Į užribį nusiritę žmonės: „Viskas gyvenime galėjo būti kitaip…“

Jūratė KIELĖ
jurate.alioraseiniai@gmail.com
Prieiti prie jų nepatogu, nemalonu, kartais ir nelabai saugu. Ne taip apsirengusių, ne taip kvepiančių, besielgiančių ne pagal visuomenėje priimtas normas žmonių stengiamės net nepastebėti. Bet jie yra tarp mūsų. Ir po Raseinius ratus kasdien suka dešimtys vyrų ir moterų, miesto žemėlapyje turinčių tik du atramos taškus – Nakvynės namus ir vietą, kur dalijama nemokama sriuba. Riba, atskirianti „normalų“ gyvenimą ir vadinamąjį užribį, labai trapi. Atsiduriančiųjų anapus jos kasmet daugėja.

Birželis nustebino dideliu antplūdžiu
Skaisčiai raudonu Raudonojo Kryžiaus švarkeliu vilkinti Alma Kurmauskienė Raseiniuose sukasi ten, kur dienas leidžia „jie“, tie žmonės, – nuo ryto iki vakaro sukasi Nakvynės namuose, pilsto labdaros sriubą, naršo apleistus pastatus ir landynes. Formaliai – tai Almos darbas, realiai – visas gyvenimas.

Kai tariamės dėl pokalbio ji abejoja, ar verta, ar kam įdomu. Daugeliui iš mūsų šis pasaulis tiesiog neegzistuoja, o jei kartais atsiveria koks plyšelis, nesivarginame įdėmiau pro jį pažiūrėti. Visuomenės požiūrį atskleidžia ir žodynas. Vadiname juos negatyviai – bomžas, dugnas, nurašome į užribį.
„Užribis? Mes neišskiriame, kad jie yra kitokie – jie ten, o mes štai čia. Taip susiklostė aplinkybės ir gyvenimas pradėjo riedėti žemyn. Kas žino, kaip rytoj aplinkybės susiklostys mums?“ – svarsto Alma, vis dėlto išskirdama priežastį, nuo kurios beveik visada prasideda tas riedėjimas, – tai žalingi įpročiai.
Jai teko susidurti su įvairiausiais likimais. Tų žmonių praeityje – skirtingi gyvenimai, bet kai atsiranda priklausomybė, jie pradeda klostytis pagal tą patį scenarijų. Nusigręžia šeimos, artimieji, ypač jei asmuo linkęs į smurtą, pasižymi nevaldomu būdu. Tada – gatvė, „valdiški namai“ ir visas tas užburtas ratas nuo pakilimų iki nuosmukių. Bandoma ištrūkti, bet sėkmės istorijų pasitaiko nedaug.
„Be pagalbos atsitiesti labai sunku, gal net neįmanoma. Bet kad ir tą pagalbą priima ne kiek­vienas, sakyčiau, tik pusė. Jie mėgsta vartoti žodį „laisvė“. Kai ją patiria išėję už Nakvynės namų sienų, dažnai nebenori vėl grįžti prie tvarkos ir taisyklių. Dabar turime 24 gyventojus, yra kelios laisvos vietos, nes vakar du vyrus išvežėme į nuolatines globos įstaigas. Jau treti metai, kai pas mus nuolat pilna žmonių“, – sako Nakvynės namams vadovaujanti A. Kurmauskienė, nebepastebinti to sezoninio atoslūgio, kai šiltuoju metų laiku gyventojai mielai traukdavo ten, kur daugiau laisvės – į gamtą, kaimą, gatves.
Nustebino šis birželis. Iki mėnesio pabaigos likus gerai savaitei į Nakvynės namus jau buvo atvežta dešimt naujų gyventojų, dvigubai daugiau negu per pastaruosius pilnus mėnesius. Tai asmenys, kurie pagal Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį į Nakvynės namus pristatomi privalomam laikinam (15 parų) prieglobsčiui.

