Ä® užribį nusiritÄ™ žmonÄ—s: „Viskas gyvenime galÄ—jo bÅ«ti kitaip…“
JÅ«ratÄ— KIELÄ–
jurate.alioraseiniai@gmail.com
Prieiti prie jų nepatogu, nemalonu, kartais ir nelabai saugu. Ne taip apsirengusių, ne taip kvepianÄių, besielgianÄių ne pagal visuomenÄ—je priimtas normas žmonių stengiamÄ—s net nepastebÄ—ti. Bet jie yra tarp mÅ«sų. Ir po Raseinius ratus kasdien suka deÅ¡imtys vyrų ir moterų, miesto žemÄ—lapyje turinÄių tik du atramos taÅ¡kus – NakvynÄ—s namus ir vietÄ…, kur dalijama nemokama sriuba. Riba, atskirianti „normalų“ gyvenimÄ… ir vadinamÄ…jį užribį, labai trapi. AtsidurianÄiųjų anapus jos kasmet daugÄ—ja.
Birželis nustebino dideliu antplūdžiu
SkaisÄiai raudonu Raudonojo Kryžiaus Å¡varkeliu vilkinti Alma KurmauskienÄ— Raseiniuose sukasi ten, kur dienas leidžia „jie“, tie žmonÄ—s, – nuo ryto iki vakaro sukasi NakvynÄ—s namuose, pilsto labdaros sriubÄ…, narÅ¡o apleistus pastatus ir landynes. Formaliai – tai Almos darbas, realiai – visas gyvenimas.
Kai tariamės dėl pokalbio ji abejoja, ar verta, ar kam įdomu. Daugeliui iš mūsų šis pasaulis tiesiog neegzistuoja, o jei kartais atsiveria koks plyšelis, nesivarginame įdėmiau pro jį pažiūrėti. Visuomenės požiūrį atskleidžia ir žodynas. Vadiname juos negatyviai – bomžas, dugnas, nurašome į užribį.
„Užribis? Mes neiÅ¡skiriame, kad jie yra kitokie – jie ten, o mes Å¡tai Äia. Taip susiklostÄ— aplinkybÄ—s ir gyvenimas pradÄ—jo riedÄ—ti žemyn. Kas žino, kaip rytoj aplinkybÄ—s susiklostys mums?“ – svarsto Alma, vis dÄ—lto iÅ¡skirdama priežastį, nuo kurios beveik visada prasideda tas riedÄ—jimas, – tai žalingi įproÄiai.
Jai teko susidurti su įvairiausiais likimais. Tų žmonių praeityje – skirtingi gyvenimai, bet kai atsiranda priklausomybÄ—, jie pradeda klostytis pagal tÄ… patį scenarijų. Nusigręžia Å¡eimos, artimieji, ypaÄ jei asmuo linkÄ™s į smurtÄ…, pasižymi nevaldomu bÅ«du. Tada – gatvÄ—, „valdiÅ¡ki namai“ ir visas tas užburtas ratas nuo pakilimų iki nuosmukių. Bandoma iÅ¡trÅ«kti, bet sÄ—kmÄ—s istorijų pasitaiko nedaug.
„Be pagalbos atsitiesti labai sunku, gal net neįmanoma. Bet kad ir tÄ… pagalbÄ… priima ne kiekÂvienas, sakyÄiau, tik pusÄ—. Jie mÄ—gsta vartoti žodį „laisvė“. Kai jÄ… patiria iÅ¡Ä—jÄ™ už NakvynÄ—s namų sienų, dažnai nebenori vÄ—l grįžti prie tvarkos ir taisyklių. Dabar turime 24 gyventojus, yra kelios laisvos vietos, nes vakar du vyrus iÅ¡vežėme į nuolatines globos įstaigas. Jau treti metai, kai pas mus nuolat pilna žmonių“, – sako NakvynÄ—s namams vadovaujanti A. KurmauskienÄ—, nebepastebinti to sezoninio atoslÅ«gio, kai Å¡iltuoju metų laiku gyventojai mielai traukdavo ten, kur daugiau laisvÄ—s – į gamtÄ…, kaimÄ…, gatves.
Nustebino Å¡is birželis. Iki mÄ—nesio pabaigos likus gerai savaitei į NakvynÄ—s namus jau buvo atvežta deÅ¡imt naujų gyventojų, dvigubai daugiau negu per pastaruosius pilnus mÄ—nesius. Tai asmenys, kurie pagal Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį į NakvynÄ—s namus pristatomi privalomam laikinam (15 parų) prieglobsÄiui.
