Ildefonsas Garbaliauskas

Viktoras VITKUS

Apie Ildefonsą Garbaliauską, ilgą laiką dirbusį Viduklės vidurinėje mokykloje, buvo galima rašyti straipsnių cikle „Mokytojų likimai“, tačiau jo nuopelnai neapsiriboja mokykla, jis buvo vienas aktyviausių Sąjūdžio Viduklės iniciatyvinės grupės įkūrėjų, iki šiol yra garbus bendruomenės narys, turintis nekintantį požiūrį į gyvenimo vertybes.
I. Garbaliauską kalbina Viktoras Vitkus.
–  Kada ir kur gimėte, kur pradėjote mokslus?
–  Gimiau 1934 m. Paliepių apyl., Blinstrubiškių kaime. Mokiausi Paliepių pradinėje mokykloje. Vėliau mokslus tęsiau Viduklės progimnazijoje. Ten mokiausi iki 1949 m. pavasario, nespėjau baigti 1-os klasės, nes prasidėjo trėmimai.
–  Kur buvote išvežti ir kiek šeimos narių neteko gimtosios pastogės?
– Buvome išvežti į Irkutsko sritį, Taišeto rajoną. Ištremta buvo visa šeima: tėvas Adomas, mama Rozalija, vyresnysis brolis Antanas, seserys Teofilija, Onutė ir aš. Mūsų gal ir nebūtų išvežę, nes slapstėmės, tačiau mirus kaimynui grįžome į namus nakvoti tam, kad rytą vyktumėme į laidotuves. Prašvitus į namus įsiveržę stribai pareiškė, kad laidotuvės įvyks  be mūsų. Buvome nugabenti išvykimui tremtin.
–  Ar nemanote, kad galėjote būti įskųsti?
–  Ne, nemanau, nes turėjome 31 ha žemės, ir mūsų likimas buvo nuspręstas. Perskaitė sovietinį raštą, dėl ko esame išvežami, ir to užteko.
–  Kaip jus pasitiko svetima žemė?
–  Išsikrovėme iš vagono, dar ant sniego, ir laukėme. Toje gyvenvietėje jau buvo atvežtas ešelonas tremtinių iš Mažeikių. Mus pasitiko lietuviai, kurių vienas per medienos apdirbimo fabriko kadrų skyriaus viršininką parūpino ten darbą. Tuometinės sovietinės korupcijos matas buvo degtinės kiekis. Jeigu atvykusiem tokios kyšio davimo sąlygos būdavo nepriimtinos, tekdavo vykti pakinkytais jaučiais apsigyventi į aplinkinius kolūkius ir kirsti mišką (лесоповал – aut. pastaba).
Pradėjome dirbti trys šeimos nariai, kiti du dar buvo nedarbingi, t.y. mažamečiai.
Apsigyvenome apie 6-7 kv.m barako kambarėlyje. Jame buvo suręsta nedidelė krosnelė, įrengti mediniai gultai (narai). Vėliau prie mūsų prisijungė dar vienas lietuvis iš Paupio, teko viename kambarėlyje tilpti septyniese, tačiau džiaugėmės, kad virš galvų yra stogas.Mūsų fabriko pjuvenos, likusios nuo medžio apdirbimo, keliavo į
techninio spirito gamybos fabriką, kurį taip pat pastatė lietuviai. Į šį fabriką ešelonais vežė Vokietijoje išmontuotas cisternas. Fabrikas, kuriame dirbau aš, gamino medinę įrangą laivams, tačiau daugiausiai dėžes šaudmenims, ginklams ir pan. Pradžioje man teko nešioti gaminius, vėliau įgijau šaltkalvio kvalifikaciją, prižiūrėjau stakles. Dar būdamas nepilnametis dirbau po 6 valandas per parą.
–  Matyt, nereikia kalbėti apie maisto pakankamumą?
–  Su maistu buvo prastai. Kortelės nebuvo įvestos, kai atveždavo duoną, jos tekdavo labai mažai. Visa šeima turėjo tenkintis nedideliu forminės duonos kepalėliu. Gyvenvietėje buvo turgelis, į kurį kartais iš kolūkių atveždavo pieno, bulvių, miltų. Bulves pirkdavome vienetais, ne kilogramais ar kibirais, o miltus – stiklinėmis. Didesni kiekiai buvo neįsivaizduojami. Vėliau ir patys pradėjome auginti bulves, „atkariaudami“ sklypelius iš taigos. Tarpusavyje konkuravome dėl geresnio sklypelio, bulvės augo be jokių trąšų.
– Ar pavyko nufotografuoti ten buvusius įvykius?
–  Fabrike fotografuoti mums neleido, gal dėl to, kad buvo gaminama karinės pramonės produkcija. Tačiau iš tremties esu parsivežęs nuotraukų. Nors ir sunkiomis valandomis, lietuviai gebėjo bendrauti, ruošti vakarėlius, net šokius. Ten pramokau groti akordeonu.
–  Kada grįžote į Lietuvą, ar visi kartu?
–  Tremtyje aš išbuvau 9 metus, žmona -10. Grįžome ne visi, pasiliko brolis ir vyresnioji sesuo su ten sukurtomis šeimomis. Grįžau aš su žmona, tėveliai ir sesuo. Važiuodami vagonu svajojome išgirsti bažnytinį chorą, vargonų muziką ir sočiai prisivalgyti obuolių.
