ĮDOMIŲ ŽMONIŲ GALERIJA

Siųsti Versija spausdinimui

Viktoras VITKUSGirkalnio pagrindinės mokyklos  istorijos mokytojas  Stanislovas Feiza

Girkalnio pagrindinės mokyklos istorijos mokytoją Stanislovą Feizą pažįsta ne tik miestelio gyventojai, bet ir visi Raseinių kraštotyrininkai. Apie jį aš išgirdau iš Roberto Kubilinsko, taip pat beviltiškai „sergančio“ kraštotyra.
S.Feiza daug dėmesio skiria mokyklos muziejėlio puoselėjimui ir jo eksponatų gausinimui, mokyklos bendruomenės laikraščio „Verdenė“ maketavimui ir leidybai.
– Ar esate girkalniškis?.
– 1987 metais baigęs Pedagoginį institutą pradėjau dirbti Girkalnio vidurinėje mokykloje. Ieškojau darbovietės arčiau tėviškės (esu gimęs Jurbarko rajone), todėlir pasirinkau šią vietą.
– Kas paskatino domėtis kraštotyra?
– Kaime mūsų kaimynas buvo žinomas kraštotyrininkas, parašęs nemažai straipsnių, Vytautas Lembutis. Buvo dar vienas studentas, kuris taip pat domėjosi istorija. Tuomet vaikai rinko pašto ženklus, degtukų dėžučių etiketes, ženkliukus ir kt. Savo kolekcijėlę turėjau ir aš. Vėliau ši aistra peraugo į spaudos kolekcijos rinkimą. Nemažai teko girdėti įvairių pasakojimų apie praeities gyvenimą. Daug įdomaus teko išgirsti iš tėvelio. Dažnai vykstu į tėviškę, kur iki šiol bendrauju su V.Lembučiu
ir kitais kraštotyrininkais.
– Kaip atsirado domėjimasis   II-ojo pasaulinio karo vokiečių karių kapais? .
– Neseniai teko susipažinti su vienu žmogumi iš Šakių rajono, kuris domisi II-ojo pasaulinio karo vokiečių karių amžino poilsio vietomis Jurbarko krašte. Jis labai daug nuveikė šioje srityje. Jo dėka palaikai buvo surinkti ir deramai perlaidoti. Man kilo noras domėtis tokiomis vietomis Girkalnio krašte bei kaimyninėse apylinkėse. Kol
kas Girkalnyje teko aptikti vieną tokią vietą.
–  Kokios žūties vietos Jus domina, apie ką norėjote rinkti medžiagą?
– Daugelis gyventojų žino apie įnirtingus mūšius ties Kalnujais, kur žuvo nemažai vokiečių karių, tačiau neteko aptikti detalesnės informacijos apie jų laidojimo vietas.
– Sovietmečiu buvo „nuleidžiama“ būtina tvarka rūpintis kapinėmis. Kokia situacija dabar?
– Dabar tokių dalykų nėra, primygtinai skatinti nereikia. Štai lapkričio 2 dieną su mokiniais uždegėme žvakutes tarybinių karių kapinėse, ant Aleksandro Fromo –
Gužučio, Graužų kaimo gyventojų kapų civilinėse kapinėse, I-ojo pasaulinio karo vokiečių karių kapinėse bei žydų genocido vietoje Kupriškės kaime.
– Be II-ojo pasaulinio karo karių žūties vietų Jus tikriausiai domina ir kitos kraštotyrinės temos?
– Renku kraštotyrinę medžiagą apie buvusį Girkalnio valsčių.
– Beveik kiekviena mokykla turi savo kraštotyros muziejų. Ar Girkalnio pagrindinės mokyklos muziejus yra kuo ypatingas?
– Muziejus gana turtingas, jam pagrindus padėjo prieš mane dirbęs rimtas istorikas Sigitas Bereiša. Jis surinko dalį Aleksandro Fromo – Gužučio rankraščių ir laiškų kopijų bei kitos medžiagos. S.Bereiša ketino parašyti apie jį knygą, tačiau nespėjo to padaryti. Turime medžiagos apie kunigą, visuomenės veikėją, pavasarininkų organizacijos įkūrėją Povilą Dogelį ir daugelį kitų žymių Girkalnio žmonių. Sukaupta nemažai etnografinių eksponatų, tačiau turėdami kuklią patalpą, juos visus eksponuoti neturime galimybių. Ateity galbūt pavyks jį išplėsti panaudojant kitas patalpas. Seniūnė yra parašiusi projektą dėl senosios mokyklos patalpų pritaikymo bendruomenės reikmėms.
– Kaip visuomenė gali susipažinti su Jūsų ir mokyklos kraštotyrininkų nuveiktais darbais?
– Esame parengę medžiagą apie Girkalnio istoriją CD laikmenoje. Buvo laikotarpis, kuomet aktyviai stengėmės įamžinti svarbius miesteliui įvykius būtent tokiu būdu. Šios kompaktinės plokštelės nukeliavo į Vilnių, turi jas ir Raseinių viešoji biblioteka, Raseinių krašto istorijos muziejus, mano draugai istorikai. Kolegos sėkmingai naudoja jas pamokose. Kraštotyros reikalais bendraujame su Girkalnio bibliotekininke Virginija Šileikiene.
–  Ar esate sukaupę medžiagą apie Girkalnio pradžios mokyklas?
– Taip, tokia medžiaga yra. Dalis jos yra skelbta knygoje apie Raseinių krašto mokyklas. Muziejuje turime senosios prieškarinės pradžios mokyklos informacinę lentą su Vyčiu. Ją radome tarp sendaikčių, tvarkydami senosios mokyklos palėpę. Nuostabu, kaip ji galėjo išlikti. Tarp kitko, ten buvo slepiama ir partizanų spauda, dėl kurios yra nukentėjusių mokytojų, bet tai jau kita istorija. Grįžtant prie medžiagos rinkimo apie Girkalnio pradžios mokyklas, norėtųsi padėkoti už milžinišką pagalbą Jonui Brigiui. Jis nesavanaudiškai ir geranoriškai pateikė daug medžiagos iš Lietuvos archyvų. Pramedžiavos pagrindinė mokykla taip pat rinko kraštotyrinę medžiagą apie savo kraštą, dabar ji yra pas bibliotekininką Antaną Šulskį.
– Matau muziejuje turite įdomų ažūrinį lietinį, neogotikinį metalinį kryželį. Pagal stilistiką ir kokybę galima spėti, kad jis lietas Karaliaučiuje. Įdomu tai, kad liejimas vienpusis. Didieji kryžiai ties jungtimi su granitiniu pjedestalu dažnai turi liejyklos pavadinimą, čia jokių įrašų nėra.  Kaip jis pateko pas Jus?
–Tai kryželis nuo senojo A. Fromo – Gužučio kapo. Šalia matote informacines lenteles nuo rašytojo ir jo žmonos kapų. Nutarėme, kad tinkamiausia šių daiktų saugojimo vieta bus mokyklos muziejus.

