Liudvikas BAKAS
[1]
Vasario 23d. daugiau kaip prieš du dešimtmečius buvome verčiami švęst Tarybinės armijos ir laivyno dieną. Tai buvo lyg uola propogandinė norma. Daugelis vidutinio ir vyresnio amžiaus vyrų gerai mena 2-3 metus, priverstinai išbrauktus iš gyvenimo, nors „tovariščiai“ atkaliai kliedėjo, kad ten, „CA“ gretose, yra vyriškumo kalvė. Jaunuoliai iš Baltijos šalių savo kailiu patyrė „šlovingosios“ armijos globą…
Sovietų Sąjungos pasirašytos Ženevos konvencijos 51 straipsnis neleido okupuotos teritorijos piliečius versti tarnauti okupacinėje armijoje. Tačiau ir 1990 metais SSSR okupacinė karinė administracija šešiolikmečius vasario – kovo mėnesiais kvietė medicininiam patikrinimui, kad paskui galėtų įteikti prirašymo dokumentą, kuris žymėjo „laisvanorišką“ įsipareigojimą tarnauti okupacinėje armijoje. „Šlovingos“ armijos kumštis buvo dar labai grėsmingas ir daug mūsų jaunuolių atsidūrė priverstinėje tarnyboje. Netrukus, po trijų mėnesių, į LPS Raseinių rajono informacinį biuletenį „Dubysa“ pradėjo plaukti šių vaikinukų laiškai. Laiškuose – kas nenorėjo skaudinti tėvų, kas šiaip nemėgo skųstis, dažniausiai buvo rašoma, jog tarnyba sekasi gerai. Deja, tokie jų žodžiai toli gražu ne visada atitiko tikrovę. Buvo pradėtas spausdinti straipsnių ciklas
„Iš anapus“, kuriame pateikiami tikrieji faktai.
Gintaras, tarnavęs Kaliningrade rašė: „(…) Dabar „diedovščina“, kaip reiškinys, pasikeitė. Susiduriame su kitu – „zemliačestvo“. Tauta prieš tautą. Ypatingai tai pasakytina apie Kaukazo ir Vidurinės Azijos atstovus. Keista būna, kai kurią nors dieną esu nemušamas. Muša ne todėl, kad naujokas, o todėl, kad lietuvis. Moralinis spaudimas ir iš karininkų pusės“.
„Gavau siuntinį (iš namų L.B.). Mane pasikvietė budintis karininkas į kabinetą, atidarė dėžę ir, peržiūrėjęs turinį, paėmė sau lanką dešros. Išėjau nusiminęs. Apie tai papasakojau savo draugui, kuris nutaikė momentą, kai karininkas išėjo, ir paėmė dešrą…“ (Kęstutis, tarnavo Leningrado srityje).
„Pas mus kai kada vyksta susitikimai su kandidatais į deputatus. Tiesiog humoro vakarai. Vienas kandidatas – pulkininkas – siūlo eiliniams mokėti algą 400-450 rb., o karininkams- apie 700 rb. Žodžiu, kad tie, kurie pasirašys kontraktą, būtų suinteresuoti gerai ruoštis karui. Pult… Siunčiu straipsnį kažkokio trizniaus lietuvio – keverzos, aiškaus stagnatoriaus, nežinančio savo krašto istorijos ( „I bol, i styd – Pribaltika“). Žurnalas „Sovetskij voin“, autorius – gvardijos vyresnysis leitenantas V.Toleikis, Vakarų kariuomenės grupuotė. Norėjau aš atgal parašyti, bet… .
Tėvai atsiuntė banderolę su bintais ir tepalais, kuriuos tuoj pat pradėjau naudoti. Tiesa, kremas po skutimosi patiko seržantui.
