Gyvenimas sunkumų nepagailėjo
Stanislovas ABROMAVIÄŒIUS
Kaune gyvenantis raÅ¡ytojas Stasys Babonas sako, kad giminÄ—s istorija prasideda RažaiÄiuose, Raseinių rajone. Jo seneliai buvo neturtingi, taÄiau Burneikiuose gyvenÄ™ Martynas Silvestras ir Ona Babonai garsÄ—jo iÅ¡mintimi ir tautiÅ¡kumu. Sako, XX a. pradžioje Martynas buvo iÅ¡vykÄ™s į AmerikÄ… uždarbiauti, tad grįžęs už uždirbtus ir sutaupytus pinigus įsigijo net 120 ha Å«kį.
Deja, jų laukÄ— dideli iÅ¡bandymai. 1941 m. birželyje M. S. Babono (1866–1942) ir Onos LeikutÄ—s (1866–1926) Å¡eimÄ… iÅ¡trÄ—mÄ— į KomijÄ…, Sibiro platybes: Martyno seserį MarijÄ… (g. 1876 m.), sÅ«nų LiudvikÄ… (1902–1955), Liudviko vaikus PalmirÄ… (g. 1927 m.), MindaugÄ… (g. 1932 m.), OnÄ… DanutÄ™ (g. 1934 m.), JÅ«ratÄ™ (g. 1938 m.), JonÄ… (g. 1939 m.), taip pat giminaiÄius Kazį (g. 1880 m.) ir Marcelijų (g. 1900 m.).
Apie Liudviko ir Elenos Babonų šeimos tremtį
LiudvikÄ… ir ElenÄ… Babonus iÅ¡vežė su septyniais vaikais: keturiolikÂmete Elena, vienuolikmete Aldona, devynerių Mindaugu, Å¡eÅ¡erių Danute, trejų JÅ«rate, dvejų Jonu ir septynių mÄ—nesių Cecilija. Gyvuliniais vagonais Å¡eima į Komijos respublikÄ… keliavo pusantro mÄ—nesio, kol pasiekÄ— Å estoj UÄiastok netoli Ust Nemo. ÄŒia nuo Å¡eimos buvo atskirtas tÄ—vas. 1954 m. jis žuvo dirbdamas Å¡achtoje, atsikabinus vagonams. Kartu iÅ¡tremtas Liudviko tÄ—vas 85-erių M. S. Babonas. Jis mirÄ— 1942 metais.
Badas, sunkus darbas retino lietuvių gretas. 1943 m. sausį buvo nutrauktas produktų kortelių skyrimas seneliams ir vaikams iki keturiolikos metų. VyriausiÄ… Elenos dukrÄ… iÅ¡siuntus dirbti ir gyventi kitur, ji su Å¡eÅ¡iais vaikais (kartu buvusi teta, Maironio sesuo kurÄnebylÄ— senutÄ— PranciÅ¡ka MaÄiulytÄ— (1859–1942 m.) tuo metu jau buvo mirusi) buvo marinamos badu. Pirmoji iÅ¡ vaikų mirÄ— dvejų metukų dukrelÄ— Cecilija. Siekiant iÅ¡gyventi, Elena kuriam laikui buvo iÅ¡praÅ¡iusi priimti gyventi į vaikų namus du mažuosius.
Jų sÅ«nus Mindaugas (1932–2021), bÅ«damas dar paaugliu, dirbo miÅ¡ke, o nuo septyniolikos visÄ… tremties laikÄ…, tai yra 26 metus, vargo anglies kasykloje. Dirbdamas Vorkutos Å¡achtose sunkiai baigÄ— vakarinÄ™ vidurinÄ™ mokyklÄ…. 1952 m. vedÄ— DomicelÄ™ StagniÅ«naitÄ™, juos sutuokÄ— kunigas K. Kuzminskas, Äia trumpam apsistojÄ™s, kai keliavo iÅ¡ lagerio į LietuvÄ…. Užaugino tris dukras ir sÅ«nų. 1975 metais su Å¡eima grįžo į LietuvÄ… ir įsikÅ«rÄ— Garliavoje, susidomÄ—jo kÅ«ryba: paraÅ¡Ä— ir iÅ¡leido prisiminimų knygÄ… „Per kanÄias neprarandant vilties“ (1997) ir dvi eilÄ—raÅ¡Äių knygas – „O mintys, mintys begalinÄ—s, jus užrakint, uždraust negali…“ (2001), „ApmÄ…stymai eilÄ—mis“ (2007).
