Nijolė KAVALIAUSKIENĖ
[1]
Žmogus – talentingas Dievo kūrinys, kuriame lyg trys ašys susikerta praeitis, dabartis ir ateitis. Šioje koordinačių sistemoje norisi pamatyti mūsų dienų žmogų, mėginantį suvokti, kas jis, iš kur ateina, ko siekia.Mūsų klasikas J. Tumas-Vaižgantas yra pasakęs: ,,Pasaulyje nėra tokios jėgos, kuri sulaužytų dvasios jėgą, jei dvasia sveika.“ O dvasia sveika, kai joje daug meilės, atlaidumo, gerumo. Anželiką Gagaitytę pirmą kartą sutikau Raseinių rajono neįgaliųjų dienos užimtumo centre. Tada ji pirmą kartą gyvenime viešai skaitė savo eiles. Buvo sutrikusi ir nedrąsi. Tuomet dar nežinojau, kad jauna, nedidelio ūgio, trapi iš pažiūros mergina viduje turi tiek daug jėgos, valios, užsispyrimo. Patiko jos eilėraščiai, tiksliai ir aiškiai išsakomi jausmai, mąstymas. Ji visuomet rimta, susikaupusi, atsakingai reiškia mintis. Ši mergina patraukia kažkuo nenusakomu, nematomu – tarsi paslėptu magnetu. Kai kovo mėnesį iš Šiauliuose vykusio pulo čempionato parsivežė iškovotą sidabro medalį, supratau, kad Anželika ištverminga, ne tokia, kaip kitos jos bendraamžės. O ir tie pragyventi 25-eri metai labai spalvingi, nelengvi. O gal lengvi tuo, kad nuo penkerių metų užaugo pas gerus įtėvius – Aleksą ir Elvyrą Bachirovus? Anželika gimė 1984 metais rugsėjo 6 dieną per patį bulviakasį. Kaip ji pati juokauja – todėl niekas neateina į gimtadienį. Gimė kelyje, autobuse. Taip likimas lėmė, kad iki penkerių metų su broliu ir dviem sesutėmis augo globos namuose. Kokie tai buvo globos namai, ji neatsimena. Vėliau mokėsi ,,Kalno“ vidurinėje mokykloje. ,,Gavau blogus mokytojus, blogus klasiokus. Man nepasisekė. Klasės draugai buvo nedraugiški, susiskirstę į grupes.Niekas nepaaiškindavo nesuprantamos užduoties. Auklėtoja nekreipdavo dėmesio, toleruodama vaikų ignoraciją man“, – prisimena Anželika. Baigusi dešimt klasių įstojo į Raseinių technologijos ir verslo mokyklą. Įgijo virėjos- barmenės profesiją. Čia atmosfera buvo geresnė. Anželika buvo apdovanota padėkos raštu už pavyzdingą elgesį ir gerą mokslą. Technologijos ir verslo mokykloje ji dalyvaudavo meninio skaitymo konkursuose, sportuodavo. Toliau mokslus tęsė Kauno paslaugų verslo darbuotojų rengimo centre. Du metus ji studijavo žirgininkystę ,,Jei galėčiau, tai ten dar grįžčiau. Tai patys gražiausi mano metai. Suradau daug draugų, mokė puikūs mokytojai, man padėdavo net po paskaitų. Egzaminus išlaikiau aukštais balais“, – džiūgavo mergina. Grįžusi į Raseinius, trejus metus dirbo žirgyne Dumšiškėse. Būdama 18 metų A. Gagaitytė sužinojo, kad serga sunkia liga. Jau iškentė 4 operacijas, ateityje dar laukia kelios. Medikai uždraudė sportuoti. Bet apie ligas, skausmus Anželika nelinkusi kalbėti, skųstis, dejuoti. Ji priima gyvenimo iššūkiums – sportuoja, visom jėgom kabinasi į gyvenimą, jį myli.
Keletas klausimų Anželikai: (toliau N.K. ir A.)
N.K.- Kada pradėjote lankytis neįgaliųjų dienos užimtumo centre? Ką jis jums duoda?