Šiaip jau pas mus pilni laikraščiai prirašyti apie Landsbergį, Ozolą, ką mano apie dabartinę padėtį suomiai, anglai, ką šneka Jungtinėse Valstijose. Bet ta jų rašliava – vienos nesąmonės. Štai vienas lietuvis – komunistas vietiniam laikraščiui pateikė tokių „įdomių“ minčių ir teiginių, kad karininkai ir tie juokėsi. Straipsnis vadinosi „Kur veda laivą Landsbergis?“ Anot jo autoriaus, Lietuvoje tikrieji komunistai eina į kaimus (mat, ten jau nebepatenka centrinė spauda) ir aiškina žmonėms, kad Tarybų valdžia dar egzistuoja. Yra tokių „didvyrių“, kurie į kompartiją (ant TSKP platformos) įstojo kovo 12 dieną. Ir iš viso Lietuvoj komunistus gaudo! O Landbergis, ypač jo tėvas, – fašistai, sveikino vokiečius, dėkojo Hitleriui. Štai tokių nesąmonių pilni laikraščiai. Kiekviename lape kas nors panašaus parašyta.“ (Valdas, tarnavo Leningrado srityje).
„Neseniai vienas lietuviukas gavo siuntinį. Jame buvo dešra, lašiniai, obuoliai ir šokoladukai. Tai šokoladukus ir obuolius tuoj pat išgraibstė ,,laukiniai“ (tuo momentu jie buvo būtent tokie), maždaug trečdalį dešros ir pusę lašinių paėmė, t.y., pasisavino seržantai. Kad ir kaip keista, bet tarybiniai musulmonai kiaulieną, lašinius kerta kaip reta. O aš galutinai pripratau prie šernų maisto. Šiandien mūsų rotos zampolitas man sakė: „(…) Aš tai išvežčiau visą techniką, visą armiją, palikčiau tik porą surūdijusių tankų ir žinokitės (matyt, iš Lietuvos L.B.)“. O paskui pridėjo: „(…) Reiks pasodinti tave su grandine ant kaklo Lenino kambaryje, kad nepabėgtum, o tai paskui nerasim tavęs Lietuvoje…“ (Rimas, tarnavo Azerbaidžane).
[2]„Pas mus labai „demokratiškai“ vyko rinkimai. Štai stovi prie urnos kareivukas lyg koks avinukas ir nežino, ką išbraukti, tai jam tuoj karininkas patalkina. Nors negali sakyti, buvo ir tokių, kurie balsavo už civilius, – sako, – greitai išeisim, tai mums reikia žiūrėti į priekį…
Vyksta politinformacijos, kuriose nuolat iškyla klausimas apie atsiskyrimą. Man reikia kaip įmanoma daugiau faktų apie piniginius santykius su Maskva, kas, kam, kiek skolingas, apie mūsų gamyklų galimybes, apie žaliavas, apie jau turimus ryšius su užsienio firmomis, žodžiu, apie dabartinę Lietuvos padėtį ir ateities perspektyvas. Kai kada Lietuvos įvykių aidai pasiekia ir mus. Paskutiniu metu mes, lietuviai, neinam nei į „karaulus“, nei į „oceplenijas“. Nuolat mus palieka „rotoje“, atseit, dirbti. Ir tenka tokie darbai, kuriuos gali atlikti bet kas. Aiškina, lyg tik mes tai tegalime padaryti“. (Gintaras, tarnavo Kaliningrade).
Skaitai laiškus ir didžiuojiesi vaikinais, kad jie nepalūžo. Jie tapo lyg ir savotiškais mūsų jaunos nepriklausomos respublikos pasiuntiniais Sovietų Sąjungos reakcijos lizde – armijoje. Nežinia, kokias išvadas darė rajono komisija kareivių teisėms ginti ir kokį darbą ji nuveikė.
1990-04-11 grupė rajono LDT, Ariogalos miesto LDT deputatų ir rajono Sąjūdžio valdybos narių
teiravosi rajono prokuroro padėjėjo V.Paknio, ką jis mano apie jaunuolių rekrutavimą į Tarybinę armiją. V.Paknys atsakė, jog jo žiniomis, nei rajono prokuratūra, nei VRS prie tokių neteisėtų aktų neprisidės, nors pasipriešinti prieš jėgą negalėtų. V.Paknys užtikrino, kad jis pats asmeniškai liks tiek pasitraukusių iš armijos, tiek rekrutuojamų į ją gynėju. Kai buvo kalbama apie rajono komisiją kareivių teisėms ginti, V.Paknys, kaip šios komisijos narys, pripažino jos veiklą esant nepakankama. Komisija faktiškai savo funkcijų nevykdė.