LaikraÅ¡Äio „Lietuvos rytas“ reportere dirbu kone pusÄ™ savo gyvenimo – nuo 1997-ųjų. Per ilgametÄ™ darbo praktikÄ… sutikau ir pakalbinau daugybÄ™ paÅ¡nekovų. Jų buvo visokių – nuoÅ¡irdžių, atvirų, piktų, aÅ¡traus bÅ«do, nemandagių, nenuspÄ—jamų. TaÄiau tik labiausiai įsiminusius susitikimus sudÄ—jau į Å¡iÄ… „SenÄ… telefonų knygą“.
Ä® prisiminimų knygos puslapius nugulÄ— pažinties akimirkos su prezidentu Valdu Adamkumi, aktore Virginija Kochanskyte, kunigu RiÄardu Doveika, verslininku Vyteniu Urba, alpinistu Vladu Vitkausku ir kitais, su kuriais pavyko rasti Å¡irdžių kalbÄ….
Laikydamasi profesinės etikos niekada nesiekiau su pašnekovais tapti artimais draugais, kad tai netrukdytų darbui. Kai kurie aprašytieji turbūt nė neprisimins mano veido, nes bendravome vieną kitą kartą. Bet aš juos gerbiu ir dėkoju už pasitikėjimą, atskleistą gyvenimišką išmintį, paliktą neblėstantį įspūdį. Kad visi tie nuoširdūs prisiminimai neliktų tik man vienai, dalijuosi jais su skaitytojais. Nė kiek neabejoju, pasakojimai pripildys jūsų sielą gerumo.
Knyga išleista asmeninėmis lėšomis nedideliu tiražu. Ją galima įsigyti interneto knygynuose „Knygos.lt“ ir „Patogupirkti.lt“.
Interviu su Vladu Vitkausku – vienas geriausių mano raÅ¡inių, pasirodžiusių per dvideÅ¡imt trejus darbo metus laikraÅ¡tyje „Lietuvos rytas“. Labiausiai vykÄ™s pasakojimas dÄ—l to, kad žymus alpinistas, iÅ¡kÄ—lÄ™s Lietuvos trispalvÄ™ visų aukÅ¡Äiausių žemynų virÅ¡Å«nÄ—se, buvo vienas kukliausių paÅ¡nekovų.
Dar prieÅ¡ tariantis dÄ—l interviu, 1993 metais pirmasis iÅ¡ Baltijos valstybių į aukÅ¡ÄiausiÄ… planetos virÅ¡ukalnÄ™ EverestÄ… (8848 m) įkopÄ™s lietuvis įspÄ—jo, kad iÅ¡ jo „nedaryÄiau“ žvaigždÄ—s. Juk anuomet į EverestÄ… (DžomolungmÄ…) jis kopÄ— iÅ¡ idÄ—jos, nes stipriai tikÄ—jo tuo, kÄ… daro, o ne dÄ—l savireklamos, kaip dabar dažnai daroma, kad tik iÅ¡garsÄ—tum.
„Negalvojau, kaip mojuosiu vėliava arba kaip stovėsiu viršūnėje, nes buvo tiek daug problemų“, – prisiminė vienas į Everestą po bendražygio latvio gydytojo Aivaro Bojaro žūties susiruošęs V. Vitkauskas. Bet jau įkopus iškelti vėliavą Vladui nereikėjo nė galvoti, tai buvo šventa. Lietuvis suprato, kad tomis sąlygomis, kurios pasėjo žūtis, o jis pasiekė viršūnę ir nusileido gyvas, galėtų į bet kurią viršukalnę įkopti. Bet kas iš to? Jis nematė prasmės, juk koks skirtumas, kiek uolų ar ledo viršūnių pasieksi.