1988 m. jis aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą, buvo vienas iš Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Garliavos skyriaus įkūrėjų, o nuo 1997 m. – pirmininku. Auštant Nepriklausomybei aktyviai talkino statant paminklus žuvusiems už laisvę savanoriams, partizanams.
Vieno gyvenimo istorija
Tomsko srities tremtinio Gerimanto Juozo Kaklausko (g. 1939 m.) mama AnelÄ— BabonaitÄ— KaklauskienÄ— kilusi iÅ¡ Burneikių, jau minÄ—tų Martyno ir Onos Å¡eimos. Gerimantas – kÄ—dainiÅ¡kis, jau 25 metus gyvena AnykÅ¡Äiuose, aktyviai rÅ«pinasi partizanų atminimu, paminklų Lietuvos partizanams pastatymu. Jam 2025 m. už parlamentarizmo tradicijų puoselÄ—jimÄ…, pilietiÅ¡kumo ir demokratijos skatinimÄ… įteiktas GabrielÄ—s PetkeviÄaitÄ—s-BitÄ—s atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“. PriklausÄ— SavanoriÅ¡kosios kraÅ¡to apsaugos tarnybos kuopai, budÄ—jo Vilniuje AukÅ¡Äiausiosios Tarybos viduje. 2013 m. LaisvÄ—s gynÄ—jų dienos proga PrezidentÄ— Dalia GrybauskaitÄ— dekretu jį apdovanojo Sausio 13-osios atminimo medaliu.
Mūsų šeimos gyvenimo istorija
Gerimanto Juozo Kaklausko atsiminimai
Gimiau 1939 m. gegužės 12 d. Pašilių k. (dabar – Kėdainių r.) tėvų Nikodemo Kaklausko ir Anelės Babonaitės šeimoje. Tarp aštuonių brolių ir seserų buvau jauniausias.
Pašiliai yra 6 km į pietus nuo Kėdainių, 4 km į šiaurės rytus nuo Labūnavos. Dar 1908 m. vos šešiolikos sulaukęs mūsų tėvelis Nikodemas iš Bajėnų k. (netoli Kėdainių) išvyko į JAV, kur gyveno ten neseniai išvykusios jo seserys. Dirbo „Ford“ gamyklos padalinyje pasiuntinuku, kitus darbus.
I pasaulinis karas Europoje prasidėjo 1914 m. vasarą. Kai 1917 m. balandyje prezidento Vilsono pastangomis JAV įsitraukė į karą Antantės pusėje, Vokietijos pajėgos buvo išstumtos iš Prancūzijos ir priverstos trauktis. Tarp JAV karių buvo ir savanoris N. Kaklauskas, dalyvavo mūšiuose Prancūzijoje, buvo sužeistas, vėliau už tai gavo piniginę kompensaciją.
1922 m., jau bÅ«damas trisdeÅ¡imties, sugrįžo į LietuvÄ…, už sutaupytus pinigus sumanÄ— Burneikiuose, ant Dubysos upÄ—s, Betygalos vlsÄ. (Raseinių, vÄ—liau – Kauno apskr.) pasistatyti vandens malÅ«nÄ…. Tik viskas baigÄ—si nesÄ—kmingai, nes buvo užlieti upÄ—s pakraÅ¡Äiai, nukentÄ—jo Å«kininkai. Teko savo sumanymo atsisakyti.
Burneikiuose jis susipažino su bÅ«sima žmona, mÅ«sų mama, pasiturinÄių Å«kininkų Martyno ir Onos Babonų dukra Anele. Martynas taip pat buvo iÅ¡vykÄ™s į AmerikÄ… uždarbiauti, bet leisti dukrai tekÄ—ti už Nikodemo nesutiko motyvuodami, kad jis iki tol turi turÄ—ti namus, kuriuose galÄ—tų jie įsikurti. Tad jaunieji savanoriÅ¡kai nutarÄ— iÅ¡vykti Å«kininkauti į jo gimtuosius kraÅ¡tus. Tad po Lietuvoje įvykusios 1922 m. žemÄ—s reformos varžytinÄ—se nusipirko KÄ—dainių kraÅ¡te Podborkos palivarkÄ… (dvaro padalinį) su beveik 100 ha žemÄ—s, pastatais, sulietuvino kaimo vardÄ… pavadindami PaÅ¡iliais, pastatÄ— naujo pavadinimo lentelÄ™, kuris greitai prigijo. Tais paÄiais metais sukÅ«rÄ— Å¡eimÄ…, užaugino vaikus: sÅ«nus VytautÄ…, AlgirdÄ…, IgnÄ… ir mane, dukras AldonÄ…, OnÄ…, LaimutÄ™ ir MildÄ….