Tarp daugybės nuopuolių – ir įkvepiantys pakilimai
IÅ¡buvo lygiai dvi dienas… Tokių istorijų, kai saugi, Å¡ilta ir soti priebÄ—ga greitai pabosta, NakvynÄ—s namuose apstu. A. KurmauskienÄ— mini konkretų atvejį. Neseniai tiesiai iÅ¡ Kauno klinikų jai buvo pristatytas prieÅ¡ penkerius metus Äia jau glaudÄ™sis, bet greitai „į laisvę“, t. y. į gatvÄ™ iÅ¡trÅ«kÄ™s vyras. Medikų rankose jis atsidÅ«rÄ— po rimtų muÅ¡tynÄ—se patirtų sužalojimų, buvo gydytas, atvežtas Äia dar ne visai pasveikÄ™s. „NuprausÄ—me, Å¡variai aprengÄ—me, ilgai, labai ilgai kalbÄ—jomÄ—s. Jis dievagojosi, kad dabar jau niekur nedings, liks Äia, nes nuo gatvÄ—s pavargo. Ir iÅ¡buvo lygiai dvi dienas…“ – atsidÅ«sta Alma prisipažindama, kad tokios istorijos kaskart aÅ¡triai sminga į Å¡irdį.
Kaip įžvelgti prasmÄ™ ten, kur nÄ—ra rezultato? Alma ir kartu su ja diena dienon sunkų darbÄ… dirbanÄios savanorÄ—s turi atsakymÄ…: jeigu niekas jų neatjaus, net nebandys iÅ¡tiesti pagalbos rankos, tada nebeliks net vilties. BÅ«tent viltis labiausiai palaiko ir tuos, kuriems reikia pagalbos, ir tuos, kurie jÄ… bando suteikti.
Ta viltis tai įsižiebia, tai vÄ—l gÄ™sta. Alma pasakoja kitÄ… istorijÄ…. Pagal smurto orderį atvežtas vyras NakvynÄ—s namuose iÅ¡buvo visus metus – blaivÄ—jo, stiprÄ—jo, tvarkÄ—si. AtrodÄ—, kad į Å¡eimÄ… grįžta kitas žmogus. Bet netrukus – vÄ—l smurtas artimoje aplinkoje, smurto orderis, NakvynÄ—s namai… Šįkart Äia sutiko moterį, įsižiebÄ— jausmai. VienÄ… dienÄ… atÄ—jo abu pas AlmÄ… praneÅ¡ti, kad iÅ¡eina gyventi savarankiÅ¡kai. NepadÄ—jo įtikinÄ—jimai, kad reikia tam pasiruoÅ¡ti, pasitaupyti gaunamas paÅ¡alpas, įsigyti bÅ«tiniausių daiktų.
„Velykų rytÄ… jie mus paliko. NuÄ—jo į bažnyÄiÄ…, o paskui… Toks tokį susitiko, abu turintys priklausomybę – ir iki Å¡iol jų nÄ—ra. Daug kartų važiavome ieÅ¡koti, iÅ¡narÅ¡Ä—me visas žinomas vietas mieste, niekur neradome. Kartais pamatome gatvÄ—je, klausiame, kaip sekasi. Sako, labai blogai. Bet kai kvieÄiame sugrįžti, sako, dar ne Å¡iandien, dar norime alaus iÅ¡gerti. Jie užstatÄ— viskÄ…, kÄ… turÄ—jo, nebeturi ir telefonų, nebegalime su jais susisiekti. Kol Äia gyveno, abu buvo visiÅ¡kai tvarkingi, nieko nevartojo. Vos per du mÄ—nesius toks nuosmukis, tereikÄ—jo, kad toks tokį sutiktų…“ – apgailestauja A. KurmauskienÄ—.
Kitos istorijos pradžia labai panaÅ¡i. PradÄ—jÄ™s stotis ant kojų, gerÄ… pusmetį sąžiningai atidirbinÄ—jÄ™s paÅ¡alpas vyriÅ¡kis įsižiÅ«rÄ—jo moterį, kuri Äia buvo patekusi su smurto orderiu. VienÄ… dienÄ… abu patraukÄ— į miestÄ… pasivaikÅ¡Äioti, užgÄ—rÄ— ir negrįžo. Po kurio laiko NakvynÄ—s namus pasiekÄ— žinia, kad vyras glaudžiasi Žaiginyje. Moteris jau buvo dingusi.
