Įklimpęs gimtosios kalbos dirvonuose

Ilona PETROŠEVIČIENĖ

Vasario 21-ąją dieną Jungtinės Tautos nuo 1999 metų yra paskelbusios Tarptautine gimtosios kalbos diena. Šia proga nutarėme pakalbinti Petrą Baužį, Lietuvių kalos draugijos rajono skyriaus vadovą. Ši draugija – tai visuomeninė organizacija, vienijanti žmones, kurie rūpinasi lietuvių kalbos būkle, jos prestižu, ugdymu ir kalbiniu visuomenės švietimu.

Šį talentingą, užsispyrusį žemaitį pažįsta daugelis raseiniškių. Mano pirmoji pažintis su Petru Baužiu nebuvo labai smagi: Šaltinio mokyklos laikraštukas, kurį tuo metu su mokiniais leidau, susilaukė rajono kalbininko dėmesio – gavau velnių dėl žodžio „cepelinai“ vartojimo. Tokia buvo neakivaizdinė pažintis. Vėliau Petrą Baužį pažinau kaip nenuilstantį lietuvių kalbos puoselėtoją, Lietuvių kalbos draugijos rajono skyriaus vadovą. Dabar – kaip rašytoją, net 6 knygų autorių. Tai toli gražu ne visos pareigos ir nuopelnai. Petrą Baužį galime pristatyti kaip pedagogą, Lyduvėnų vidurinės mokyklos direktorių, ilgametį Raseinių rajono laikraščio „Naujas rytas“ žurnalistą ir redaktoriaus pavaduotoją, rajono kalbos tvarkytoją, Lietuvių kalbos draugijos garbės narį, kurio nuotrauka puikuojasi šalia tokių garbių kalbininkų kaip Aldonas Pupkis, Kazimieras Župerka, Jonas Klimavičius. Prabilti apie šį visuomenininką paskatino kelios priežastys: viena jų – vasarą nuošęs 80 metų jubiliejus, kita – neseniai išleistas atsiminimų romanas „Asmenybių šešėly“. Knygoje jis pristato ne tiek save, kiek sutiktus įdomius žmones. „Pats bauginuosi savo atvirumo, kurio nesugebėjau išvengti nei rašydamas apie darbą, santykius su kolegomis ir valdžia, nei prisimindamas grynai buitiškus dalykus“, – šie autoriaus žodžiai labiausiai atspindi atsiminimų pobūdį. Knyga paperka nuoširdumu, savikritiškumu, turtinga kalba, ir, žinoma, galimybe paskaityti apie pažįstamus žmones ir nesenus Raseinių rajono
įvykius. Petrą Baužį šnekinome ne tik apie kūrybą…

– Gimėte Kretingos rajone, Plokščių kaime, vaikystė prabėgo Žiogelių kaime… Kokie vėjai atpūtė į Raseinių rajoną?

– Pabaigęs studijas universitete supratau, kad Vilniuje visi nesutilpsime. Dūriau pirštu į Tytuvėnų vidurinę mokyklą – visai netoli, Raseiniuose, dirbo sesuo matematikė Birutė. Tačiau paaiškėjo, kad lituanisto Tytuvėnuose kaip ir netrūko. Bet trūko Lyduvėnų vidurinės mokyklos direktoriaus. Taip iš manęs padarė direktorių.

– Daugelis jus pažįsta kaip kalbos mylėtoją. Papasakokite apie Raseinių kalbos draugijos veiklą.

– Kalbos draugijos skyrių yra toli gražu ne visuose rajonuose. Jų yra 16, o savivaldybių – 60. Pavyzdžiui, nėra kalbos draugijos Kaune. Veiklūs skyriai yra Panevėžyje, Klaipėdoje, Šiauliuose. Neseniai kalbos draugija įsikūrė Kazlų Rūdoje.

Šiemet sukako 15 metų, kai vadovauju Raseinių kalbos draugijai. Ji reikalinga vien dėl to, kad šnekėtume apie gimtąją kalbą. Tiek dabar,tiek tarybiniais metais ji yra ignoruojama, susinama. Pavyzdžiui, dabar visi renginiai vadinami projektais. Net paprasčiausi šokiai pavadinami skambiu projekto vardu. Šis žodis angliškoje visuomenėje gal ir tinka, bet mes turime savų žodžių, tokių kaip sumanymas, tikslas, renginys… Net kaip tarptautinis žodis jis vartojamas ne ta reikšme. Arba kitas atvejis: visą laiką turėjome visuomenines organizacijas, taip buvo vadinama ir Kalbos draugija, o dabar ji tapo nevyriausybine organizacija. Tai ir yra kalbos susinimas.