Darbas ūkyje, gausios šeimos reikalai nesutrukdė tėveliui aktyviai dalyvauti patriotinėje veikloje. Jis buvo Šaulių sąjungos Kėdainių skyriaus narys, dalyvavo savanorių mokymuose, skaitė žurnalą „Trimitas“.
Kai mano motinos AnelÄ—s tÄ—velio M. S. Babono Å¡eimÄ…, gyvenusiÄ… Burnikiuose, iÅ¡trÄ—mÄ— į KomijÄ…, sodyba liko tuÅ¡Äia, o atÄ—jÄ™ vokieÄiai įspÄ—jo vietinÄ™ valdžiÄ…, kad Babonų Å«kis gali bÅ«ti parduotas ar atiduotas norintiems Äia apsigyventi jų kolonistams. Mama apsisprendÄ— gelbÄ—ti padÄ—tį ir su vaikais iÅ¡važiavo gyventi į Burneikius. Devyniolikmetis Vytautas Ä—mÄ—si Å«kininkauti, o tÄ—velis Nikodemas su penkiolikmeÄiu sÅ«numi Algirdu liko PaÅ¡iliuose.
Pradžioje Burneikiuose mamai su vaikais sekÄ—si gerai, taÄiau jau 1942 m. vasarÄ… brolis Vytautas buvo įtrauktas į darbams į VokietijÄ… iÅ¡vežamų lietuvių sÄ…raÅ¡us. Žandarai juos jau suÄ—mÄ— ir vežė į surinkimo punktÄ… Ariogaloje, taÄiau brolis progai pasitaikius iÅ¡Å¡oko iÅ¡ vežimo ir pabÄ—go. Grįžęs namo slapstÄ—si, kol tÄ—veliui pavyko įtikinti vietinÄ™ valdžiÄ…, iÅ¡praÅ¡yti vokieÄių palikti jaunuolį Äia, kad be jo žlugs Å«kis… Pas juos atvažiuodavo ginkluoti nepažįstami asmenys pasitarti, matyt, LLA ar savisaugos bÅ«rių nariai.
Tik bėdos nesibaigė. 1943 m. kovo 30 d. Vytautas nuvažiavo į Ariogalos turgų pirkti veršelio, bet miestelyje girto policininko Jono Visocko už nepaklusnumą buvo nušautas.
Jau 1944 m. liepÄ… atbildÄ—jo į Burneikius sovietinÄ— kariuomenÄ—. Atvažiavo į Babonų sodybÄ… ir gyvenamajame name įsirengÄ— kariuomenÄ—s dalinio Å¡tabÄ…. Teko mamai viskÄ… palikti ir su vaikais sugrįžti į PaÅ¡ilius… Neprivažiavus Ariogalos atskrido karinis rusų lÄ—ktuvas ir pradÄ—jo vežimÄ… bombarduoti. Bomba pataikÄ— į Å¡alia buvusį rugių laukÄ…, sprogimo banga visus iÅ¡bloÅ¡kÄ— iÅ¡ vežimo. Laimei, niekas nežuvo.
Laimingai pasiekÄ—me PaÅ¡ilius. SusibÅ«rusi Å¡eima Ä—mÄ—si sutartinai Å«kininkauti, bet gyvenimas buvo neramus. Kieme stovÄ—jo rusų tankas, o mÅ«sų kambaryje gyveno jo vadas su ekipažu. Jis turÄ—jo užduotį saugoti karo ryÅ¡ininkus, atstatinÄ—janÄius telefono ir telegrafo ryšį su LabÅ«nava ir Kaunu. Rusų karininkas primygtinai tÄ—veliams patarinÄ—jo palikti Å«kį ir slÄ—ptis, nes kaip pavyzdiniai Å«kininkai atsidursime Sibire pas baltas meÅ¡kas. Po kelių mÄ—nesių mÅ«sų „sveÄias“ su komanda pasitraukÄ— į frontÄ….
1946 m. tÄ—vus iÅ¡buožino: atÄ—mÄ— žemÄ™, pastatus, gyvulius, padargus, užkrovÄ— didelius mokesÄius. Ä® mÅ«sų namus sukÄ—lÄ— gyventi svetimus, Å¡eimai paliko tik vienÄ… kambarį. Netrukus už mokesÄių nemokÄ—jimÄ… tÄ—velį pasodino į kalÄ—jimÄ…. Jį iÅ¡gelbÄ—jo mÅ«sų name gyvenÄ™s tanko vadas, kuris sesers kvietimu tuo metu grįždamas iÅ¡ Berlyno užsuko pas mus, tÄ—velį paleido.
