Išnykęs techninis paveldas

Viktoras VITKUS

 Klusų durpynas pradėjo veikti pokario pirmajame penkmetyje, ketvirtajame kelio Raseiniai – Šiluva kilometre, dešinėje pusėje. Čia ant nederlingos žemės stūksojo žemi krūmokšniai. Ten ilgą laiką augo ir griuvo medžiai, paskui, apatiniams sluoksniams grimstant gilyn, puvo.                         

Šis durpynas, kaip ir Šiluvos, Šimkaičių bei kitų valsčių durpynai, priklausė Raseinių apskrities pramonės kombinatui ( vad. Piroga ). Durpėmis buvo aprūpinamos Raseinių miesto įmonės ir įstaigos.

 Prie veikiančio agregato plušėjo darbininkai. Trys vyrai iš duobės kasė durpes ir metė į ekskavatoriaus lovelį, iš kurio grandine su pritvirtintais kaušais jos buvo nešamos į presą. Preso vandenio lygį reguliavo darbininkė Laurinaitytė. Vanduo specialiai įtvirtintu vamzdžiu atitekėdavo iš šalia esančios duobės. Iš preso jau presuotos durpės keliavo lentelėmis. Kapotoja St.Kavaliauskienė jas smulkindavo, kapojo kvadratais. Iš čia durpės buvo kraunamos į vagonėlius ir vežamos džiovinti.             

  Be jau minėtų asmenų, įmonėje dirbo vedėjas A.Pocius, durpių kasėjas St.Lukoševičius, kalvis J. Babičas, krovėjas J.Miniotas, klojikės Selvenienė ir Karveckienė, išvežiotojai Mykolas Bašlikas ir Alfonsas Bartkus, sustatinėtojas Zigmas Selvenis.                   

  Technika pastoviai gesdavo. Iš dviejų lokomobilių dažnai dirbo tik vienas. Ypatingai trūko kai kurių sunkiai gaunamų dalių (pramonės kombinatas sugedusių ar netinkamų detalių keitimu beveik nesirūpino) – ekskavatoriaus kaušų, grandinių ir kt. Kalvis J.Babičas jas remontavo  “prikeldamas“ naujam darbui. 1949m. balandžio mėnesį pradėtas lokomobilio, durpių preso bei ekskavatoriaus remontas baigėsi gegužės mėn. Durpių išvežiojimui į džiovinimo vietas trūko lentelių.

Į darbovietę buvo atvykstama 7 valandą ryto. Beveik kiekvieną dieną apie 3-4 valandas reikėjo laukti, kol pradės veikti agregatas, nes nebuvo garo. Nuo rasos atidrėkusios durpės turėjo ilgai džiūti lokomobilio krosnyje. Durpynas neturėjo tam skirtų sandėlių, o pramonės kombinatas nesiruošė jų statyti. Beje, pramonės kombinate dažnai buvo vėluojama išmokėti atlyginimus darbininkams (iki mėnesio), mažai kreipė dėmesį į jų buitines sąlygas.           

  Šie ir kiti trukdžiai iš esmės atsiliepė įmonės produktyvumui. Metinis produkcijos planas buvo įvykdytas 25 nuošimčiais. Skatinant spartesnį darbą, durpininkams buvo įvestas vienetinis darbo atlyginimas. Rezultatai buvo akivaizdūs – jie išaugo beveik trigubai.

  Kai kurie darbininkai turėjo asmeninių darbo pasiekimų. Durpių kasėjas St. Lukoševičius, anksčiau per pamainą iškasdavęs 2-3 tonos durpių, įsipareigojo iškasti iki 5 tonų. Tokių pasižadėjimų būta ir daugiau. Štai durpių krovėjas J. Miniotas per sezoną įsipareigojo iškrauti 800t durpių papildomai. Tačiau pati pažadų „viršunė“  priklausė durpyno vedėjui A.Pociui – 10 tonų durpių 1949m. birželio mėnesį…                          

  Tačiau palikime ramybėje tuos pažadus, dauguma durpininkų tais neramiais laikais dirbo sąžiningai, rūpinosi savo ir šeimų išlikimu. Į praeitį nugrimzdo durpyno istorija, surūdijo ir išnyko agregatai – senasis technikos paveldas.