„PapraÅ¡Ä—me žmonių, kad parvežtų jį mums. Dabar jis susitvarkÄ™s, jau pusmetį dirba „Danspine“. Pirma dar skundÄ—si, kad pavargsta, nepratÄ™s, bet dabar viskas einasi puikiai. Tik vis paburnoja ant dalį algos kas mÄ—nesį atskaitanÄių antstolių. RaÅ¡iau raÅ¡tus, praÅ¡iau sumažinti sumÄ…, neatimti žmogui motyvacijos. Bet ir jam paÄiam kaliau į galvÄ…, kad bet kokiu atveju jis gauna kur kas daugiau nei socialinÄ— paÅ¡alpa ir turi tuo džiaugtis. Svarbiausia, kad jis nori taupyti – kas mÄ—nesį dalį algos atneÅ¡a mums, kaupia savarankiÅ¡kam gyvenimui“, – Alma tiki, kad šįkart jam pavyks, noras iÅ¡bristi iÅ¡ liÅ«no didžiulis.
Kai prašoma pagalbos, jau gerai
Kaip žmonÄ—s tame liÅ«ne atsiduria? A. KurmauskienÄ— dažnai girdi šį klausimÄ…, bet atsakyti nelengva. KeiÄiasi laikas, socialinÄ— aplinka, tai, kas stÅ«mÄ— į dugnÄ… prieÅ¡ kelis deÅ¡imtmeÄius, jau daugmaž pažabota, suvaldyta, bet yra atsiradÄ™ kitų bÄ—dų.
Alma vÄ—l sugrįžta prie minÄ—to vyriÅ¡kio, dirbanÄio „Danspine“. Abu susÄ—dÄ™ ne vienÄ… vakarÄ… narstÄ— Å¡io praeitį, ieÅ¡kojo atsakymų į daugybÄ™ skaudžių klausimų. Taip, buvo alkoholis, pasitaikÄ— tokia pati antra pusÄ—, pradÄ—jo ristis žemyn. Gyveno nedideliame kaime, ten darbų nÄ—ra, o kadangi nevairuoja, atvažiuoti dirbti į Raseinius nebuvo galimybių. Eidavo tik už paÅ¡alpÄ… atidirbti.
„Atskirtis, jokių galimybių, perspektyvų. Jo patirtis Å¡iandien gana tipiÅ¡ka, labai dažnai pas mus iÅ¡ kaimų atvežti žmonÄ—s, kad ir tie, kurie gauna smurto orderius, pasakoja tÄ… patį. Darbų nÄ—ra, atidirba už paÅ¡alpas ir viskas. Nieko jie ten nemato, kaimai dabar labai stipriai tuÅ¡tÄ—ja, užsidaro paÅ¡to skyriai, bibliotekos, nebelieka jokios gyvybÄ—s… Nežinau, ar teisingai mÄ…stau, bet žmonÄ—s galÄ—tų bÅ«ti įpareigoti dirbti bent kelias valandas, tuomet jie turÄ—tų atsakomybÄ™, paÂreigÄ… kasdien kažkur nueiti. O dabar atidirba penkias dienas per mÄ—nesį, pasiima paÅ¡alpÄ… ir baigta. Kur save padÄ—ti, kuo užpildyti dienÄ…?“ – paÅ¡nekovÄ— pieÅ¡ia tamsų paveikslÄ… ir tos niÅ«rios spalvos su laiku tik tirÅ¡tÄ—ja.
Jiems taip gerai, jie patys pasirinko tokį gyvenimą – Alma dažnai susiduria su tokiu visuomenės vertinimu. Per daugelį metų jai teko išklausyti įvairiausių istorijų, bet nė viena šio stereotipo nepatvirtino.
„Turime vienÄ… vyriÅ¡kį, labai kultÅ«ringÄ…, mandagų. Jo tÄ—vai buvo iÅ¡silavinÄ™ žmonÄ—s – mama mokytoja, tÄ—vas geležinkelio stoties vadovas, partinis sekretorius kolÅ«kyje. Jis pats buvo įstojÄ™s į ŽemÄ—s Å«kio akademijÄ…, bet neiÅ¡laikÄ™s pirmos sesijos prarado pasitikÄ—jimÄ… savimi, metÄ— mokslus. Toliau sekÄ— ilgas slydimas žemyn, iki gatvÄ—s, vÄ—liau iki mÅ«sų namų. AnksÄiau jis nelabai atviraudavo, bet neseniai susÄ—dome ant suoliuko, įsikalbÄ—jome. PrisiminÄ— turÄ—jÄ™s draugÄ™, anglų kalbos mokytojÄ…. Jų keliai iÅ¡siskyrÄ—, nes jis nenorÄ—jo grįžti į mokslus, liko dirbti vairuotoju kolÅ«kyje. Daug liÅ«dnų dalykų papasakojo ir galiausiai pratarÄ—: „Viskas gyvenime galÄ—jo bÅ«ti kitaip“, – A. KurmauskienÄ— prisipažįsta, kad Å¡ie žodžiai jÄ… sukrÄ—tÄ—, nors panaÅ¡ių atsivÄ—rimų girdÄ—jo ne vienÄ….