Tarp daugybės nuopuolių – ir įkvepiantys pakilimai
Išbuvo lygiai dvi dienas… Tokių istorijų, kai saugi, šilta ir soti priebėga greitai pabosta, Nakvynės namuose apstu. A. Kurmauskienė mini konkretų atvejį. Neseniai tiesiai iš Kauno klinikų jai buvo pristatytas prieš penkerius metus čia jau glaudęsis, bet greitai „į laisvę“, t. y. į gatvę ištrūkęs vyras. Medikų rankose jis atsidūrė po rimtų muštynėse patirtų sužalojimų, buvo gydytas, atvežtas čia dar ne visai pasveikęs. „Nuprausėme, švariai aprengėme, ilgai, labai ilgai kalbėjomės. Jis dievagojosi, kad dabar jau niekur nedings, liks čia, nes nuo gatvės pavargo. Ir išbuvo lygiai dvi dienas…“ – atsidūsta Alma prisipažindama, kad tokios istorijos kaskart aštriai sminga į širdį.
Kaip įžvelgti prasmę ten, kur nėra rezultato? Alma ir kartu su ja diena dienon sunkų darbą dirbančios savanorės turi atsakymą: jeigu niekas jų neatjaus, net nebandys ištiesti pagalbos rankos, tada nebeliks net vilties. Būtent viltis labiausiai palaiko ir tuos, kuriems reikia pagalbos, ir tuos, kurie ją bando suteikti.
Ta viltis tai įsižiebia, tai vėl gęsta. Alma pasakoja kitą istoriją. Pagal smurto orderį atvežtas vyras Nakvynės namuose išbuvo visus metus – blaivėjo, stiprėjo, tvarkėsi. Atrodė, kad į šeimą grįžta kitas žmogus. Bet netrukus – vėl smurtas artimoje aplinkoje, smurto orderis, Nakvynės namai… Šįkart čia sutiko moterį, įsižiebė jausmai. Vieną dieną atėjo abu pas Almą pranešti, kad išeina gyventi savarankiškai. Nepadėjo įtikinėjimai, kad reikia tam pasiruošti, pasitaupyti gaunamas pašalpas, įsigyti būtiniausių daiktų.
„Velykų rytą jie mus paliko. Nuėjo į bažnyčią, o paskui… Toks tokį susitiko, abu turintys priklausomybę – ir iki šiol jų nėra. Daug kartų važiavome ieškoti, išnaršėme visas žinomas vietas mieste, niekur neradome. Kartais pamatome gatvėje, klausiame, kaip sekasi. Sako, labai blogai. Bet kai kviečiame sugrįžti, sako, dar ne šiandien, dar norime alaus išgerti. Jie užstatė viską, ką turėjo, nebeturi ir telefonų, nebegalime su jais susisiekti. Kol čia gyveno, abu buvo visiškai tvarkingi, nieko nevartojo. Vos per du mėnesius toks nuosmukis, tereikėjo, kad toks tokį sutiktų…“ – apgailestauja A. Kurmauskienė.
Kitos istorijos pradžia labai panaši. Pradėjęs stotis ant kojų, gerą pusmetį sąžiningai atidirbinėjęs pašalpas vyriškis įsižiūrėjo moterį, kuri čia buvo patekusi su smurto orderiu. Vieną dieną abu patraukė į miestą pasivaikščioti, užgėrė ir negrįžo. Po kurio laiko Nakvynės namus pasiekė žinia, kad vyras glaudžiasi Žaiginyje. Moteris jau buvo dingusi.
„Paprašėme žmonių, kad parvežtų jį mums. Dabar jis susitvarkęs, jau pusmetį dirba „Danspine“. Pirma dar skundėsi, kad pavargsta, nepratęs, bet dabar viskas einasi puikiai. Tik vis paburnoja ant dalį algos kas mėnesį atskaitančių antstolių. Rašiau raštus, prašiau sumažinti sumą, neatimti žmogui motyvacijos. Bet ir jam pačiam kaliau į galvą, kad bet kokiu atveju jis gauna kur kas daugiau nei socialinė pašalpa ir turi tuo džiaugtis. Svarbiausia, kad jis nori taupyti – kas mėnesį dalį algos atneša mums, kaupia savarankiškam gyvenimui“, – Alma tiki, kad šįkart jam pavyks, noras išbristi iš liūno didžiulis.

