Išgrynintos tradicijos puoselėtoja
Ugnė TIMONYTĖ
Raseiniškės tautodailininkės Gendrūtos Kauneckienės rankdarbiai mugėse, šventėse ar parodose visuomet patraukia akį. Pati meistrė mano, kad taip veikiausiai yra todėl, jog ji yra tvirtai prisirišusi prie tautos meno šaknų, nieko, nė mažiausio dygsnio nerado šiaip sau, dėl grožio – viskas privalo turėti gilią prasmę.
Be tradicijos – ne tautodailė
G. Kauneckienė sako, kad ji kitaip nė negalinti: „Aš noriu kurti taip, kad būtų išgryninta senovinė tradicija. Kita vertus, be tradicijos nebūtų ir pačios tautodailės.“
Gendrūta sako, kad senuosiuose mūsų rankdarbių raštuose slypi kone visa tautos istorija: „Senieji lietuvių rankdarbiai yra labai išraiškingi, iškalbūs ir informatyvūs. Jie supažindina mus su liaudies pasaulėjauta, atskleidžia žmogaus ryšį su aplinka. Kiekviename nėrinyje, mezginyje atskirose jų detalėse yra užkoduota maginė reikšmė, kiekvienas ženklas turėjo nuo kažko saugoti, kažką perspėti, nulemti. Ir tik po to, greta maginės apsauginės reikšmės, rankdarbiai turėjo ir puošiamąją, praktinę paskirtį.“ Pasak tautodailininkės, jei mes atidžiau pažvelgtume į senuosius rankdarbius, pamatytume, kiek juose daug gyvenimo spalvų, saviraiškos, tradicijos. „Mūsų protėviai mokėjo gyventi teisingai, savo išmintį ir į tautodailės dirbinius sudėjo, o mums belieka tai perskaityti. Juk ir terminas „ornamento raštas“ yra.
Raštų kalba
Gendrūta aiškina, kad mūsų protėvius gilioje senovėje baugino ar žavėjo keisti, nepaaiškinami gamtos reiškiniai, kurių jie negalėjo įminti, bet stengėsi su jais susidraugauti, palenkti į savo pusę. Senovės lietuvio žemdirbio rezultatas labai dažnai priklausė nuo orų, dangumi važinėjančio Perkūno ar debesų laivų, todėl moterys į savo rankdarbius ir audė, mezgė žvaigždutes, saulutes… Gyvulių augintojai rankdarbiais pagerbdavo įvairius gyvūnus. Paukštis – tai tarpininkas tarp žmogaus ir žemės, kuris gali nunešti į dausas žmonių norus, svajones. Tuo tarpu žaltys – tarpininkas tarp žmogaus ir požemių gyvenimo. Gilią prasmę turi rankdarbių geometrinės figūros: apskritimas – visko pasikartojimas, zigzagas – amžinas judėjimas visatoje, kryželis – gyvenimo ir mirties simbolis. Kartu jis atspindi pagrindines pasaulio šalis. Kryželis yra netgi ugnies ženklas, nes jis atsirado iš analogijos su dviem sukryžiuotomis lazdelėmis, kurias trinant išgaunama ugnis. Gendrūta neslepia, kad ji iki šiol tebesimoko raštų kalbos, gilinasi į lietuvių liaudies tautosaką, papročius, apeigas, tradicijas. Vienus raštus ji kuria pati, o kitus tiesiog atkuria. „Labai daug žinių randu Pranės Dundulienės, Marijos Gimbutienės knygose.“
Vaikystės svajonė
G. Kauneckienė sako, kad to, ką ji dabar daro, ilgėjosi nuo pat vaikystės, tačiau gyvenimas jos atžvilgiu turėjo kitokių planų ir ją kitais savo takais vedžiojo. Jai, iš prigimties meniškos sielos moteriai, netgi teko dirbti vadovaujantį darbą, buvo Socialinius paslaugų skyriaus vedėja. Gendrūta mano, kad to nereikėjo jos gyvenime: „Vadovu būti iš prigimties meniškos sielos žmogui, šiandien tikrai žinau, nereikia, nes kiekvieną smulkmeną perleidi per širdį ir taip daug greičiau save sudegini.“