Norėčiau padėkoti visiems draugijos nariams. Kadangi dauguma dirba mokyklose, keliamus uždavinius ir įgyvendina mokyklose. Labai gaila, kad pasitraukė iš draugijos veiklios Šaltinio mokyklos lituanistės. Jas aš vadinau draugijos signatarėmis. Mūsų skyrius yra juridinis asmuo, galėtume plačiai užsimoti, bet aš jau esu pavargęs, įklimpęs į literatūrą. Reikėtų pirmininką keisti į veiklesnį, jauną žmogų.

– Koks jūsų kelias į grožinę literatūrą? Kodėl taip vėlai pasirodė jūsų pirmoji knyga?

– Į kelią, vaizdžiai sakant, įsukau iš takelio. Į literatūrinį kelią įsukau iš pažintinio takelio Kretingos vidurinėje mokykloje, kur rašiau pirmuosius apsakymus, eilėraščius, kur porą metų vadovavau literatų būreliui. Vėliau tas takelis prapuolė universitete ir net dešimtmetį direktoriaujant Lyduvėnų vidurinėje mokykloje. Jis vėl ėmė ryškėti, kai įsidarbinau „Naujo ryto“ redakcijoje, kur kūrybinius bandymus turėjau galimybę tuoj pat išspausdinti. Per 25 darbo redakcijoje metus išspausdinau keliasdešimt apsakymų. Tačiau tikrai literatūrinei kūrybai atsidėjau tik pasitraukęs į pensiją. Senas profesijos draugas marijampolietis Juozas Andriuškevičius, kelių knygelių autorius, primygtinai agitavo surinkti užmirštus apsakymus, atrinkti naujus ir leisti rinktinę į pasaulį… Taip 2003 metais, rėmėjų padedamas, išleidau pirmąją knygą „Tik akimirkos“ – įstojau į platų kūrybos kelią.

– Buvote susipažinęs su kūrybos teorija. Kaip sekėsi praktika?

– Teoriškai žinojau, kaip kuriami žanrai, kokie apsakymo, apysakos ar romano reikalavimai, tačiau praktika reikalavo ne nuo romano pradėti. Visus žanrus išbandžiau nuosekliai: kai jau turėjau dvi apsakymų knygas, ryžausi vieną apsakymą išplėsti iki apysakos („Meilė kaip upė“, 2006 m.), o kai šis žanras buvo apvaldytas, kilo romano idėja („Tais nemeilės metais“, 2007 m., ir „Kerštų laikai“, 2008 m.).

– Kas jūsų kūrinių herojus?

– Mano herojai kaip ir kitų rašytojų, kurių kūrybos aruodas – margas kaip genys gyvenimas. Manau, kad vienokius ar kitokius herojus gimdo nuosavybės formos. Mūsų žmonės pergyveno kelias santvarkas ir nuosavybės formas: po privatinės tarpukario ir karo metais atėjo visuomeninės nuosavybės laikai. Nuo 1990 – vėl privatinė nuosavybė. Nuosavybė apskritai visuomenę padalija į turtinguosius, vidutiniokus ir skurdžius. Tarp jų – tas margas gyvenimas, pilnas teigiamų ir neigiamų herojų. Kuris kurį įveikia? Nenorėdamas būti melagiu, galingesnį rodžiau neigiamą herojų. Tokių mano kūriniuose daugiau. C’est la vie – toks gyvenimas.

– Gal žinote, kaip skaitomos jūsų knygos? Gal turite atsiliepimų?

– Manau, skaitomos… Atsiliepimų girdžiu gerų. Žinoma, gerai atsiliepti nesunku. O blogos nuomonės į akis nesakomos. Recenzijos spaudoje – tik geros.