- Dabar vis populiarėja gyvosios istorijos pamokos, kuriose noriai dalyvauja ne tik mokiniai, bet ir kaimų bendruomenės. Tikriausiai šis reiškinys yra ir Girkalnyje?
- Tokie renginiai vyksta  Girkalnyje. Juose dalyvauja ne tik mokykla ir miestelio bendruomenė, bet ir svečiai. Verta prisiminti balandžio 17 d. ąžuolų giraitės sodinimo akciją Šėtupio slėnyje, skirtą Žalgirio mūšio sukakčiai. Kitas įsimintinas renginys – lapkričio 6 d. paminklo sovietų okupacijos metais žuvusiems atminti šventinimas
prie miestelio Šv. Jurgio bažnyčios. Panašių renginių būta ir daugiau. Apie tai rašoma mokyklos bendruomenės laikraštyje „Verdenė“.
- Prakalbome apie mokyklos laikraštį. Papasakokite trumpai apie jo įkūrimo istoriją.
- Noras turėti mokykloje laikraštį, kuris atspindėtų ne tik mokinių gyvenimą, bet ir visos miestelio bendruomenės, buvo gana senas. Kai šiai minčiai pritarė kolegė Virginija Krikščikienė, tapo aišku, kad jis realus ir įgyvendinamas. Juo labiau, kad mus rėmė ir kiti bendruomenės nariai. Pirmąjį laikraščio numerį maketavo ir logotipą jam kūrė buvusi mokyklos auklėtinė, įmonės „Girvita“ darbuotoja Vida Linaburgienė. Prie mūsų prisijungė dar viena kolegė Lolita Bitvinskienė. Žinoma, laikraštis negyvuotų be didelės moksleivių kūrybinės grupės. O pirmasis numeris išėjo 1999 metais spalio 29 dieną.
- Man teko susipažinti su keliais laikraščio numeriais, kurie stebina plačiu temų spektru, straipsnių šmaikštumu, o kai kuriuos rašinius, manau, mielai talpintų ir rajono laikraščiai.
- Domėjimosi sritys gana įvairios. Tai ir mokyklos gyvenimo aktualijos, moksleivių kūrybiniai bandymai tiek literatūroje, tiek dailėje, skiriamas dėmesys socialinėms
problemoms, įvairioms negatyvioms gyvenimo apraiškoms.
- Spalio mėnesį išėjo šimtasis laikraščio numeris. Tikrausiai jo gyvavimui padėjo nemažai bendruomenės narių bei kitų asmenų?
- Taip, rėmėjų būrys per tą laiką buvo įspūdingas. Sudėtinga visus, vienaip ar kitaip prisidėjusius prie laikraščio leidybos, išvardinti. Tai Vida Linaburgienė, Edmundas Ignatavičius, Jurgis Šerkšnas, Darius Ulickas, Audrius Norkus, Romaldas Zubiela, Česlovas Kalenda ir kiti.
- Gerbiamas Stanislovai, grįžkime prie Jūsų kraštotyrinės veiklos. Tiek muziejuje, tiek Jūsų asmeninėje kolekcijoje daug sukaupta medžiagos apie Girkalnio kraštą. Ar nėra noro leisti knygą?
- Neseniai pasirodžiusi kraštotyrininko, mokytojo Antano Girčio knyga apie Nemakščius verčia ir skatina apie tai mąstyti.
Ačiū už pokalbį.

4 Komentarai

  1. MARIUS MO

    2011-04-18 12:41

    STASIUKAS JEGA,DAUGIAU TOKIU

  2. Remigijus

    2011-06-03 16:55

    Super. Pamenu šį mokytoją ir didžiuojuosi juo. Linkiu jam ir visam Girkalnio m-klos kolektyvui daugiau kūrybinių idėjų, sėkmės ir, be abejo, sveikatos.
    1992m.abiturientas

  3. Donaldas

    2017-09-05 21:36

    Na jo saunuolis jis

  4. Abiturientas 1986

    2017-12-11 21:53

    Sveikintinas testinumas. Klausimas – SIGITAS buvo mokytojas BEREISA ar LIUDAS? Kiek prisimenu, tai LIUDU vadindavome.