Ir tas mie­las prie­sko­nių dar­že­lis!

Prie­sko­niai – tai aro­ma­tin­gos au­ga­li­nės kil­mės įvai­raus sko­nio ir kva­po me­džia­gos. Šių au­ga­lų sėk­lo­mis, la­pe­liais, žie­dais, o kar­tais ir šak­ni­mis pa­gar­di­na­mi mū­sų val­giai, gė­ri­mai, ruo­šia­mos ar­ba­tos. Ver­tin­gos ne tik mais­ti­nės, bet ir gy­do­mo­sios bei de­ko­ra­ty­vi­nės prie­sko­nių sa­vy­bės. Trum­pai pri­si­min­ki­me jų is­to­ri­ją.

Prie­sko­ni­niai au­ga­lai ap­ra­šy­ti se­no­vės ki­nų kny­go­se ir egip­tie­čių pa­pi­ru­suo­se dar ke­li tūks­tant­me­čiai prieš mū­sų erą. Vė­les­niais am­žiais prie di­di­kų na­mų bu­vo ku­ria­mi prie­sko­nių so­dai ir dar­že­liai. Ro­mė­nai, pri­pa­žin­ti gur­ma­nai, gau­siai nau­do­jo prie­sko­nius, na­muo­se ka­bin­da­vo prie­sko­ni­nių žo­lių ry­šu­lė­lius. Net už­ka­riau­to­se že­mė­se ka­riai šiuos nuo­sta­bius au­ga­lus au­gi­no, ne­no­rė­da­mi at­si­sa­ky­ti sa­vo pa­pro­čių.

Vi­du­ram­žiai – prie­sko­nių kles­tė­ji­mo me­tas. Ta­da pa­si­ro­dė kny­gos ap­ie ska­naus mais­to ruo­ši­mą, ku­li­na­ri­nę iš­mo­nę net me­nu pra­dė­ta lai­ky­ti. Vė­liau pre­ky­ba prie­sko­niais ta­po ne tik eko­no­mi­kos rei­ka­lu, vy­ko ir prie­sko­nių ka­rai dėl jų au­gin­to­jų, dėl rin­kų. Tais lai­kais vie­nuo­ly­nai gar­sė­jo sa­vo žo­ly­nais, iš ku­rių ga­min­da­vo vais­tus. Va­ka­rų Eu­ro­po­je jau ta­da, o ir da­bar pa­si­tu­rin­čiai gy­ve­nan­čių prie­sko­nių so­de­liai yra na­mų puoš­me­na ir pa­si­didžia­vi­mas.

Lie­tu­vo­je prie­sko­nių dar­že­liai daž­nai žo­ly­nais va­di­na­mi, dai­no­se ap­dai­nuo­ja­mi. Dzū­ki­jo­je dar prieš šimt­me­čius bu­vo au­gi­na­ma mė­ta, ša­la­vi­jas, ge­ria­ma jo­na­žo­lių ar­ba­ta, Že­mai­ti­jo­je nuo se­no pa­mėg­tas pe­let­rū­nas. Vil­ni­jos kraš­te dar 1883 ma­tais Šven­čio­ny­se pra­dė­jo veik­ti pir­mas vais­ta­žo­lių fab­ri­kė­lis, ku­ris vė­liau ga­mi­no net 60 pa­va­di­ni­mų vais­ta­žo­les ir prie­sko­nius.

Da­bar gi, kai lai­kai kiek sun­ko­ki, o vais­ta­žo­lės ga­na bran­gios, vaistai dar brangesni, gal ver­ta pri­si­min­ti is­to­ri­ją, kad su­vok­tu­me šių au­ga­lų ver­tę. Dar ir dėl to, kad mū­sų kas­die­n var­to­ja­ma ve­ge­ta, lau­ro la­pai, pi­pi­rai nu­si­bos­ta, o kai ku­riuos sin­te­ti­nius prie­sko­nius ne taip jau svei­ka var­to­ti. O kai prieskonių turime čia pat, savo darželyje, tada ir maistą galima pasigaminti ne tik skaniau, bet ir pigiau.

Te­ko ma­ty­ti prie­sko­nių dar­že­lius ir so­de­lius Ang­li­jo­je, Ka­na­do­je, Grai­ki­jo­je. Skir­tin­gi jie, ta­čiau prie be­veik kiek­vie­no na­mo su­kom­po­nuo­ti pa­gal šei­mos po­mė­gius. Kaip pa­to­gu, iš­ei­na šei­mi­nin­kė į kie­me­lį, pri­si­pjau­na prie­sko­nių pa­gal sko­nį ir po­rei­kį, žiū­rint kam ver­da pie­tus – sve­čiui, vy­rui ar kai­my­nui… Dar prie prie­sko­nių so­de­lio pa­vė­si­nė ar suo­le­lis, dau­ge­lis prie­sko­nių la­bai kve­pia, il­gai ir gra­žiai žy­di, bi­tu­tės žie­de­lius lan­ky­da­mos dūz­gia. Ar ne mie­la?

Prie­sko­nių dar­že­lį ga­li­ma bet kur su­kur­ti – at­ski­ra­me ma­ža­me sau­lė­ta­me so­do kam­pe­ly­je, gė­ly­ne, dar­žo lys­vė­je, o ir bal­ko­ne ar ant pa­lan­gės. Ir nes­var­bu, kur juos au­gin­si­te, svar­bu, kad su­pra­si­te jų ne­į­kai­nuo­ja­mą ver­tę, su­ra­si­te jų ma­lo­niau­sią aro­ma­tą…