G. Kauneckienė ir valdininke būdama dalyvavo įvairiose tautodailininkų parodose, jai buvo suteiktas liaudies meno kūrėjos statusas, o šiandien ji sakosi esanti laiminga, galėdama visą save atiduoti kūrybai. „30-ties metų darbo stažą, reikalingą pensijai, turiu, o dabar gyvenu savo malonumui, t. y. darau tai, prie ko visą gyvenimą traukė širdis.“
Gendrūta nežino, iš ko gavo dovanų potraukį tautodailei. Be abejo, mama, močiutė, kaip ir visos kaimo moterys, įvairių rankdarbių mokėjo, bet pradžių pradžią tautodailininkė sieja su dviem labai nagingomis Kaltinėnų moteriškėmis, pas kurias ji žiemom gyveno „ant kambario“, nes antraip ji nebūtų galėjusi pasiekti mokyklos. Tai buvo dvi seserys, kurios rankdarbių nepaleisdavo iš rankų ir kurios, mano Gendrūta, ir ją tuo „virusu“ užkrėtė. Dar iš vaikystės išliko Akmenos upės pakrantėje mamos balinamos drobulės. „Mama tiesiog dievino austas drobules, o jų balinimas ir šiandien man akyse stovi.“
Kas arčiausiai kūno
Liaudies patarlė sako, kad savi marškiniai yra arčiausiai kūno. G. Kauneckienė patvirtina, kad tai yra šventa tiesa, nes ji jokiu rūbu apsirengusi taip gerai nesijaučia, kaip savo pačios siūtais, siuvinėtais tautiniais rūbais. „Turiu ir tradicinį tautinį, ir archeologinį kostiumą. Archeologiniam rūbui pasiūti net įrankių negalima naudoti, nes tuo metu jų nebuvo. Buvo tik kaulinė adata, virvelė ir pirštai. Tik tas, kuris tautinį rūbą yra vilkėjęs, gali pasakyti, kaip giliai buvo apgalvota kiekviena detalė, kiek jis turi reikalingų paslapčių. Ir raudonlange skarele, kaip tikra žemaitė, aš su malonumu galvą dengiu.“
G. Kauneckienė, paklausta, kiek ji surengė autorinių parodų, šypteli,kad jas suskaičiuoti labai nesunku, nes parodomis įprasminami jos jubiliejiniai gimtadieniai: „Į pirmąją autorinę parodą pakviečiau, kai man sukako 40 metų, į antrąją – kai 45-eri. O nelabai ilgai trukus ir į penktąją parodą, jei likimas kitokių planų neturi, pakviesiu.“
Kaip minėta, G. Kauneckienė aktyviai dalyvauja Raseinių tautodailininkų bendrijos „Sodžius“ veikloje. Neslepia, kad ir bendrijos pavadinimą ji sugalvojusi: „Juk mes –
kaimiškosios kultūros žmonės ir tai, kas šiai dienai dar išliko, išliko kaimuose, po šiaudiniu stogu. Todėl ir maniau, kad pavadinimas „Sodžius“ yra tinkamiausias.
G. Kauneckienė yra dažna viešnia Raseinių krašto muziejuje. Ji muziejui talkino spaudai rengiant knygelę „Nėriniai ir mezginiai Raseinių krašto istorijos muziejuje“. Beje, knygutės rengėjai susidūrė su tam tikra spraga: muziejus neturėjo riešinių, nors jos ir buvo būdingos Raseinių kraštui. Bet išeitį iš padėties vėlgi rado G. Kauneckienė, kuri, pasinaudodama knygose „Viduklė“, „Raseinių kraštas“, „Riešinės“ esamomis fotografijomis bei aprašymais numezgė dvi poras riešinių. Muziejaus išleistoje knygelėje yra nemažai muziejuje saugomų nėrinių fragmentų, kuriuos atkūrė Gendrūta.
G. Kauneckienė, paklausta, ar galima šiandien pragyventi iš rankdarbių, šypteli: „Pragyventi – ne, bet gyventi tikrąja to žodžio prasme – taip. Tai yra ganyklos sielai.“
Palinkėkime, kad jos visuomet būtų žalios.