–  Ką radote parvykę į gimtinę?
– Viduklėje išlipę iš vagono (konteineris su daiktais atkeliavo vėliau) norėjome vykti į savo namus, tačiau sužinojome, kad klėtyje įsikūrė viena šeima, o dar dvi pačiame
name. Pusbrolis patarė eiti ir kalbėtis su naujakuriais. Ten gyvenęs Ralys Viduklės geležinkelio stotyje nusipirko namelį ir netrukus ruošėsi išsikelti. Jam reikėjo tik nusikasti bulves, perkelti gyvulius ir išsivežti šieną. Taip ir apsigyvenome, tačiau netrukus nusprendėme išvykti į žmonos tėviškę – Mažeikius.
– Ar išvykimas gyventi į Mažeikius pasiteisino?
–  Mažeikiuose laukė registracijos problema. Pasų stalo viršininkas ilgai vartė mano atvežtą pažymą su įrašu „Невернутся в это место, откуда выслан“, t.y. negrįžti  į tą vietą, iš kur išvežtas. Mane buvo informavę, kad valdininkui už registraciją reikia duoti 150 rublių kyšį. Tokie pinigai šeimai buvo dideli, aš jų nedaviau. Buvau nu-
kreiptas pas milicijos viršininką, kuris per 24 valandas liepė išvykti iš Lietuvos. Su žmona nusprendėme niekur nevykti ir gyventi toliau. Įsidarbinau tarybiniame ūkyje prie statybų. Dirbau pusantrų metų neregistruotas, tačiau niekas to ir nereikalavo, padariau tai apie 1963 metus. Mažeikiuose buvo sunkios gyvenimo sąlygos, juolab, kad jau auginome pirmą sūnų. Vietiniai lietuviai viršininkai pamatę, kad nesu išgeriantis, nepataikauju, skyrė labai sunkų ir mažai apmokamą darbą. Turėjome išlaikyti karvę, o pašarų nebuvo.
– Kelintais metais vėl grįžote į Raseinių kraštą?
–  Grįžome 1963 metais. Pradėjau dirbti Raseinių tarpkolūkinėje statybos organizacijoje, kur buvo geras atlyginimas. Dirbau mūrininku (dar iki šiol liko Viduklės geležinkelio stotyje mano statyta mūrinė pradžios mokykla). Dvejus metus darbas sekėsi gerai, tačiau vėliau pamačiau, kad mano bendradarbiai linkę į vagystes. Tokia veikla man buvo netoleruotina, pradėjau mąstyti apie kito darbo paieškas.
–  Kokiomis aplinkybėmis pradėjote dirbti Viduklės vidurinėje mokykloje?
–  Mažeikiuose daug draugų neturėjau, tačiau čia jų buvo. Mano vaikystės draugas, dirbęs Viduklės vidurinėje mokykloje medžio meistru, išėjo iš darbo ir pasiūlė man savo vietą. Buvau priimtas. Gaminau ne tik medžio ruošinius mokiniams, bet ir stendus, remontavau mašinas ir kt. Baigiau aštuonias klases vakarinėje mokykloje, o vėliau ir dvylika.
–  Kada pradėjote mokytojauti?
–  Kai baigiau vidurinę, man pasiūlė vesti kelias darbų pamokas, nes tuomet dirbusiam mokytojui  pensininkui buvo sumažintas krūvis. Apie 1975 metus įstojau į Kauno darbų mokytojų kursus prie tuometinio politechnikumo. Mokiausi metalo technologijų ir braižybos pagrindų. Pamenu griežtus braižybos dėstytojo reikalavimus. Taip  įgijau aukštesniojo mokslo cenzą. Mokykloje dirbau 29 metus, ją palikau 1993 metais.
–  Kokie įvykiai Jums įstrigo dirbant mokykloje?
–  Konkečiai su mokykla jie nesietini, tačiau įvyko man joje dirbant. Tuomet mokyklos teritoriją prižiūrėjo Povilaitienė, turėjusi 9 vaikus ir kartu su šeima gyvenusi Kęstučio gatvėje. Užsidegė Povilaičių namas. Nubėgęs pamačiau, kad visas pastatas apimtas atviros liepsnos. Išgirdau, kad jauniausia Povilaičių dukrelė liko viduje. Išdaužęs lango stiklą įšokau į vidų ir eidamas užkliuvau už jau gulinčios mergaitės. Ją paėmęs skubiai perdaviau pro langą. Mergaitė ligoninėje buvo atgaivinta, tiesa, man dvi dienas buvo sunku dėl tokios dūmų porcijos. Vėliau už šį įvykį gavau apdovanojimą.
Likimas mėgsta krėsti išdaigas. Vienų gyventojų su žmona buvome pakviesti tapti jų sūnaus krikštatėviais. Po kurio laiko sužinojome, kad išgelbėta mergaitė ir krikštasūnis sukūrė šeimą, turi du vaikus.
–  Ar palikęs mokyklą pradėjote ūkininkauti?
–  Dar anksčiau atsiėmiau žemę, o išėjęs į pensiją pasinėriau į ūkinę veiklą.
Dėkoju už pokalbį.