Kad ir kokiame dugne atsidūrę, šie žmonės brangina savus gyvenimus ir bando suprasti, kodėl atsitiko būtent taip, o ne kitaip. Tada ateina ir supratimas, kad esamą situaciją galima keisti, vėl įsitverti to savo beprarandamo gyvenimo. „Mes nemokam gyventi vieni, mums reikia pagalbos“, – Alma sako, kad girdint tai apima džiaugsmas, vadinasi, akys veriasi, bus galima eiti toliau ir eiti kartu.
Gero gyvenimo pagundos – pražūtingos
Plati kaip vandenynas tema… KultÅ«ros centro renginių režisierÄ—s Laimonos LiauÅ¡kienÄ—s patirtis iÅ¡ties primena vandenyną – prieÅ¡ keliolika metų ji pradÄ—jo savanorystÄ™ Raudonojo Kryžiaus vaikų dienos centre, dabar darbuojasi kartu su A. Kurmauskiene.
Ji iÅ¡kart įspÄ—ja, kad romantikos už Å¡ių sienų nedaug. Bet tai nereiÅ¡kia, kad Äia tvyro kažkokia speciali realybÄ—, kitokie santykiai nei mums įprasti, grindžiami žmogiÅ¡kosiomis vertybÄ—mis. Apie savo globotinius Laimona sako, kad tai žmonÄ—s, patiriantys atskirtį. Ir jokių įžeidžių epitetų, jie to nenusipelnÄ—.
„Sakome – riba, jie Äia, mes už jos. Bet pažiÅ«rÄ—jus filosofiÅ¡kai, ta riba yra nubrėžiama, bet galima jÄ… ir perbrėžti. Keisdami požiÅ«rį mes keiÄiame ir ribÄ…. Man yra įkritÄ™ dominikonų vienuolio Džordano Bruno žodžiai: „Dievas Å¡iukÅ¡lių nekuria“. Juk ir jie negimÄ— susyk blogi. Kažkas tavÄ™s laukia, džiaugiasi tavo gimimu, augina, myluoja. Bet vÄ—liau nutinka gyvenimas ir nÄ— nepajunti, kad vienÄ… dienÄ… esi jau kažkokiame užribyje“, – daugybei istorijų, kurias teko iÅ¡klausyti, bendro vardiklio ieÅ¡ko L. LiauÅ¡kienÄ—.
Tarp jų ir mokslus baigę, šeimas turintys, vaikus auginę, gerus darbus dirbę žmonės. Bet vieną dieną jie atsiduria anapus ribos. Tad ta sąvoka, visuomenės padalinimas į „mes“ ir „jie“ labai trapus.
„Ir jų daugėja, kasdien tą stebime. Kodėl? Galvoju, kad pats laikmetis tą diktuoja, labai daug iššūkių, pagundų. Pasaulis apie mus sukasi labai greitai. Pažiūri feisbuką, visi keliauja, visi laimingi, tik tu vienas toks sėdi nelaimingas, nenusisekęs. Nori pinigų, gero gyvenimo, ir užneša polėkis. Užneša tiek, kad gyvenimas ima trupėti“, – pasakoja Laimona, susidūrusi su daugybe gyvenimo pagundų neatlaikiusių žmonių.
PapraÅ¡yta pailiustruoti Å¡iÄ… tendencijÄ… skaiÄiais, paÅ¡nekovÄ— ima vienÄ… grupÄ™ asmenų – tų, kurie į NakvynÄ—s namus patenka su smurto orderiu. Jau nuo Å¡ių metų pradžios perlipti bet kokie rekordai ir nepanaÅ¡u, kad tai pabaiga. Smurtaudami savo problemas sprendžia ne tik vyrai, daugÄ—ja ir moterų.
Kaip juos sulaikyti Å¡iapus ribos?
Projektas „Mums rūpi krašto ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis“