NetikÄ—tai V. Vitkauskui atÄ—jo mintis: jeigu tÄ… vÄ—liavÄ… – pagrindinį mÅ«sų valstybÄ—s simbolį, kuris buvo Everesto virÅ¡Å«nÄ—je, jis užneÅ¡tų į aukÅ¡Äiausias visų žemynų virÅ¡Å«nes, tokio simbolio kalnuose neturÄ—tų nÄ— viena pasaulio valstybÄ—. Jam atsirado prasmÄ— kopti į tas virÅ¡Å«nes, bet kalnai nebuvo svarbiausia siekiamybÄ—, tikslas buvo vÄ—liava. Tai atrodÄ— nemirtinga idÄ—ja. Nors prabÄ—go nemažai laiko nuo to, kai Vladas įgyvendino Å¡iÄ… nemariÄ… idÄ—jÄ…, natÅ«ralu, kad jo gyvenime daug kas pasikeitÄ—.
Raseinių rajone, ViduklÄ—je, gimÄ™s Vitkauskas keturis deÅ¡imtmeÄius pragyveno Vilniuje, iÅ¡ kurio driekÄ—si visos jo kelionÄ—s į aukÅ¡Äiausius pasaulio kalnus. Dabar garsus alpinistas juokavo, kad nereikÄ—tų jo klausti, kodÄ—l anuomet pasirinko aukÅ¡ÄiausiÄ… planetos virÅ¡ukalnÄ™ EverestÄ…, o 2016-aisiais AnykÅ¡Äius, kuriuose dabar gyvena. Alpinistas įsikÅ«rÄ— legendinio AnykÅ¡Äių mokytojo Å¡eimos namelyje: „Neprisimenu, kada taip žmoniÅ¡kai jauÄiausi, kaip dabar Äia, AnykÅ¡Äiuose. Ir diena, ir naktis pailgÄ—jo, ramiau negu kaime. KairÄ™ rankÄ… iÅ¡tiesus – Å ilelis, deÅ¡inÄ™ – Å ventosios upÄ—.“
Nors Vladas jau nekopia į virÅ¡ukalnes, dabar vaikÅ¡to po gražiÄ…sias gyvenimiÅ¡kas virÅ¡Å«nes: jį džiugina susitikimai, nes mato juose prasmÄ™, jauÄiasi reikalingas žmonÄ—ms.
Šį iškilų žmogų džiugina keturi anūkai – dukros Dalios vaikai. Ji, kaip ir jos broliai Vytautas ir Vaidotas, pažinojo kalnus, leidosi į juos. Deja, Vaidotas 2010 metais žuvo Aukštuosiuose Tatruose.
Ligita ValonytÄ—
LaikraÅ¡Äio „Lietuvos rytas“ reportere dirbu kone pusÄ™ savo gyvenimo – nuo 1997-ųjų. Per ilgametÄ™ darbo praktikÄ… sutikau ir pakalbinau daugybÄ™ paÅ¡nekovų. Jų buvo visokių – nuoÅ¡irdžių, atvirų, piktų, aÅ¡traus bÅ«do, nemandagių, nenuspÄ—jamų. TaÄiau tik labiausiai įsiminusius susitikimus sudÄ—jau į Å¡iÄ… „SenÄ… telefonų knygą“.
Ä® prisiminimų knygos puslapius nugulÄ— pažinties akimirkos su prezidentu Valdu Adamkumi, aktore Virginija Kochanskyte, kunigu RiÄardu Doveika, verslininku Vyteniu Urba, alpinistu Vladu Vitkausku ir kitais, su kuriais pavyko rasti Å¡irdžių kalbÄ….
„Negalvojau, kaip mojuosiu vėliava arba kaip stovėsiu viršūnėje, nes buvo tiek daug problemų“, – prisiminė vienas į Everestą po bendražygio latvio gydytojo Aivaro Bojaro žūties susiruošęs V. Vitkauskas. Bet jau įkopus iškelti vėliavą Vladui nereikėjo nė galvoti, tai buvo šventa. Lietuvis suprato, kad tomis sąlygomis, kurios pasėjo žūtis, o jis pasiekė viršūnę ir nusileido gyvas, galėtų į bet kurią viršukalnę įkopti. Bet kas iš to? Jis nematė prasmės, juk koks skirtumas, kiek uolų ar ledo viršūnių pasieksi.