Gyvenimas po tiltu. Lyduvėnai

Viktoras Vitkus

Pašnekovų klausėme, kuo verčiasi Lyduvėnų miestelio gyventojai, ar pakankama pajamų pragyvenimui, ar padarė nuostolių kaitros ir liūtys, kaip bus sutikta žiema, ar jiems rūpi artėjantys rinkimai į savivaldą, kokius žmones norėtų matyti joje ir kodėl, ar tenkina gyvenimas miestelyje ir kokių pokyčių norėtų matyti paskutiniosiomis liepos dienomis?

Jonas Pocevičius, pensininkas:

Turiu ūkinę dalį, karvutę, auginu du paršelius. Krizės ir nepritekliaus nejaučiame, bet jeigu reikėtų gyventi iš pensijos, būtų sunkiau. Kaitra, praėjusios liūtys jokių nuostolių ūkiui nepadarė. Nes ir ūkininkavimas nėra labai didelis – sodelis, auginame bulves, daržoves.

Šaltos žiemos nebijome, malkomis apsirūpinę. Jau praėjusi žiema buvo šaltoka, nebuvo jokių atodrėkių, tai galima numatyti, kad ir ši žiema gali būti panaši. Atvirai sakant, turiu ir tėvų palikimą – apie 5 ha miškelio.                  .

Rinkimai labai domina. Nuo 1995 iki 2000 metų buvau Šiluvos seniūnijos tarybos narys. Dabar, būdamas pensininkas, irgi domiuosi politine padėtimi.

Aš, kaip Tėvynės sąjungos partijos atstovas, linkėčiau, kad daugiau patektų šios partijos kandidatų, nes dabartinėje Taryboje yra tik du mūsų atstovai: Linas Dargevičius ir Kęstutis Kordušas. Tai yra mažoka. Lyduvėnuose tinkančių žmonių Tarybos darbui nelabai matau. Sovietiniu laikotarpiu aš 19 metų buvau Šiluvos apylinkės tarybos deputatu.                .

Dabartinis gyvenimas Lyduvėnuose netenkina. Jaučiamės lyg rajono pakraštyje, esame lyg nereikalingi, mažai mumis rūpinasi rajono valdžia. Tas pats kelias padubysiais nėra tinkamai tvarkomas, neprižiūrimas, negreideriuojamas.

Negi reikia pirkti lėktuvą, nes mašina negalime važiuoti. Biblioteka panaikinta, ambulatorija panaikinta. Juokingai atrodo – felčerė Petrauskienė, neturėdama tinkamų vaistų, atvažiuoja iš Katauskių į parduotuvę mūsų gydyti. Buvusioje mokykloje atitvėrė kampą, lyg ir padarė  laikiną ambulatoriją. Ten nėra nei telefono, nei krosnies, jokių sąlygų sergančiam žmogui. Kam tada čia važinėti? Panaikintos veterinarinės paslaugos. Buvo galima dėl šių paslaugų kreiptis Naudvaryje, Šiluvoje pas Šliapą, dabar  tenka vykti į Raseinius. Sakoma, kad centralizavimas – geras dalykas, bet žmonėms tai nepatogu.

Pasikeitė bendruomenės pirmininkė, būstinė įsikūrė buvusioje mokykloje. Dar mokykloje likęs muziejus.

Norėtųsi didesnio dėmesio ir iš seniūnijos. Seniūnas Šeimys visiškai nesilanko Lyduvėnuose, nebendrauja su žmonėmis, nepritarė gyventojų prašymams išasfaltuoti 6 kilometrus iki tilto kelyje Šiluva – Raseiniai.

Yra ir teigiamų pokyčių. Remontuojama kooperatyvo „Dubysa“ parduotuvė, tikime, kad gyventojams bus pateikta žymiai daugiau prekių. Dabar dėl kokios smulkmenos ar vaistų turime važinėti  į Raseinius.

Danguolė Rimeikienė, pašto darbuotoja:

Pašto darbuotojos atlyginimas yra mažas. Tenka ne tik vadovauti skyriui, bet ir eiti laiškininkės pareigas. Ūkio neturiu, gyvulius laikyti neapsimoka, nes viską reikia samdyti – techniką ir panašiai. Kaitra ir lietūs daržui nuostolio napadarė, nors agurkų dar neskinu. Gyvenu du kilometrai nuo Lyduvėnų savoje sodyboje. Kuru žiemai jau apsirūpinome.

