą ir tamsą.
Aklam ar silpnai matančiam vaikui labai svarbu tiksliai paaiškinti, kaip atrodo daiktas. Gintas statė iš kaladėlių namą. Jis žinojo, kur dėti langus, duris, tačiau nesuprato, kad statinį reikia užbaigti stogu.N. K. – Kaip aklieji suvokia spalvas?

V.Čirvinskienė: – Gintautui aiškinau, kad žalia spalva – tai pavasaris, atšyla oras, čiulba paukšteliai. Tokios spalvos yra žolė, gėlių lapai. Raudona – tai labai šviesu ir šilta, kai skaisčiai šviečia saulė, o širdyje būna gera ir linksma. Juoda – liūdesys ir pyktis. Tada dangus būna apsiniaukęs, pučia vėjas, lyja. Aš nepasakiau Gintui, kad juoda spalva yra ir iškilmių spalva. Bet jis mane ,,pagavo “, nes paklausė: „Tai kodėl jaunikis per vestuves vilki juodu, liūdesio spalvos kostiumu?“ Netrukus berniukas pats į šį klausimą ir atsakė:„Suprantu, jam nuo šiol reikės vargą vargti.“
N. K. – Aš užsimerkusi bandau apčiuopti Brailio raštą. Neužčiuopiu, nejaučiu rutuliukų.    .Gal aklųjų pirštų jautrumas yra kitoks?
V.Čirvinskienė: – Ne. Aklųjų pirštų jautrumas toks pat kaip ir sveikųjų. Moksliškai nėra įrodyta, kad jie jautresni. Iš karto nepavyksta skaityti Brailio rašto. Tai ilgas ir kruopštus darbas. Pirmiausia aklasis mokosi viską apčiuopti, pajusti. Aklajam tenka įdėti žymiai daugiau pastangų ir darbo, kad susiformuotų lytėjimo įgūdžiai. Yra tam tikri įvadiniai rankų pratimai – mokomasi nustatyti Brailio taškų vietą,  čiuopti spurgelius iš siūlų, plastilino, vėliau išbadytus taškus įvairiuose popieriaus lapuose ir t.t. Dabar yra daug įgarsintų knygų.
N. K. – Kaip aklajam padėti gatvėje?
V.Čirvinskienė: – Pirmiausia reikia aklojo paklausti, ar jam reikalinga pagalba. Jei neregys iš tiesų nori pereiti gatvę, jam reikia pasiūlyti savo parankę ir gatvę pereiti kartu. Niekada nereikia dvejoti siūlant savo pagalbą, bet nereikia jos brukti ir prievarta. Negalima aklojo griebti už rankos ar parankės ir stumti prieš save. Taip lydėti neregį sunku, o ir jis pats nesijaus saugiai. Jei neregys keliauja vienas, jis moka naudotis autobusu, troleibusu, traukiniu. Pakanka jį palydėti iki transporto priemonės durų ir parodyti rankeną, uždėjus ant jos neregio ranką. Kojas jis turi pats, taigi gali visai normaliai įlipti ir nereikia jo kaip kokio maišo įkelti.
Žmonės su regėjimo negalia šalia mūsų, jie nori būti pilnateisiais visuomenės nariais. Nebijokime ištiesti pagalbos rankos neregiui, pamatykime jį, praleiskime kelyje. Tegul jis tarp mūsų jaučiasi saugiai. Tegul kiekvienas vairuotojas ar pėstysis, išvydęs kelyje žmogų su baltąja lazdele, nepraeina pro šalį, nepravažiuoja abejingas, nes padėti silpnesniam už save – kiekvieno kultūringo žmogaus pareiga.
N. K. – Kokie Jūsų pomėgiai be darbo, visuomeninės veiklos?
V.Čirvinskienė: – Patinka teatras, mėgstu skaityti, mezgu.
N. K. – Ačiū už pokalbiui skirtą laiką. Linkiu Jums sveikatos, neblėstančios energijos. Tegul centre niekuomet neužgęsta vilties šviesa.