ĮDOMIŲ ŽMONIŲ GALERIJA

Viktoras VITKUS

Jadvyga Arbačiauskaitė – Merkšaitienė ir Zita Baltrušaitienė (Tęsinys. Pradžia Nr. 42)

- Kaip toliau klostėsi Jūsų gyvenimas?
J.M.  Pirma mano darbovietė buvo Vaikštaičių bibliotekoje šalia Maironio tėviškės. Vėliau teko dirbti ne vienoje bibliotekoje. Apie 1962 metus teko išvykti iš Raseinių krašto.
- Kur išvykote?
J.M. Išvykau į Vilkaviškio rajoną. Ten pradžioje dirbau kultūros namuose, vėliau administracinį darbą, teko persikvalifikuoti. Įstojau į Gėlininkų draugiją, teko dirbti ir floristikos darbą. Esu jau 15 metų Gėlininkų sąjungos narė. Bendravau su įvairiais žmonėmis. Įstrigo profesorės Angelės  Baliūnienės mintis, kad atvažiavęs užsienietis negalėtų didžiuotis atvežtais augalais, nes mūsų augalai ne blogesni.Jos manymu, lietuvių gėlininkai su užsieniečiai galėtų atlikti barterinius augalų mainus. Mūsų gamta augalais nepaprastai turtinga, ko jau užsienis neretai nebeturi.
- Kai grįžote į Raseinių kraštą,kokios nuotaikos aplankė?
J.M. Man pagailo žmonių, kurie buvo „užmigdyti“. Vienas žmogus negali daug ką padaryti, jis gali daryti tiek, kiek aidu atsiliepia kiti.
Tuomet gali būti tikras, kad bus pasiektas galutinis rezultatas. Tavo geriausieji tikslai gali būti nesuprasti. Įdomu tai, kad ir dabar žmonės, mokantys Maironio giesmes, eilėraščius, nežino, kas juos parašė.
- Susidaro toks įspūdis, kad esate užsispyrusi ir siekiate užsibrėžto tikslo?
J.M.  Tokių darbų, kad tektų susidurti su biurokratinėmis sienomis, nevykdžiau ir tuo neužsiimsiu, nes man atrodo, kad čia išvis nėra kam tuo užsiimti. Man atrodo, tokios gyvenvietės yra pastatytos į atitinkamą lygį, kad jos niekada nebus kitokios. Duok Dieve, joms išlikti tokiomis, kokios yra šiandien. Mes gyvename ramiai, tarp laukų. Čia tiesiog kaip koks gandro dvaras. Kiekvienas kaimas turi po gandrą.
- Ką Jūs turite omenyje sakydama – gandras. Ar tai tiesiogine prasme kažkur ant iškelto rato besipuikuojantis paukštis, ar tai yra perkeltine prasme kaimo šviesuolis?
J.M. Čia tiek žmonių mažai, kad mums gandras tiesiog reikalingas.  Mes jo visi laukiame kaip savo piliečio ir labai liūdime, kad mūsų lieka vis mažiau. Jeigu mes užsispyrę sukuriame savo produktą, tai juo ir džiaugiamės. Džiaugiamės pražydusia gėle, be pinigų surengta švente, ar  kartu išgerta arbata. Tokiomis gyvenvietėmis Lietuvoje niekas nesidomi.
- Aš supratau, kad gandras yra šviesus personažas. Kokia sodiečių reakcija į rengtas šventes, pasodintas gėles?
J.M.  Reikia trupučiuką būti keistuoliu, kad žmonės pradėtų domėtis, kas daroma, ir jie patys prisijungia.
-  Žinau, kad Jūsų rūpesčiu gyvenvietėje atsirado naujas kelio ženklas. Kaip tai nutiko?
J.M.  Du kaimo keliai turėjo skirtingą statusą, dėl to ir skirtingą priežiūrą. Kelias tarp Kaulakių ir Akstinų yra rajoninės reikšmės, čia nuolat taisoma asfalto danga.