A.- Centrą pradėjau lankyti 2008 metais. Čia prasidėjo mano sportinė kar-jera. Žaidžiu bilijardą, stalo tenisą, bočią, helpongą, krepšinį, šaškėmis. Čia ateinu, kai pasidaro liūdna. Naudojuosi internetu. Visapusiškai man padeda Centro sveikatingumo darbuotoja Irena Perminienė. Ji mane palaiko ir morališkai.
N.K.- Ar tikėjotės tokio aukšto rezultato pulo čempionate?
A.- Važiavau ne laimėti, o pasisemti patirties. Pats čempionatas parodė, kad čia susirenka labai rimti žaidėjai. La-
bai džiaugiuosi. Tai pirmos mano varžybos, pirmas laimėjimas, pirmas medalis…
N.K.- Be sporto, kokie dar yra jūsų pomėgiai?
A.- Daug turiu pomėgių. Myliu žirgus, šunis. Fotografuoju. Piešiu. Rašau eilėraščius. Nuo 1993 metų renku viską apie amerikiečių aktorių Chuck Norris, jo filmai man padeda pasikrauti. Namuose yra du šunys, jais rūpinuosi.
N.K.- Dar grįžkime prie pomėgių. Kada parašėte pirmą eilėraštį? Ar daug rašote? Kaip gimsta eilės?
A.- Pirmas eilėraštis buvo ,,Meilės kančia“. Man tuomet buvo 10-11 metų. Parašiau apie 50 eilėraščių. Jie gimsta
savaime. Nieko nedarau per prievartą. Visada nešiojuosi užrašų knygutę ir rašiklį. Kai gimsta mintys, jas ir užsirašau.
N.K.- Ką dažniausiai fotografuojate?
A.- Viską, bet daugiau gamtą, įvairius gyvūnus. Užsibrėžiu kokį tikslą ir jo siekiu. Norėjau nufotografuoti šarką. Tai tik po trejų metų ją nufotografavau.
N.K.- Kodėl Jums patinka žirgai?
A.- Žirgai – elegancijos, gracijos ir stiprybės simbolis. Kiekvienas žirgas eina grakščiai, išdidžiai. Jie yra užsispyrę. N.K.- Jūs tokia trapi. O žirgai stiprūs, dideli, nebijote jų?
A.- Kai patinka, tai tuomet nieko ir nebijai. Aš nepripažįstu stereotipų, kažkokių rėmų. Jie nereikalingi. Juk gyvenimas nepaduoda nieko ant lėkštės. Pačiam reikia pasiimti.
N.K- Jūsų profesija – virėja. Ar mėgstate namuose ruošti valgį?
A.- Sriubas verdu retai. Kartais kauliukus. Neapsimoka. Mano šeima maža – tėtis ir aš. Mama mirė 2009 m. sausio 5 d. Perku parduotuvėje gatavus produktus. Turime daržą, užsiauginame daržovių.
N.K.- Koks mėgstamiausias patiekalas?
A.- Cepelinai, balandėliai, kotletai, kuriuos nusiperku ,,Rasos“ valgykloje.
N.K.- Atsiprašau už neetišką klausimą. Pernai per Lietuvos TV Nacionalinę paieškų tarnybą rodė laidą apie Jus. Jūs ieškojote savo biologinių tėvų. Kodėl jų ieškojote? Norėjote sužinoti, kodėl Jūsų atsisakė? Norėjote pamatyti?
A.- Ieškojau atsakymų į savo klausimus: iš kur paveldėta mano sunki liga, iš kur atėję pomėgiai, ar yra daugiau brolių, seserų? Taip, su mama susitikau. Jos vardas Silva. Mes pasikalbėjome. Ji papasakojo, kodėl išsižadėjo. Plačiau apie tai nenoriu pasakoti. Silvą supratau, neturiu jokios teisės ją smerkti ar neatleisti. Dievas – teisėjas. Be manęs dar yra du broliai ir dvi seserys.