Per rinkimus visada balsuojame.  Lyduvėnuose daugiau pensinio amžiaus žmonių, kurie reikštis politikoje jau nebegali. Kas antroje trobelėje gyvena po našlę.

Gerai, kad atkūrė kaimo bendruomenę. Aktyvi nauja bendruomenės pirmininkė Janina Vileikienė organizuoja įvairius renginius.           .

Apie kelio asfaltavimą kalbėta ne kartą, bet valdininkai pareiškė, kad iki 2012 metų jokių darbų neplanuojama. Šiaip kelias labai prastas.

Lyduvėnų bažnyčios zakristijonas  Stasys Paravinskas:

Zakristijono pajamos nėra pastovios ir jos negali užtikrinti pragyvenimo. Turiu 20 arų sklypą, kuriame yra sodas. Žemę pilnai įdirbti nėra sveikatos, esame kartu su žmona pensininkai. Liūtys ir kaitros nuostolių nepadarė, visko užtenka. Mes džiaugiamės, kad tik lietaus būtų. Kūrenimo sezonui esu pasiruošęs. Į Lyduvėnus atsikėliau 2000 metais ir susipažinau su eiguliu Navicku, kuris ir parūpina malkų.

Kai atsikėliau į Lyduvėnus, šitas namas, statytas 1939 metais, buvo visai nedažytas, išvarpytas karo metų kulkomis ir skeveldromis, ypatingai dešinysis šonas. Statytas labai nagingo meistro. Kairiajame krašte yra apie 3 m gylio rūsys.   .

Buvo E. Jonyla, dabar – P. Vežba-vičius – man tas pats. Ką jie gali pakeisti mano gyvenime? Su šeima prijaučiame konservatoriams.

Man rajono valdžia daug nerūpi, nes ji nepadeda. Jeigu valdžia neteiks pagalbos žmonėms, ji nebus vertinama. Lyduvėnuose tinkamų į valdžią žmonių nėra, nes čia gyvena pensininkai ir pijokai. Gal vienas kitas geresnis žmogus: Songaila, Markauskas bei kelios moteriškės.

Atvažiavome iš Jonavos į kaimą ieškoti ramesnio gyvenimo. Pokyčių Lyduvėnų gyvenime nesimato. Viltis dedame į naują bendruomenės pirmininkę. Vyko Petrinių šventė, dainavo Čiapas, koncertavo Šiluvos ir Žaiginio saviveiklininkai. Daug sulaukiame turistų, ekskursijų. Klesti Kaunecko baidarių nuomos verslas. Prie bažnyčios esamą pastatą – buvusį internatą – rengiamasi pritaikyti anoniminių alkoholikų reikmėms. Gal ateityje miestelis atsigaus, dabar gi sekmadienį į bažnyčią ateina  10 – 15 tikinčiųjų ir viskas. Iš Šiaulių atvažiuojanti pas močiutę 13 metų mergaitė pagroja bažnyčioje vargonais.

Žinoma miestelio muzikantė ir poetė ponia Šiaulienė:

Vakarais išeinu pagroti, tai žino visi miestelio gyventojai. Nesvarbu, kad Dratvinio upelis šiemet per pamatus buvo apsėmęs namo grindis, man čia gyventi gera. Aš buvau išvykusi iš Lyduvėnų prieš gerą dešimtmetį, tačiau ir vėl grįžau. Namas, kuriame gyvenu, projektuotas šviesios atminties klebono – architekto Julijono Kazlausko.

Pragyventi pajamų užtenka, nors gaunu tik 700 Lt. 17 metų dirbau „Šatrijos“ siuvimo fabrike. Pryšmančiuose teko „ragauti“ amoniako, todėl pensija už kenksmingas darbo sąlygas turėjo būti didesnė.

Turiu samdyti žmones prižiūrėti teritoriją, nes ligos man neleidžia tai padaryti pačiai. Sulaukiu paramos ir iš artimųjų. Pernai sesuo atvežė bulvių. Laikiau keturis ožkiukus, kuriuos dėl blogos sveikatos sunkiai sekėsi auginti, todėl vieną jų padovanojau dar neturtingesniems žmonėms.