1946 m. palikome tÄ—viÅ¡kÄ™ ir apsigyvenome KÄ—dainiuose J. BaÂsanaviÄiaus gatvÄ—je mums priklausiusiame namo Nr. 7 Å«kiniame pastate. Dar prieÅ¡ karÄ… tÄ—veliai Äia ruoÅ¡Ä—si statyti sodybÄ…, bet planai žlugo. 1946 m. brolis Algirdas įstojo į LabÅ«navos apylinkÄ—se veikusį Jono Žilinsko-TÄ—vo partizanų bÅ«rį, kuris priklausÄ— Povilo LukÅ¡io rinktinÄ—s 4-ajam rajonui. BÅ«rys slapstÄ—si PaÅ¡ilių miÅ¡ke, taÄiau brolis susirgo, kÅ«nÄ… nuo juosmens, kojas iÅ¡bÄ—rÄ— votys. BÅ«rio vadas įsakÄ— jam pasitraukti iÅ¡ bÅ«rio gydytis, tad brolis iÅ¡vyko gyventi į ŽemaitijÄ….
J. Žilinsko-TÄ—vo penkių partizanų bÅ«rys lankydavosi LabÅ«navos dvaro bokÅ¡te pas JonÄ… Å imkÅ«nÄ…, kuris taip pat priklausÄ— tam bÅ«riui. 1946 m. gruodžio mÄ—n. pradžioje Žilinsko bÅ«rys atÄ—jo pas J. Å imkÅ«nÄ… manydami, kad jie Äia iÅ¡bus iki pavasario.
KÄ—dainiuose nuo tremties į SibirÄ… mums pasisekÄ— iÅ¡sislapstyti iki 1952 m. sausio mÄ—n. KaimynystÄ—je gyveno raÅ¡ytojas Juozas PaukÅ¡telis, kuris mums praneÅ¡davo apie trÄ—mÄ—jų planus, patarinÄ—jo aplankyti artimus ar tolimesnius giminaiÄius, kol pavojai baigsis. Jis 1926–1946 m. mokytojavo KÄ—dainių gimnazijoje. Su žmona mokytoja Brone VÄ—laviÄiÅ«te 1938 m. Å¡alia mÅ«sų sklypo KÄ—dainiuose pasistatÄ— namÄ….
TaÄiau mums iÅ¡sislapstyti nepasisekÄ—: 1952 m. sausio 23 d. naktį pas mus atvyko ginkluoti kareiviai ir sovietiniai aktyvistai. LiepÄ— susikrauti daiktus ir lipti į stovÄ—jusį sunkvežimį. Tvarte turÄ—jome karvÄ™, du bekonus, bet trÄ—mikai susirasti pirkÄ—jo iÅ¡ pradžių neleido tikÄ—damiesi pasipelnyti. Mamos užsispyrimo dÄ—ka pavyko susisiekti su kaimynu J. PaukÅ¡teliu ir gyvulius jam parduoti. Tada suÄ—mÄ— ir nuvežė į KÄ—dainių saugumo rÅ«sį. KitÄ… dienÄ… per JonavÄ… sunkvežimiu vežė į GaižiÅ«nų geležinkelio stotį, kur stovÄ—jo du eÅ¡elonai, įlaipino į gyvulinį vagonÄ…. Taip su tÄ—vais ir manimi iÅ¡keliavo į tremtį Tomske, už Uralo kalnų, sesuo Milda (g. 1936 m.) ir brolis Ignas (g. 1932 m.). Sesuo LaimutÄ— (g. 1930 m.) atvežta pas mus po dvejų metų. 1952 metais iÅ¡ Lietuvos į Vakarų SibirÄ… buvo iÅ¡tremta apie trys tÅ«kst. lietuvių.
1954 m. Tomske rusiškoje mokykloje baigiau septynias klases, įstojau mokytis į elektromechanikos technikumą, jį baigęs tapau elektriku, tarnavau sovietinės kariuomenės statybos batalione. Šeima sugrįžo į Lietuvą 1956 m., o aš tik dar po dvylikos metų.
stasys
2026-01-22 11:42
DÄ—kui Stanislovui AbromaviÄiui ir JÅ«sų redakcijai, kad tokie straipsniai raÅ¡omi ir publikuojami. Tarp Å¡iandienos blizguÄių ir tuÅ¡Äių statinių barÅ¡kÄ—jimo, atsiremdami į istorijÄ…, mes esame stiprÅ«s.