Turiu skaitytoją, kuris, kol neperskaito iki galo, tol nepadeda, nors ir rytas išaušta. Matyt, skaitymą lengvina mano kūrinių siužetai, skaitytojas nevarginamas poetiškais aplinkos aprašymais, herojų nuotaikų smulkmeniškais vaizdavimais. Tačiau aš nepritariu skubotam skaitymui. Skaityti reikia pamažu, pasigrožint retesniu žodžiu, sakinio konstrukcija, dialogo ekspresija…

Man svarbūs žymių žmonių, intelektualų įspūdžiai. Dalį esu pacitavęs knygoje „Asmenybių šešėly“ – skyrelyje „Literatas“. Tarp tokių poetas Albinas Slavickas, europarlamentaras Justas Vincas Paleckis, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojas, humanitarinių mokslų daktaras, kelių knygelių autorius Jonas Mačiulis, kalbininkas doc. dr. Aldonas Pupkis ir kt. Pavyzdžiui, J. Mačiulio pirmieji įspūdžiai iš atsiminimų romano:„Skaičiau… ir mačiau save. Tos pačios svajonės, tos pačios pastangos visur dalyvauti, realizuoti savo esamas ar įsivaizduojamas potencijas… Skaitydamas jūsų gyvenimo romaną, negalėjau atsistebėti atmintimi, dėmesiu net smulkmenoms, situacijoms. Būtent jos yra labai iškalbingos, padeda kurti jau prabėgusios epochos vazdą, atskleidžia žmonių likimus.“ O kalbininkas A. Pupkis taip pagyrė: „Skaičiau iš lėto, po kelis puslapius, tarsi užsigardžiavimą po darbo dienos, ir visada jaučiau didžiulį malonumą ir su kiekvienu puslapiu didėjo pagarba autoriui.“
Labai nustebino ir pamalonino vienas faktas: iš „Gairių“ leidyklos, kurioje buvo leidžiamos visos mano knygos, pranešė, jog jų teiravęsis buvęs tarybinių laikų Aukščiausiojo teismo pirmininkas Jonas Misiūnas: „Ar dar bus Petro Baužio knygų?“

– Šeštoji jūsų knyga – autobiografinis atsiminimų romanas „Asmenybių šešėly“. Leisdamas tokią knygą, ką galvojote apie skaitytoją? Juk knygoje aprašyta daug Raseiniuose gyvenančių žmonių…

– Galvojau, kad skaitytojas šią knygą priims. Pirma, nesistengiau per daug dėmesio sau skirti. Svarbiausia buvo pavaizduoti laikotarpius: tarpukarį, vokietmetį, tarybinius laikus (tiksliau juos būtų vadinti rusų laikais), pagaliau atgautą Nepriklausomybę. Antra, nekartodamas kitų memuarinių kūrinių schemų, knygą praturtinau man svarbių asmenybių paveikslais: mokytojų, rašytojų, menininkų, kunigų, mokslininkų, rėmėjų, giminaičių, mokslo bei darbo kolegų…

– Atsiminimų knygoje rašote: „Kai išėjau į pensiją, atsidėjau literatūrinei kūrybai. Dėl to – būna laikotarpių – užmirštu televizorių, pradėtą skaityti knygą… Elenutė priekaištauja, kad su manim bepasikalba prie valgių stalo“. Kaip į jūsų kūrybą žiūri žmona Elena, vaikai?

– Visi skaito, nepeikia.

– Išleisti knygą šiais laikais yra brangu. Kaip randate rėmėjų?

– O, tai sudėtinga. Paskutinė knyga kainavo 12 tūkstančių: 2 tūkstančius pats pridėjau, 3 tūkstančius gavau iš Savivaldybės, likusius pinigus privalėjau surinkti. Turiu daug pažįstamų, draugų. Net 27 aplankiau. Dosniausi rėmėjai surašyti knygos pabaigoje. Jiems iki šios dienos jaučiuosi skolingas. Galiu tik pasakyti: taupiausi rėmėjai – milijonieriai. O kur honoraras? Nuostolių paprastai neturiu, bet ir pelnu pasidžiaugti netenka. Pelno turėjau tik iš romano „Keršto laikai“, nes jo tiražas – 4 tūkst. egzempliorių.

– Ir banalus klausimas: kokie jūsų kūrybiniai planai?

– Dar viena apsakymų knyga…