Kiek įmanydama puošiu sodybą, 2009 metais pastačiau kryžių už blaivią Lietuvą. Jį dirbdino meistras iš Šiluvos – Petras Burneika. Statyba man atsiėjo 300 Lt, gerai, kad medienos toli ieškoti nereikėjo. Esu labai nusiteikusi prieš girtuoklystę, todėl ir kryžius buvo savotiškas ženklas už blaivybę.                                     .

Kaitra labai paveikė mano sveikatą, vos išvengiau infarkto. Lietus ir apskritai vanduo man patinka. Ir dabar maudausi Dratvinėlyje.

Kuru žiemai dar visiškai nepasirūpinau, tačiau, kaip matote, šalia yra stipriai apgriuvusi daržinė. Tikiuosi su klebono leidimu iš griuvėsių pasigaminti malkų.

Man labai rūpi politika, tačiau negaliu ką nors nulemti. Esu R.Pakso šalininkė.

Sukūriau jam dainą, nuvažiavau į Raseinius ir Žemaičio aikštėje dainavau:

Kai tu gimei, prie žemės linko medžiai,

O Žemaitijoj siautėjo audra.

Ir atėjai kovoti už teisybę,

Tai neapvilk, nes žemė mūs šventa.

Savivaldybės taryboje norėčiau matyti sąžiningus žmones. Tokių žmonių yra ir Lyduvėnuose – tai Janina Vileikienė. Norėčiau, kad grobikai, išeikvoję mūsų bendruomenės turtelį, būtų nubausti. Gal ji padės tai padaryti.

Gyvenimas Lyduvėnuose gerėja. Jau grąžintos teisės į tėvų žemę, vaikai grįžta į gimtuosius namus. Tačiau tebėra geriančių šeimų. Aišku, norėtųsi, kad jauni žmonės turėtų darbo vietas.

Elena  Žutautienė, pensininkė:

Laikau karvę, vištų, pasisodinu daržą, bulvių. To ir užtenka. Tačiau negaliu sau leisti važinėti į ekskursijas nei kur atostogauti. Gaunu 790 litų pensijos, nes turiu 35 metų darbo stažą. Turiu 97 metų mamą, kuriai reikalinga priežiūra.

Anksčiau gyvenau Kelmės rajone. 1959 metais atvykau į Lyduvėnus, čia sukūriau šeimą.

Nei kaitra, nei liūtys daržams nuostolių nepadarė. Dabar po lietaus daržovės tikrai atsigauna. Tik bėda – nespėjam šienauti sparčiai augančios žolės. Žiemos šalčius taip pat pasiruošę sutikti, malkų tikrai užtenka. Daug jų ruošiama, padeda sūnus, atvažiuoja brolis.

Rinkimai į rajono Tarybą man aktualūs. Reikia galvoti, ką išsirinksime, nes galime sulaukti dar blogesnių rezultatų. Negaliu pasakyti, ar Lyduvėnuose yra tinkančių tokiam darbui žmonių. Nebent mokytojas Pocevičius, bet jis jau garbaus amžiaus. Gal kas iš jaunų žmonių?

Gyvenimas Lyduvėnuose tenkina, tik nemaža geriančių žmonių. Vakarais matome ir alkoholį vartojančius nepilnamečius. Šeimos nesusitvarko su savo šešiolikmečiais ar panašaus amžiaus atžalomis, prašo kitų pagalbos. Kaimynai taip pat bijo, kad nebūtų išdaužyti langai, kaip pernai atsitiko man. Darbo žmonėms nėra. Ant geležinkelio tilto dirba mano sūnus, Šukutis, Zaranka, Vileikis. Daugiausiai Lyduvėnuose gyvena pensininkai.

Visi gyventojai norėtumėme, kad į miestelį eitų asfaltuotas kelias, dažniau į Raseinius kursuotų autobusas. Dabar jis vyksta du kartus per dieną ir tai tik antradieniais bei penktadieniais. Norėtųsi, kad jis kursuotų ir šeštadieniais – turgaus

dieną. Anksčiau taip buvo, ir žmonės buvo patenkinti. Tą dieną žmonės iš Raseinių galėjo atvažiuoti į Lyduvėnų kapines. Keblumų sudaro registracija pas gydytojus, nes ne visos dienos nuvykti yra tinkamos.