Kelias į Bogušius paliktas likimo valiai. Jeigu skiria kiek žvyro užtaisyti duobėms, tai labai gerai.
Vietos gyventojai nutarė, kad būtina aiškiai įvardinti Bogušių kaimą ir pasirašė prašymą pastatyti kelio ženklą, motyvuodami, kad kaimas ruošiasi Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimui. Daug mums padėjo Pagojukų seniūnijos seniūnas, nors reikėjo laukti 3 metus. Kitas darbas buvo aplinkos tvarkymas, taip atsirado gėlynas  kelių sankirtoje prie kelio ženklo.
- Esate patenkinti seniūno dėmesiu?
J.M.  Man atrodo, kad mums tik seniūnas ir padeda. Kiti nelabai domisi, tik Seimo narys E.Jonyla teiravosi apie ženklo statymo istoriją.
- Kokie dar vyko renginiai, apie kuriuos norėtumėte kalbėti?
Z.B.  Vasarą vyko kraštiečių šventė, skirta atminti aplink esančius ir buvusius 15 kaimų. Ta proga buvo atnaujintas kryžius, esantis kelių sankirtoje tarp ąžuolų. Jį  savo laiku pastatė pavasarininkai. Minėjome ir Baltijos kelio dieną, daug apie tai vyko pokalbių.
- Aš taip supratau, kad Liolinga yra tarsi ašis, aplink kurią vyksta čionykštis gyvenimas?
J.M.  Man sugrįžus teko išgirsti žodžius, kad Liolinga yra paprastas griovys – tai mane įžeidė. Prašiau seniūno žvyro tilto avarinei būklei likviduoti. Tai buvo padaryta, nors remonto ir dabar reikia.
- Aplink yra nemaža senų pastatų alėjų fragmentų. Ar, Jūsų nuomone, reikia juos saugoti?
J.M.  Žinoma, reikia saugoti, bet kaip išaiškinti žmonėms, kad jie patys visa tai brangintų? Čia reikalingas labai stiprus entuziastas, kuris gebėtų nepiktai kalbėti. Priežiūrai reikia daug lėšų.
Z.B. Nemaža kryžių turime pakrypusių. Toks kryžius yra prieš Akstinus, vietinių kelių sankirtoje. Norime gražinti savo kaimą visais atžvilgiais, fotografavome gražiausias sodybas. Bendruomenės patalpose stende eksponuotos šios nuotraukos. Kalbant apie kultūros paveldo objektus reikia pažymėti, kad apylinkėse turime plūkto molio tvartų, vienas jų stovėjo Bogušiuose. Kiaulininkų kaime yra toks Gudžiūnų statinys.
- Ar vedamas koks metraštis?
J.M.  Ne, mes kaime tokių dalykų neturime.
Z.B.  Šiluvos vidurinėje mokykloje yra sukaupta medžiaga apie šio krašto dvarus. Iki šiol  išlikęs pušynėlis ant Dubysos kranto su dvarininkų kapais. Kolūkio laikais šiuos kapelius gražiai prižiūrėdavo moterėlės. Ten buvo ir du II pasaulinio karo belaisvių kapai. Paskui buvo kalbama, kad jų palaikus išvežė. Dar būdami vaikai ėjome pažiūrėti ten esančių rūsių. Esame numatę lapkričio 1d. uždegti žvakutes Kiaulininkų kaime ant sukilėlių kapų.
J.M.  Vakaronei „Tegražėja mūsų kaimas“ mes sunešėme  įvarius rankdarbius, rūbus, etnografinius daiktus. Žmonės tikrai linksmai ir turinigai praleido laiką.
- Esu girdėjęs, kad kuruojate  vaikų teatriuką „Purienos“?
J.M. Vaikai kaimuose neturi daug užimtumo, todėl ir kilo mintis patraukti juos į vaidybą. Ant Liolingos kranto pastatėme spektaklį „Jūratė ir Kastytis“. Atrodo, pavyko, nes visi liko patenkinti.
Dėkoju už pokalbį.