Kai prašoma pagalbos, jau gerai
Kaip žmonės tame liūne atsiduria? A. Kurmauskienė dažnai girdi šį klausimą, bet atsakyti nelengva. Keičiasi laikas, socialinė aplinka, tai, kas stūmė į dugną prieš kelis dešimtmečius, jau daugmaž pažabota, suvaldyta, bet yra atsiradę kitų bėdų.
Alma vėl sugrįžta prie minėto vyriškio, dirbančio „Danspine“. Abu susėdę ne vieną vakarą narstė šio praeitį, ieškojo atsakymų į daugybę skaudžių klausimų. Taip, buvo alkoholis, pasitaikė tokia pati antra pusė, pradėjo ristis žemyn. Gyveno nedideliame kaime, ten darbų nėra, o kadangi nevairuoja, atvažiuoti dirbti į Raseinius nebuvo galimybių. Eidavo tik už pašalpą atidirbti.
„Atskirtis, jokių galimybių, perspektyvų. Jo patirtis šiandien gana tipiška, labai dažnai pas mus iš kaimų atvežti žmonės, kad ir tie, kurie gauna smurto orderius, pasakoja tą patį. Darbų nėra, atidirba už pašalpas ir viskas. Nieko jie ten nemato, kaimai dabar labai stipriai tuštėja, užsidaro pašto skyriai, bibliotekos, nebelieka jokios gyvybės… Nežinau, ar teisingai mąstau, bet žmonės galėtų būti įpareigoti dirbti bent kelias valandas, tuomet jie turėtų atsakomybę, pa­reigą kasdien kažkur nueiti. O dabar atidirba penkias dienas per mėnesį, pasiima pašalpą ir baigta. Kur save padėti, kuo užpildyti dieną?“ – pašnekovė piešia tamsų paveikslą ir tos niūrios spalvos su laiku tik tirštėja.
Jiems taip gerai, jie patys pasirinko tokį gyvenimą – Alma dažnai susiduria su tokiu visuomenės vertinimu. Per daugelį metų jai teko išklausyti įvairiausių istorijų, bet nė viena šio stereotipo nepatvirtino.
„Turime vieną vyriškį, labai kultūringą, mandagų. Jo tėvai buvo išsilavinę žmonės – mama mokytoja, tėvas geležinkelio stoties vadovas, partinis sekretorius kolūkyje. Jis pats buvo įstojęs į Žemės ūkio akademiją, bet neišlaikęs pirmos sesijos prarado pasitikėjimą savimi, metė mokslus. Toliau sekė ilgas slydimas žemyn, iki gatvės, vėliau iki mūsų namų. Anksčiau jis nelabai atviraudavo, bet neseniai susėdome ant suoliuko, įsikalbėjome. Prisiminė turėjęs draugę, anglų kalbos mokytoją. Jų keliai išsiskyrė, nes jis nenorėjo grįžti į mokslus, liko dirbti vairuotoju kolūkyje. Daug liūdnų dalykų papasakojo ir galiausiai pratarė: „Viskas gyvenime galėjo būti kitaip“, – A. Kurmauskienė prisipažįsta, kad šie žodžiai ją sukrėtė, nors panašių atsivėrimų girdėjo ne vieną.
Kad ir kokiame dugne atsidūrę, šie žmonės brangina savus gyvenimus ir bando suprasti, kodėl atsitiko būtent taip, o ne kitaip. Tada ateina ir supratimas, kad esamą situaciją galima keisti, vėl įsitverti to savo beprarandamo gyvenimo. „Mes nemokam gyventi vieni, mums reikia pagalbos“, – Alma sako, kad girdint tai apima džiaugsmas, vadinasi, akys veriasi, bus galima eiti toliau ir eiti kartu.

Gero gyvenimo pagundos – pražūtingos
Plati kaip vandenynas tema… Kultūros centro renginių režisierės Laimonos Liauškienės patirtis išties primena vandenyną – prieš keliolika metų ji pradėjo savanorystę Raudonojo Kryžiaus vaikų dienos centre, dabar darbuojasi kartu su A. Kurmauskiene.
Ji iškart įspėja, kad romantikos už šių sienų nedaug. Bet tai nereiškia, kad čia tvyro kažkokia speciali realybė, kitokie santykiai nei mums įprasti, grindžiami žmogiškosiomis vertybėmis. Apie savo globotinius Laimona sako, kad tai žmonės, patiriantys atskirtį. Ir jokių įžeidžių epitetų, jie to nenusipelnė.
„Sakome – riba, jie čia, mes už jos. Bet pažiūrėjus filosofiškai, ta riba yra nubrėžiama, bet galima ją ir perbrėžti. Keisdami požiūrį mes keičiame ir ribą. Man yra įkritę dominikonų vienuolio Džordano Bruno žodžiai: „Dievas šiukšlių nekuria“. Juk ir jie negimė susyk blogi. Kažkas tavęs laukia, džiaugiasi tavo gimimu, augina, myluoja. Bet vėliau nutinka gyvenimas ir nė nepajunti, kad vieną dieną esi jau kažkokiame užribyje“, – daugybei istorijų, kurias teko išklausyti, bendro vardiklio ieško L. Liauškienė.
Tarp jų ir mokslus baigę, šeimas turintys, vaikus auginę, gerus darbus dirbę žmonės. Bet vieną dieną jie atsiduria anapus ribos. Tad ta sąvoka, visuomenės padalinimas į „mes“ ir „jie“ labai trapus.
„Ir jų daugėja, kasdien tą stebime. Kodėl? Galvoju, kad pats laikmetis tą diktuoja, labai daug iššūkių, pagundų. Pasaulis apie mus sukasi labai greitai. Pažiūri feisbuką, visi keliauja, visi laimingi, tik tu vienas toks sėdi nelaimingas, nenusisekęs. Nori pinigų, gero gyvenimo, ir užneša polėkis. Užneša tiek, kad gyvenimas ima trupėti“, – pasakoja Laimona, susidūrusi su daugybe gyvenimo pagundų neatlaikiusių žmonių.
Paprašyta pailiustruoti šią tendenciją skaičiais, pašnekovė ima vieną grupę asmenų – tų, kurie į Nakvynės namus patenka su smurto orderiu. Jau nuo šių metų pradžios perlipti bet kokie rekordai ir nepanašu, kad tai pabaiga. Smurtaudami savo problemas sprendžia ne tik vyrai, daugėja ir moterų.
Kaip juos sulaikyti šiapus ribos?

Projektas „Mums rūpi krašto ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis“