Iš kaimų istorijos

Viktoras VITKUS

Savotiškas kaimų istorijos atspindys yra neveikiančios kapinaitės. Daugiau jomis susidomėta 1983 m. Anksčiau kapinaitės tiesiog buvo įtraukiamos į vietinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašą. 1972 m. atlikus kartografavimą, vykdant žemės ūkio naudmenų inventorizacijos darbus, buvo nustatyta, kad iš 45 senkapių ir pilkapių 29 objektai yra kaimo kapinaitės, nerasta 7 senkapių, 8 sunaikinti, 1 objektas neidentifikuotas. 1983 m. pirmojo kartografavimo metu nustatytos 73 kapinės. Antrojo kartografavimo metu iš ankstesniojo sąrašo išbraukta 10 sunaikintų kapinaičių, naujai atrastos 42.
Šiandien galima stebėti pavienių žmonių, kaimo bendruomenių pozityvų norą grąžinti į deramą vietą beprarandamas vertybes. Vienas paskutiniųjų pavyzdžių, apie kurį rašė savaitraščio „Alio, Raseiniai“ žurnalistas Pranas Laurinavičius, kryžiaus šventinimas Paliepių k. neveikiančiose kapinaitėse, dar vadinamose kapiukais. Tačiau mūsų krašte daug kapinaičių, kurias anksčiau turėjo beveik kiekvienas kaimas, yra nežinomos, apleistos arba sunykusios. Apie vienas jų papasakojo nenuilstantis šviesus žmogus I. Garbaliauskas. Blinstrubiškių k. kapinaitės yra vos už 100 m nuo jo sodybos. Ūkis atiteko seneliui Antanui XIX a. pirmoje pusėje už gerą darbą Jančiauskų Blinstrubiškių dvare. Senelis jame tarnavo ūkveiza, t.y. ūkvedžiu. Žodis ūkveiza  kildinamas iš žemaičių tarmės ūkį veizėti, kitaip sakant – žiūrėti ūkį.
Jau tuomet tarp dviejų alyvų krūmų stovėjo 1,66 m aukščio tašyto granito, dviejų modulių, liaudiško neoklasikinio stiliaus, saikingai profiliuotas kryžius. Koks kryžmoje buvo autentiškas Nukryžiuotasis, žinių nėra, dabar jis pakeistas standartiniu aliuminio gaminiu.
Istorinių duomenų apie kapinių įrengimą taip pat nėra. Aplinkiniai čiabuviai tvirtina, kad čia nuo seno buvusios kaimo kapinaitės, kuriospagal kapinių tradiciją įrengtos
aukštesnėje, smelėtoje vietoje. Netoli jų buvo kasami bulvių rūsiai. Tam tikras sąsajas kapinaitės turėjo su Blinstrubiškių dvaru. Neatmetama prielaida, kad dėl gerų santykių su valstiečiais, anais laikais brangaus paminklo statybą fundavo kaimyninio dvaro savininkai. Likimas apsaugojo kryžių nuo sovietinio buldozerio.
Versiją, kad čia būta kapinių, patvirtina ir I. Garbaliausko pasakojimas, kad dirbant žemę apie 7-8 m nuo kapinių ribos buvo rasti žmonių kaulai.
Po kurio laiko alyvų krūmai išplito, pakraščiuose išaugo vienas kitas berželis, o visas perimetras apsodintas pušaitėmis. Kapinaitės organiškai įsiliejo į kraštovaizdį. Savaime susiformavusi apsauginė zona sudaro netaisyklingą keturkampį, kurio kraštinės 22,8 m x 24,8 m x 18,8 m x 25,6 m. Kapinaičių teritorija yra ant neaukšto (apie 0,3 – 0,4 m) pylimėlio. Joje yra 3 stambesni lauko rieduliai ir didesnis kiekis smulkesnių. Teigti, kad stambesni rieduliai galėjo būti naudojami kapinių įrangai, nėra pagrindo, nors vieno kraštinė tašyta. Gerai, kad objektas apsuptas žemių, kurių savininkams nesvetimos dorovinės vertybės.
Sujainiškių ir kitų kaimų gyventojų iniciatyva plinta po apylinkes. Teko girdėti, kad netoli esančio Papelkių kaimo žmonės taip pat galvoja apie buvusių kapinaičių ženklinimą. Iki 1983 m. jos buvo įvardintos kaip Papelkių senkapiai (paminklinis numeris AV – 1057), ta-čiau tai buvusios kaimo kapinaitės, kur taip pat rasta žmonių kaulų.
Šiandien turime tik pasidžiaugti archeologų R. Olišausko ir J. Balčiūno „klaidomis“. Tai jų dėka 1980 m. ekspedicijos metu kapinaitės gavo archeologinių objektų „stogą“ ir todėl nebuvo visai sunaikintos.