Vienas brolis gyvena Londone, pačiam mažiausiam broliui dar tik 10 metų. Jis gyvena kartu su savo mama Silva.
Kiti gyvena Šiauliuose, turi savo šeimas. Atsakymus radau. Tokia liga niekas nesirgo. Meilę žirgams paveldėjau iš senelių, tetos. Duris į praeitį uždariau. Apie tai nenoriu kalbėti.
N.K.- Ar dabar bendraujat su mama?
A.- Su Silva. Aš jai sakiau susitikimo metu, kad mano mama buvo Elvyra ir ja visada išliks. Pasikalbu telefonu su
Silva, kaip su paprasčiausia, ne geriausia drauge.
N.K.- Ką jūs gavote dabartinėje savo šeimoje?
A.- Tėvai ne tie, kurie išleidžia į pasaulį, o tie, kurie užaugina. Kaip jau minėjau, į praeitį duris uždariau. Naujoje šeimoje gavau daug. Neužtenka tam žodžių. Tuo, kuo aš esu šiandien, tai tik jų meilės rezultatas. Jei manęs mažos nebūtų jie pasiėmę iš globos namų, ko gero prieš Jus dabar nesėdėčiau. Aš dėkinga už įskiepytas vertybes, už suteiktą meilę, šilumą, supratimą, palaikymą, rūpestį. Dabar mano pareiga būti su tėčiu, nepalikti jo likimo valiai. Mes tik vienas kitą teturim.
N.K.- Kokia jūsų materialinė padėtis? Tikriausiai jaučiate ekonominę krizę?
A.- Krizės nėra. Mažai valgom. Kiek čia dviem žmonėm reikia. Visko užtenka. Savo reikmes patenkinam.
N.K.- Kaip jūs vertinate posakį, kad ne piniguose laimė?
A.- 100 procentų ne piniguose laimė. Jei širdis verkia, pinigai negelbsti. Pinigai tik pagerina materialinę padėtį.
Jie ateina ir išeina, ilgai neužsibūna kišenėje. Apie pinigus nenoriu kalbėti.
N.K.- Gerai. Keiskim temą. Kokia Jūsų svajonė?
A.- Jų daug. Artimiausia svajonė, kad pasisektų rankos operacija. Norėtųsi susirasti mylimą žmogų. Vienatvė – baisesnė už naktį. Svajoju tobulinti fotografinius įgūdžius.
N.K.- Kaip manote, kokia didžiausia problema Lietuvoje?
A.- Mūsų valdžiai nusispjaut į savo ,,daržą“. Visai nesirūpinama skurdžiausiai gyvenančiais piliečiais. Man kraupu, kad Lietuvos valdžia rūpinasi kitais, kažkur toli, Afganistane, gyvenančiais svetimos tautos vaikais. O nežiūri, nemato, kas darosi čia pat, mūsų valstybėje. Vaikai mėtomi į šiukšlynus. Daug vaikų yra nuskriaustų likimo. Vaikai – mūsų ateitis, jais reikia rūpintis visą laiką, o ne per suorganizuotas akcijas. Kam tos akcijos? Pažiūri, atkreipia dėmesį trumpam – ir vėl tas pats abejingumas.
N.K.- Kokia spalva nupieštum savo gyvenimą?
A.- Savo gyvenimą nupieščiau pagal situaciją, nuotaiką. Spalvos būtų ryškios, kad galėčiau stimuliuoti save, kad į gyvenimą žiūrėčiau optimistiškai. Mano gyvenime 50 proc. pesimizmo, 50 proc. optimizmo.
N.K.- Ačiū už atvirumą, nuoširdų,įdomų pokalbį. Linkiu visų Jūsų svajonių išsipildymo.
Atėjusį į susitikimą su manimi, Anželika paskaitė tik ką gimusį savo eilėraštį:
Atsiųsk širdelę -
Jos viduje – meilę.
Atnešk žvaigždelę -
Jos viduje – laimę.
Noriu, kad būtų šilta,
Noriu būti laiminga
Ir kažkam reikalinga.